Reivyčiai – gana nemažas kaimas, esantis į šiaurę nuo Mažeikių važiuojant Latvijos link. Kaimas išsidėstęs kiek keistokai: nuo „Riestlitos“ kepyklos Kušlėnų miško link esančios sodybos jau priklauso Reivyčiams, šio kaimo pavadinimas rašomas ir neseniai įsikūrusios gyvenvietės (vietos žmonių vadinamos „leckaviškių“) gyventojų dokumentuose, Reivyčiuose gyvena ir žmonės, kurių sodybos rikiuojasi palei Ašvos upę iki Urvikių.
GARSUS SAVO ALUMI
Kaime šiuo metu gyvena apie 320 gyventojų. Reivyčiai nuo seno garsėjo alumi. Senieji kaimo žmonės pasakoja, kad naminį alų čia raugdavo kone visų sodybų šeimininkai, ir visur jis turėjo savą skonį.
Dabar šio garsaus alaus sunkiai berasime: esą niekas jo vestuvėms ar krikštynoms nebeužsako, o senieji aludariai, išeidami Anapilin, išsinešė šio gėrimo gamybos paslaptis, taip ir nepalikę jo receptų savo atžaloms.
Kažkada alaus pasidarydavo ir Eugenija bei Izidorius Visminai. Pora juokauja, kad kaimas šiuo gėrimu nenusileisdavo garsiajam Biržų krašto alui. Visminai teigė, kad alaus pasidarydavo ne tik didžiosioms šventėms: esą buvęs garbės reikalas alučio su puta pasiūlyti ir pažįstamam, ir šiaip užklydusiam žmogui.
Alučio būta neprasto: toks prašalaitis, aplankęs keletą sodybų, labai toli nenukeliaudavo, nes kojos pasidarydavo sunkios ir nebenorėdavo klausyti.
Dabar alaus gaminti nebeverta: iš kojų verčiančio šnekučio galima nusipirkti ir parduotuvėje.
VAIKAIS NESISKUNDŽIA
Reivyčiai – gimtoji Izidoriaus žemė: čia gyveno jo proseneliai ir tėvai. Tik namą po karo teko atstatyti, kadangi beveik dvi savaites čia buvusi fronto linija. Nereikėjo Izidoriui toli dairytis ir pačios: ją atsivedė iš kitapus Ašvos esančios netolimos sodybos. Su būsima žmona vyriškis pažįstamas nuo vaikystės.
Prieš trejetą metų auksines vestuves atšokusi pora užaugino penkias dukteris, kurios tėvams padovanojo devynis anūkus, o vyriausioji vaikaitė – jau ir proanūkį.
Eugenija sakė dabar ruošiantis Velykoms, nors daugiau svečių sulaukti tikisi per Atvelykį: vaikai gyvena ne arti, visi užsiėmę savais darbais, tad tėvus šiemet dukros ir žentai aplankys praėjus savaitei po Velykų.
Tik vienintelė Visminų dukra apsistojusi kiek arčiau – naujojoje Reivyčių gyvenvietėje.
Bet 14 hektarų turintys sutuoktiniai vaikais nesiskundžia – prireikus sulaukia pagalbos tvarkantis ūkyje, jie visada padeda senukams susivežti šieną.
NORI PADĖTI VAIKAMS
Izidorius pasakoja, kad dirvoms suarti reikia samdyti traktorių, kitus darbus dar apsidirba patys. Daug gyvulių reivytiškiai nebelaiko: anksčiau augindavo ir jautuką, dabar užtenka karvutės, pavasarį ir rudenį perka po tris paršiukus, turi keletą vištų. Izidorius sako, kad Velykoms gal užteks ir savų kiaušinių, o Eugenija bėdojo, kad labai pasiilgusi savos karvutės pieno: ta užtrūkusi, tad išsikepti blynų nebėra iš ko.
Pasak šeimininkės, vaikai labai pykstą, kad tėvai vis dar stengiasi gyventi ūkiškai.
„Kol lazdų nereikia, kol paeinam, reikia ką nors veikti. Ir vaikams norisi padėti, o jei nieko nedarysi, iš ko padėsi? Daugiausia ūkyje tvarkosi vyras, aš jau nebegaliu – skauda kojos.
Taip su tais senais žmonėmis yra: šiandien dar gyvas, o rytoj, žiūrėk, ir nebėra“, – nelinksmai samprotavo už septyniasdešimt aštuonerių metų Izidorių šiek tiek jaunesnė Eugenija.
PAUKŠČIŲ GRIPO NEBIJO
Pasakodamas apie Reivyčius, Izidorius prisimena netoliese buvusį Dargio malūną. Kiek likę atmintyje, iš pradžių čia malūno girnas suko vanduo, vėliau, jau sovietiniais laikais, kai malūnu niekas nebesirūpino, reikėjo traktoriaus pagalbos, o atsiradus elektrai, girnas suko elektros varikliai.
Žiemą Visminai, be ūkio darbų, tvarkosi po namus, pažiūri televizorių, skaito laikraščius. Eugenija rodo krūvą „Santarvės“ numerių, sako jau daugelį metų ją prenumeruojanti. Prisimena, kad kažkurią vasarą laikraščio neužsakiusi, tad Izidorius jį vis tiek nusipirkdavo mieste.
Praėjusi žiema nebuvo porai bloga: nė kuris nesirgo, o gąsdinimų artėjančiu paukščių gripu sako nebiją: vasarą pro šalį tekančioje Ašvoje pasirodo tik viena kita antis. Gulbės vasaroja kitapus plento esančioje upės užtvankoje ir pas juos neužklysta.
Visminai džiaugiasi savo kaimynais. Eugenija įsitikinusi, kad jie labai reikalingi, kadangi prireikus vieni kitiems gali padėti.
VIENAS DIDELIS KAIMAS
Panašus kaip ir Visminų – Stanislovo Algirdo bei Onos Kryžių namo likimas. Per karą ir jis supleškėjo, tad Kryžiai įsikūrė ūkinio pastato gale. Iš gyvenamojo namo liko tik pamatai. Stanislovas su žmona gyvena savo tėvų ir prosenelių ūkyje. Šiemet septyniasdešimt penkerių metų sulauksiąs reivytiškis pačią rado Geidžiuose. Savo jaunystės paslapčių nelabai norėjęs atskleisti vyriškis sakė, kad Oną surado atsitiktinai. „Kas tie Geidžiai, jei dabar vyras žmoną suranda net kitose šalyse? Juk pas mus kaip vienas didelis kaimas“, – šypsodamasis klausė ir replikavo Stanislovas.
Į Kryžių ūkį atitekėjusi Ona čia rado tik uošvį: anyta jau buvo mirusi. Savo žmoną iš kolūkio gautais arkliais parsivežęs Stanislovas nelabai beprisimena, kuriais metais susituokė: 1955aisiais ar 56aisiais.
TURGUJE NEPERKA
Vyriškio tėvų šeimoje gimė šeši vaikai: trys neišgyveno, užaugo tik du broliai ir sesuo, kuri dabar taip pat jau atgulusi į smėlio kalnelį. Stanislovas liko tėvo ūkyje, kaip jis sako, „tėviškasis“, brolis šiuo metu gyvena Krakiuose.
Dukra Dalia su šeima įsikūrė Mažeikiuose, augina dvi dukras: viena vienuoliktokė, kita šiais metais jau baigia mokyklą.
Sutuoktiniai skundėsi kolūkiui atiduota sveikata, bet sakė bulvių, daržovių sau dar užsiauginą – pirkti turguje nereikia.
Gyvulių nelaiko: turi keletą vištų ir piktą namų sargą – šunį. Kryžiai piktinasi, kad vištas reikia laikyti tvarte. Stanislovas sako, kad kiek Lietuvoje randa nugaišusių paukščių, nė vienam nenustatytas paukščių gripas. „Tad iš kur jis atsiras pas mus?“ – vėl klausė vyriškis.
Tėvų ūkyje buvęs gandralizdis, bet dabar jis atsidūrė greta namų parduotame sklype, kur šeimininkauja jauni žmonės.
PRIE PLENTO NEBIJO
Netoli buvusi dar viena troba, bet ją seniai nugriovę. Čia gyvenę žmonės nebegalėjo susimokėti didelių mokesčių, tad valdžia nusprendė, kad namą reikia nugriauti. Taip ir padarė. Šeima su septyniais vaikais liko kaip stovėjusi.
Kryžiai sakė, kad gyventi šalia judraus plento nesą blogai. „Nesam kokie milijonieriai, tad kas čia puls. Gal kiek neramiau, kai gauname pensijas, bet iki šiol jokių nepageidautinų svečių nesulaukėme. Ir kaip valdžia su tokiais plėšikais nesusitvarko?“ – stebėjosi reivytiškiai.
Kita vertus, gyventi prie plento, vedančio į netoli esančią, jau Mažeikiams priklausančią gyvenvietę, taip pat gerai: čia pat parduotuvė, miestas. Jokios bėdos nesą, kad tik sveikata nesuprastėtų. Praėjusią žiemą abu šeimininkus į lovą buvo paguldęs gripas. Dabar reikalai vėl susitvarkė, tad pora, kurios niekaip ir neprišnekinom nusifotografuoti, laiminga laukia Velykų.
„Ką čia mus, senius, paveiksluosit, kiek yra jaunų, gražių žmonių“, – atsisveikindami sakė užsispyrę reivytiškiai.
ŠEIMININKAUJA ŽENTAS
Nufotografuoti galėjome tik buvusį, dabar kaimynams priklausantį Kryžių gandralizdį, kuriame, pasak sodyboje šeimininkaujančio Broniaus Mišeikio, lygiai prieš savaitę vėl apsigyveno senų pažįstamų gandrų pora.
Jauna šeima, auginanti ketvirtaklasį Tomą ir pirmokę Austėją, tvarkosi nemažame, puikiai prižiūrimame ūkyje.
Bronius pasakojo, kad čia jo žmonos Linos tėvui priklausančios valdos. Kadangi žmona dirba mieste, o verslininkas uošvis gyvena Mažeikiuose, daugiausia apie namus tenka suktis Broniui.
Prie namų daug dekoratyvinių papuošalų, įrengti originalūs suoleliai, pavėsinė, sūpynės, net tvoros traukia akį.
Visa tai – Broniaus rankų darbas. Nors pats sakosi esąs šaltkalvis, bet jo rankoms paklūsta ir medis. Būdamas miške, Bronius nepraeis pro įdomesnį medį, o jį parsinešęs padaro ką nors gražaus.
SU UOŠVIU BIČIULIAUJASI
Gyventi kaime, pasak šeimininko, nėra nuobodu, kadangi nuobodžiauti nėra kada: vis atsiranda kokių nors darbų. Šiuo metu atostogaujantys Tomas ir Austėja sakė, kad ir jiems kaime patinka: čia daug erdvės, galima laisvai važinėtis dviračiu, Austėja mėgsta sūpynes, o Tomas dažnai su meškere praleidžia laiką prie šalia tekančios Ašvos. Berniukas sakė, kad tik per atostogas būna nuobodoka. Vaikus į mokyklą nuveža į darbą važiuojanti mama.
Kartu su uošviu Bronius prižiūri prie namų esančias dešimt šeimų bičių. Medų ypač mėgsta Austėja, todėl juokaujama, kad ne veltui jos toks vardas – deivė, bičių globėja.
Vienintelis kryžius, šeimos garbei pastatytas kieme, – ne Broniaus, o meistro darbas. Šią vasarą kieme Bronius dar yra suplanavęs pastatyti pavėsinę.
APSIGYVENO PROTĖVIŲ ŽEMĖJE
Darius Mikuta nevadina savęs nei ūkininku, nei verslininku: tiesiog gyvena kaime, o dirba mieste. „Gyvendamas kaime prigyvenau jauną žmoną Jurgitą, jau antrus metus einantį sūnų Dominyką“, – juokauja vyriškis. Tokį vardą sūnui parinko dėl to, kad jis gimęs sekmadienį. Netrukus šeimą papildys dar viena atžala. Darius juokauja, jog namuose reikalingas dar vienas ūkininkas, kad turėtų su kuo peštis dėl tėvo ūkio.
Gyvena šeima naujame, 1992 metais pastatytame name. Darius pasakoja, kad čia jo protėvių Akmenų žemė. Iš senųjų pastatų likęs tik ūkinis pastatas ir tvartas.
Kaime, pasak šeimininko, gyventi nėra lengva, bet kai ką nuveikti galima, nereikia tik „užsiplėšti“.
Savo ūkį reivytiškis vadina natūriniu. Pastaruoju metu Darius užsiėmė sodininkyste, daržininkyste. Augina gyvulius, vištas, tad mieste nedaug ką tereikią pirkti.
„Galėčiau sėdėti ir nieko nedirbti iki pensijos, bet norisi kažkokios veiklos“, – trykšta energija vyriškis.
PIKTINASI VALDININKAIS
Darius piktinasi valdininkų vadovavimu iš sostinės. Jis sako, kad jie visiškai neišmano, kas provincijoje, kaime vyksta, viską valdžia daro dėl pinigų. „Kiekvienais metais Seimui prireikia milijonų. Kur jie tuos pinigus deda, ką su jais daro?“ – klausia reivytiškis.
Dariaus tėvas – rašytojas Algimantas Mikuta, gyvena Vilniuje. Sūnus pasakoja, kad tėvas šiuo metu pasiligojęs, į gimtąsias vietas atvažiuoja vasaromis, apsigyvena namo antrame aukšte ir mėgsta stebėti, kas vyksta aplinkui.
Šalia namų aptvare ganosi juodas arklys, kurį šeimininkas pavadino keistu vardu – Dūšia. Darius sako, kad arklys gerai, kai reikia apdirbti mažesnius žemės plotus, kur su technika nelabai prieisi.
PLĖTOS KAIMO TURIZMĄ
Viena gražiausių Reivyčių kaimo vietų – prie buvusio Dargio malūno. Šiuo metu čia vyksta dideli darbai: mažeikiškis verslininkas, nusipirkęs šią teritoriją, ruošiasi įkurti kaimo turizmo centrą: tiesiami takai, statomos pavėsinės, iškasta keletas tvenkinių.
Kad čia buvęs malūnas, liudija likusios girnos bei pamatai.
Reivyčių seniūnas Jonas Repšys sakė, kad pagal projektą malūno priekinė dalis bus autentiškai atkurta, čia išaugs poilsinės, pagrindiniame pastate numatytos konferencijų salės.
O kol kas Ašvos vanduo ramiai čiurlena pro šimtamečius medžius ir seną, daug ką menantį tiltą.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
Austėjai ir Tomui Mišeikiams smagu drauge su tėčiu pasisupti jo sumeistrautomis sūpuoklėmis.
