Gegužės 9–birželio 6 d. Renavo dvare vyksta medijų menininko ir meno kritiko, kuriančio tarpdalykinį meną, dėstančio Lietuvoje ir užsienyje, rašančio apie šiuolaikinį meną ir medijų kultūrą prof. dr. Remigijaus Venckaus tapybos darbų paroda.
Dalijamės parodos kuratoriaus prof. dr. Rimanto Plungės mintimis apie R. Venckaus kūrybą.
R. Venckaus žvilgsnis aprėpia videomeno, fotografijos, tapybos ir grafikos tarpdiscipliniškumo klausimus. Sukaupta patirtimi R. Venckus daugiau nei 20 metų dalijasi su savo studentais.
Nuo 2023 m. R. Venckus drąsiai brenda į tapybos kūrybinį lauką. Ilgametėje fotografijos kūryboje galime pastebėti nuosekliai ir vieningai plėtojamą meninę raišką. Tapyboje autorius yra kitoks. Jis eksperimentuoja, ieško naujų raiškos priemonių. R. Venckus yra atviras besikeičiančios kultūrinės, socialinės realybės refleksijoms. Drobėse savitai atsispindi asmeninės gyvenimo patirtys ir transformacijos.
Nors tapyba ir yra spalvų menas, tačiau R. Venckaus kūriniuose galime aptikti kiek netikėtą, gausią tapybinę įvairovę. Autorius dažnai pasitelkia lauko tapybos interpretacijas. Jo tapyba yra tiksli, net lakoniška išplėtota raiškos priemonių atžvilgiu. Kūriniai visada intriguoja. Kai kurios drobės žiūrovui pirmiausiai daro poveikį dideliais, gan lygiai tapytais spalvos laukais. Labiau įsižiūrėjus akis pradeda mėgautis smulkiomis, lyg nereikšmingomis, bet labai iškalbingomis, kontrastuojančiomis grafinėmis kūrinio detalėmis.
Analizuodamas R. Venckaus drobes neatsitiktinai taikau žodžių junginį spalvinis laukas. Jo tapybos kūriniai labai dažnai atrodo kaip magiški žemėlapiai – tokie pažįstami, lyg autoriaus perdaryti urbanistinių struktūrų atspindžiai. Taigi, spalvinių laukų žaismas, paveikslo emocinis krūvis lyg veda žvilgsnį smulkių, dažnai grafiškų kūrinio elementų link. Jie suponuoja ne tik autoriaus meninę raišką, bet ir mus intriguoja pradinio motyvo paieškoms. Toks tapybos kūrinių konstravimas suteikia žiūrovui daugiasluoksnes intelektualines ir estetines patirtis.
Naujausi R. Venckaus paveikslai mums rodo, kad autorius atsitraukia nuo griežtų, lyg protu struktūruotų spalvinių laukų dermės ir veda mus link netikėtų, gamtos plastikos padiktuotų motyvų. Jie kitokie, netikėti. Nors jie ir atrodo lyg interpretuojantys Secesijos meno tradiciją, tačiau išlieka diktuojami peizažinės aplinkos potyrio realybės ir jautriai interpretuoti paties autoriaus.
Galime pastebėti, jog kartais R. Venckaus sumanymai nebetalpina spalvinių potyrių interpretacijose. Paveikslai apauga grafikos elementais ir taip sufleruoja, kad grafinė raiška jam (autoriui) yra nesvetima. Kai kurios drobės pralaužia tradicinį tapybos suvokimą, įvelia žiūrovus į naujus intriguojančius grafinius sluoksnius. Kūriniai lyg pradeda klausti – ar pati tapyba yra pasiruošusi dabarties transformacijoms, kai mašininis mokymasis (dirbtinis intelektas) kėsinasi į jos pačios egzistavimą. Nebūtinai autoriaus kūryba atsako į gilias, egzistencines spalvos žaismo likimo interpretacijas, nebūtinai naujai aptinkama autoriaus raiška pateikia atsakymus apie tai kokia turi būti tapyba, kokios transformacijos jos laukia ateityje, bet aišku viena – kūriniai tikrai mus įtraukia į netikėtus vizualinės realybės potyrius.
Nauja, gaivu, šviežia, kiek netikėta, intelektualu, estetiška ir tikrai įdomu – tiek galima pasakyti apie naujausią R. Venckaus parodą ir pakviesti įspūdingiems potyriams.
