Lapkričio mėnesį žinomas dainų autorius ir atlikėjas Romas Dambrauskas atšventė savo gimtadienį. Galima sakyti, kad nemenką dovaną dainininkas padovanojo pats sau – vasarą jis įsikūrė Mažeikiuose, naujame name. Tad interviu pradėjome nuo linksmų dalykų, kuriuos paprastai lydi triukšmas, sumaištis, draugai, dovanos, linkėjimai…
– Gimtadienį švenčiau labai ramiai. Aš šiaip nemėgstu pompastikos daryti nei sau, nei kitiems. Geriausia, kai tai būna darbo diena, tada džiaugiuosi, jei pavyksta koncertas. Šiemet per gimtadienį koncertuoti neteko, namuose pasėdėjome ramiai, ir tiek.
– Ar ramiai sėdėdamas pagalvoji, kaip praėjo metai?
– Ne, aš gimtadienio proga „galų nesuvedinėju”, tai darau, kai baigiasi kalendoriniai metai, per Naujuosius. Arba kai išleidžiu naują albumą.
– Prieš praėjusį savo gimtadienį pradėjai koncertų turą su „Café Emigrant“, pristatydamas naują albumą. Ir šiek tiek kitokį Dambrauską…
– Gerai, kad gali iš šono pažiūrėti. Aš sutinku, kad kažkas pasikeitė.
Klausi, kaip šita „Café“ buvo sugalvota? Paklausiau „Vairo“ dainų, sugalvojau, kad reikėtų „Vairą“, Narmontaitę ir mane sujungti į vieną programą. Narmontaitė pasiūlė kavinės temą, visi kartu sugalvojome, kad tai galėtų būti emigrantų kavinė. Ir gimė toks „produktas“.
– Bet pas tikruosius emigrantus į Valstijas važiavai vienas, be kavinės „personalo“.
– Gegužės mėnesį turėjau keturis koncertus Amerikoje ir dainavau vienas. Tokią didelę kompaniją (mes esame aštuoni žmonės) nuvežti sudėtinga net į Angliją, o ką kalbėti apie Ameriką. Tačiau, ačiū Dievui, ledai pajudėjo, ir kitų metų sausį važiuojame į Angliją, kur „Emigrantų kavinę“ parodysime emigrantams. O kovo mėnesį planuojame aplankyti JAV. Koncertai numatomi Niujorke, Čikagoje, Los Andžele. Mes laukiame tų gastrolių ir manome, kad tai bus paskutiniai „Café Emigrant“ pasirodymai. Toks bus geras taškas padėtas…
– Sakai, ledai pajudėjo. O kas išjudino tuos ledus?
– Tuos ledus pajudino žmonės, kurie ambasadose dirba, kurie galvoja, kokias programas galima būtų pasiūlyti užsieniuose gyvenantiems lietuviams. Jie pasižiūrėjo mūsų koncerto įrašus ir nusprendė, kad jau atėjo laikas „Café Emigrant“ parodyti ir vienoje, ir kitoje šalyje.
– Mano akimis, paskutinis albumas liudija, kad Dambrauskas nuo asmeninių išgyvenimų perėjo prie visuomeninių. Ir tai buvo atitinkamai įvertinta. O Tau pačiam kaip atrodo?
– Visuomeniniai išgyvenimai būna malonesni, nes juos tenka spręsti bendrai.
– Bet vis tiek pereikime prie asmeninių reikalų. Nauja programa, nauja scenos partnerė. Įvairūs vertinimai, spėliojimai, komentarai…
– Aš dabar rengiu naują programą su mažeikiške, su Kerra (toks jos sceninis pseudonimas, rašomas su dviem „r“). Mano manymu, turėtų būti „fainas“ albumas. Stengsiuos neskubėti, bet vasariui baigiantis jis jau realiai galėtų atsirasti. Pabandysime kartu ir pakoncertuoti. Aišku, Kerrai bus nelengvi metai – ji moksleivė, dvyliktokė.
– O kaip gimė šis duetas?
– Kerra – „Lietučio“ solistė, pabandėme su ja padainuoti vieną dainą. Pavyko. Paskui – antrą. Dabar kuriame jau trečią, ketvirtą… Tokie bandymai.
– Jūs bandote dainuoti, o Tau kažkas bando priskirti naują meilę, naują aistrą…
– Tai yra didžiulė nesąmonė. Visiškas absurdas. Jei Lietuvos žiniasklaida jau visiškai degradavusi, tai gali šitaip padaryti. Ir tai jau ne kokie nors gandai, o absurdo viršūnė! Mano protu tai – nesuprantami dalykai. Tik tiek galiu pasakyti.
– Kiek teko skaityti ir girdėti, kitos scenos partnerės – Nijolės Narmontaitės Tau niekas už panelę „nepiršo“…
– Lyg ir ne. Ir apskritai aš su daug kuo dainavau duetu. Po vieną dainą, kitą. Dabar naujame albume tokių dainų bus daugiau. Ir jei kam esu nusibodęs vienas, dabar galės pasiklausyti dviejų balsų.
Kas man pačiam atrodo įdomu: iki šiol dažniausiai duetu dainuodavo bendraamžiai. O mes – skirtingų kartų žmonės. Nors panašus derinys jau buvo – Kaniava ir Deivis, pavyzdžiui.
– Judviejų su Kerra daina „Tris kartus“ dažnai skamba radijo stočių eteryje. Tai tikriausiai liudija, kad daina pakankamai populiari.
– Nežinau, pastaruoju metu visiškai neturiu galimybės ir laiko pasiklausyti radijo. Iš tiesų aš esu šia daina patenkintas, man ji atrodo šilta ir daug ką primenanti.
– Ar galiu paklausti, kaip ji gimė ir kam yra skirta?
– Mane pakvietė dainuoti Rolando Janavičiaus atminimo vakare. Nuo tos dienos aš ir vaikščiojau su mintimi, kad turiu atiduoti duoklę tiems, kurių daugiau nebematysime. Galima sakyti, kad ta daina yra skirta visiems jiems, ir pirmiausia, žinoma, Rolandui, su kuriuo buvome labai geri bičiuliai. Rolandas turėjo labai daug energijos, mokėjo džiaugtis gyvenimu, ir man norėjosi nors daina pratęsti jo buvimą tarp mūsų.
– Praeinantys metai Tau nebuvo iš lengvųjų. Tavo dainos keičiasi. Ar tai reiškia, kad Tu pats pasikeitei?
– Taip, aš pasikeičiau. Į žmones pradėjau kitaip žiūrėti. Ir į žiniasklaidą žiūriu kitomis akimis. Ypač į tuos žurnalistus, kurie save tik vadina žurnalistais, o iš tikrųjų tokie nėra, pradėjau žiūrėti nepatikliai ir atsargiai. Nes apgaulių, nepagarbos, persivertėlių teko pažinti nemažai per tą laiką. Turėjau karčių pamokų.
– Skaitant straipsnius apie Tave ir Tavo paties vertinimus kyla mintis, kad dėl įvykusių skyrybų ir su jomis susijusio skandalo Tu labiau linkęs kaltinti ne savo buvusią žmoną, o žiniasklaidą…
– Kai žmogus, kuris nori mane šmeižti ir kaltinti, paduoda ant lėkštės visus tuos dalykus žurnalistams, tai jie mielai pasiima, pasinaudoja, o paskui juokiasi ir kikena. Eilinis straipsnis, eilinė laida, kurioje pašnekovai atsiveria, o autoriai linksminasi.
– Tavo komentarų, atsakymų, dalyvavimo tose laidose ar straipsniuose buvo akivaizdžiai mažai.
– Aš du kartus pabandžiau, kai supratau, kad tylėti nebeįmanoma ir nereikia tylėti, nes yra daug žmonių, kurie be galo tiki spaudos žodžiu ir visiškai negalvoja, kad tai galėtų būti netiesa.
– Ar Tu manai, kad Dambrausko skyrybų tema jau išsemta?
– Aš manau, kad taip, nes ką daugiau beparašyti? Tiesiog neįsivaizduoju.
– Ar šitie skandalai ir skandaliukai, nežinau, kaip kitaip juos pavadinti, kaip nors paveikė Tavo gerbėjus, koncertus, net kūrybą?
– Galiu pasakyti – šiek tiek „pagrynino“ klausytoją. Nes tas klausytojas, kuris mane mėgo ir tebemėgsta, eina į koncertus su tokiu geru užtaisu. Aš tai jaučiu.
– O draugus?
– Yra keletas draugų, kurie nuėjo į šoną. Vadinasi, jie ir nebuvo draugai. Gyvenime būna ir blogiau, įvairių situacijų, ir labai žiaurių.
– Suprantu, kad turėtume keisti temą. Pakalbėkime apie įkurtuves – mažeikiškiai žino, kad grįžai ir jau rimtai įsikūrei. Naujame name.
– Naujame name aš jau gyvenu nuo liepos vidurio. Jokių įkurtuvių nedariau ir nedarysiu. Užtenka rūpesčių ir dėl darbų, ir dėl muzikos – kokie dar baliai? O šiaip jau esu visiškai įsikūręs. Puikus namelis geroje vietoje. (R. Dambrauskas įsikūrė vienoje iš sodų bendrijų – A. M.) Nuostabūs kaimynai. Žodžiu, lūkesčiai pasiteisino, kad aš sugrįžau į Mažeikius, kad gyvenu dabar čia.
– Ir gyveni su mama…
– Taip, ir mama gyvena. Iš šiandien laiko vairavimo egzaminą, kad gautų vairuotojo pažymėjimą. (Egzaminas buvo sėkmingai išlaikytas – A. M.)
Bet tai nereiškia, kad aš visada gyvensiu tik su mama… (juokiasi)
– Ar namas Mažeikiuose reiškia, kad Mažeikius pasirinkai visiems laikams?
– Man reikėjo vietos studijai. Aš jau pripratau turėti instrumentą, kompiuterius po ranka ir dirbti. Kitas dalykas – aš labai nemėgstu išsibarstyti. Pavyzdžiui, gyventi bute ir nuomoti garažą aparatūrai, nuolat bijant, kad nesudrėktų, nepavogtų… Dabar viskas tvarkingai ir man daug ramiau „ant dūšios“, ir dirbti patogiau.
– O gerbėjai jau sužinojo, kur įsikūrei? Netrukdo?
– Man niekas ten netrukdo. Labai gera aplinka gyventi – jau vien dėl to, kad oras geras, švarus. Ramybė… Geri kaimynai reiškia labai daug. Aš apskritai pasišneku su savo kolegomis, jie sako, kad yra ramybės, vienumos poreikis, todėl jų netraukia dideli miestai ir žmonių susibūrimai. Ir aš toks pat.
– O koks dar yra Romas Dambrauskas, ką jis pats apie save galvoja?
– Skirtingais gyvenimo laikotarpiais skirtingai apibūdinčiau… O dabar yra apėmęs toks jausmas, kad aš vėl viską pradedu iš naujo. Gal tai būdinga žmogui, kuris apsigyvena naujoje vietoje?
– Rytų astrologai teigia, kad Žiurkėms (visiems, gimusiems 1960aisiais) prasideda naujas dvylikos metų ciklas. Tiki horoskopais?
– Nesidomiu. Bet gerai, kad etapas tik prasideda, o ne baigiasi – tai teikia vilties (juokiasi). Jei baigtųsi – gal apie ką nors blogo reikėtų galvoti, o dabar – startas!
– Ar tas startas bus susietas ir su tradicija – Naujamečiu reviu?
– Darysiu viską, kad reviu būtų. Planuojame du koncertus. Tai nelengva, nes reikia rėmėjų, bet, turiu vilties, jų atsiras. Norisi padaryti gerą šventę, kurioje bus ir svečių, ir mažeikiškių. Gal net subursime seniai grojančių, bet sceną palikusių atlikėjų orkestrą. Šitie mažeikiškiai – ne pirmokai, o rimti profesionalai, kodėl jiems nesugrįžus į sceną? Tikiuosi, kad gruodžio 26-ąją visi susitiksime.
– O aš linkiu, kad startas būtų geras, teisingas ir malonus Tau pačiam.
Nuotr. iš asmeninio albumo.
Romas – šaunuolis.