Rubrika „Laiškai iš toliau“. Prancūzija

Tęsiame rubriką „Laiškai iš toli“. Dėkojame mažeikiškei ir jos sesei, dabar gyvenančiai Prancūzijoje, už galimybę pasižvalgyti po tautiečių namus, esančius toli nuo Lietuvos, bei suprasti, kad mus vienija panašūs reikalai ir rūpesčiai. Pasirodo, ir džiaugsmai ar nedideli malonumai panašūs…
Laukime, mieli skaitytojai, jūsų gautų laiškų iš toliau, kuriais jūs sutiktumėte pasidalyti su „Santarve“ ir laikraščio skaitytojais.

Labas, miela sese,
Pas mus prasideda trečioji karantino savaitė. Žinai, niekada negalvodavau, kad gyvenu toli nuo Lietuvos. Juk šiame mūsų vis labiau susijungusiame ir mobiliame pasaulyje taip nesunku įšokti į lėktuvą ir atsidurti nors ir kitame pasaulio krašte. O čia tik dvi su puse valandos iš Paryžiaus iki jūsų!
Ir tik dabar, kai nebegalime išeiti toliau nei kilometro nuo savo gyvenamosios vietos ir kai viena po kitos visos Europos valstybės ėmė uždarinėti sienas, pajutau, kaip toli esu nuo Lietuvos.
Kiekvieną kartą, eidama į virtuvę, dabar jau su nostalgija pažvelgiu į ant sienos kabantį Baltijos šalių žemėlapį… O ką, jei negalėsime atvažiuoti vasarą? Juk vaikams vasaros atostogos – tik atostogos Šerkšnėnų kaime, jokių kitų!
Prieš porą dienų kalbėjau su amerikiete drauge, daug metų gyvenančia Paryžiuje, tai ji sakė, kad ką jau čia į kokį Niujorką ar Londoną, ji dabar viską atiduotų, kad galėtų pasivaikščioti vietiniame parke…
Sunkiausia, atsidūrus karantine, būnant tarp keturių sienų, mokyti vaikus nuotoliniu būdu. Gal matei socialiniuose tinkluose keturių vaikų mamos iš Izraelio vaizdo įrašą, kuriame ji kalba apie tai, kad jei mūsų nepribaigs koronos virusas, tai tikrai pribaigs nuotolinis mokymas? Šis video sulaukė pritarimo ir palaikymo iš milijono tėvų visame pasaulyje!
Juokas juokais, bet iš tikrųjų nelengva, nes mokytojai kasdien siunčia dešimtis užduočių, skaitinių ir vaizdo įrašų, o tada jau sukis, kaip išmanai… O juk ir mūsų be darbų niekas nepaliko, tai dabar varome dviem frontais: ir savus darbus reikia nudirbti, ir vaikus išmokyti.
Vincentui nors muzikos pamokos vyksta telefonu. Madam Dubois paskambina ir jis groja jai savo dūdele. Pasiūliau jai, kad gal geriau būtų suorganizuoti vaizdo konferenciją, kad ji galėtų Vincentą matyti, bet madam Dubois atsisakė, sakė, jai užteks ir telefonu pasiklausyti.
Ką aš žinau, gal ji tingi rengtis, sėdi su pižama namuose ir klausosi muzikos per dienas…
Jei darbai nespaustų, gal ir visai neblogai štai taip truputį sulėtinti gyvenimo tempą. Ir užsiėmimų visokių prisimąstome. Vaikams labai patinka kasdien vaikų iliustratoriaus Mo Willems internete vedami piešimo užsiėmimai. Jis irgi yra karantine, todėl ir sumąstė šitaip vaikus palinksminti.
Kalbamės su draugais iš Niujorko ir Tokijo, taip pat esančiais karantine. Praėjusią savaitę mūsų draugės japonės berniukams suorganizavo origamio dirbtuves, tai per programą „Skype“ lankstė visi keturi laimingi kokią valandą, o mums buvo atokvėpio minutė.
Pradėjome skaityti naują Hario Poterio knygą. Iš seniai netvarkytoje spintoje rastų siūlų vakar rišome virves ir darėme apyrankes. Ir kasdien kepame pyragus!
Jau greit aštuonios vakaro, turiu baigti laišką. Kaip ir kiekvieną vakarą, tradiciškai aštuntą valandą einame į terasą ir plojame kartu su šimtais į balkonus išlindusių kitų karantinininkų. Tai – simboliška padėka medikams ir ligoninių darbuotojams, kuriems šis karantinas, deja, ne toks linksmas kaip mums.
Iki!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto