Muziejininkas Algimantas Muturas šiemet išleido knygą „Apie ką kalba cerkvės varpai“. Knyga primena skaitytojams, kad Mažeikių krašte gyveno ir gyvena kitos kultūros žmonių, kurie, be abejo, daro įtaką mūsų krašto gyvenimui.
Iki šiol niekas tuo nesidomėjo, tad prieš kelerius metus A. Muturui gimė mintis rinkti medžiagą apie Viekšnių cerkvės parapijoje, kuri prasidėjo nuo Vegerių, Klykolių ir tęsėsi iki pat Ylakių ir Barstyčių, jau trečią šimtmetį gyvenančią rusakalbių bendruomenę.
PAGRINDINIS ŠALTINIS – CERKVĖS METRAŠTIS
Šį didelį darbą leidinio autorius pradėjo nuo draugystės su „Jaunystės“ vidurine mokykla ir Mažeikių rusų bendruomene, kurios pirmininkė ir mokyklos direktorė yra Nina Grigorjevna Skibickaja. Muturas susipažino su Telšių stačiatikių cerkvės šventiku Nestoru. Pastarasis davė paskaityti Viekšnių cerkvės metraštį, kurį rašė visi čia dirbę šventikai. Metraštis gerokai nukentėjęs, išplėšyti kai kurie lapai. Nežiūrint to, išliko daug vertingų žinių.
Šis metraštis tapo vienu pagrindinių šaltinių būsimajai knygai. Iš šio dokumento muziejininkas susidarė vaizdą apie visą pastoracinę veiklą, sužinojo, kokie šventikai dirbo cerkvėje, kokios apeigos būdavo atliekamos, kokie vykdavo atlaidai ir šventės.
Prezidento Antano Smetonos laikais Viekšniuose lankydavosi stačiatikių vyskupai, būdavo organizuojamos didžiulės iškilmės. Viekšniškiai stačiatikiai su baltais žirgais ir vainikais, giedodami giesmes, važiuodavo į geležinkelio stotį pasitikti aukštų svečių. Jų garbei pastatydavo bromą, apšviestą lemputėmis.
Metraštis supažindina su santuokų, mirčių, gimimų statistika. Be cerkvės kasdienybės, galima daug sužinoti apie rusakalbių bendruomenės dvasinį ir visuomeninį gyvenimą. Vykdavo dramos būrelio užsiėmimai, grieždavo styginių instrumentų orkestras, buvo suburtas choras.
Pastarasis kolektyvas dar prieš Antrąjį pasaulinį karą dalyvavo pirmojoje Pabaltijo rusakalbių dainų šventėje, vykusioje Pečioros mieste (Estija).
PRISIMINIMAI KNYGAI ĮKVĖPĖ SIELĄ
Viskas, ką A. Muturas išskaitė metraštyje, vėliau buvo patikslinta viekšniškių rusakalbių prisiminimais.
„Rinkdamas medžiagą supratau, kad jeigu nebūtų buvę cerkvės, kuri labai palaikė jų dvasią, jiems būtų buvę sunku išgyventi. Ko gero, būtų pradėję gerti arba nuėję kitokiais blogais keliais. Cerkvė jiems suteikė stiprybės išlaikyti savo dorybę, kalbą, papročius, tradicijas. O kartu jie išliko lojalūs Lietuvos valstybei, tvarkai, įstatymams“, – susidarytą nuomonę apie rusakalbius gyventojus dėsto A. Muturas.
Bendraudamas su jais knygos autorius sako įsitikinęs, kad tie rusakalbiai, kurie čia gimė iki 1940ųjų, yra dideli Lietuvos patriotai. Jie nejaučia ilgesio savo istorinei tėvynei.
1930ieji buvo Vytauto Didžiojo metai. Juos minint, prezidentas A. Smetona važinėjo po visą Lietuvą ir buvo užsukęs į Viekšnius. Visų trijų konfesijų maldos namuose vyko iškilmingos pamaldos. Prezidentas susitiko ir pabendravo su tikinčiaisiais bažnyčioje, po to – sinagogoje. Stačiatikiai cerkvėje Lietuvos prezidentą sutiko su duona ir druska. Jis pasakė kalbą, pasišnekučiavo su žmonėmis.
Ir dabar, kai knyga jau guli ant stalo, A. Muturas sako su daugeliu rusakalbių, su kuriais teko bendrauti, likę geri draugai.
Labai įdomus žmogus Sergejus Bartaševičius iš Dagių kaimo, kuris sakęs, kad jam tas pats, kaip kalbėti – rusiškai ar lietuviškai. Miela ir malonu buvę bendrauti su viekšniške Vera Semionovna Vasičeva, kuri 1918 metais, per revoliuciją, gimė Peterburge, ir jos prosenelis caro laikais į Viekšnius buvo atsiųstas prižiūrėti ir tvarkyti miškų. Kitos Viekšnių Fermos kaimo gyventojos – Zinaidos Ivanovnos Busel, seneliai čia atsikėlė 1863 metais iš Daugpilio (Latvija).
Abiem šioms moterims knygoje skiriama nemažai vietos, aprašytos jų giminės istorijos.
A. Muturas neslepia susižavėjimo V. Vasičeva ir Z. Busel. Abi jau bebaigiančios devintą dešimtį, tačiau kelia nuostabą jų namuose į akis krintanti tvarka ir švara.
„Pas Z. I. Busel staltiesė baltesnė už sniegą, baisu net ranką padėti, kad nenuteptum. O gyvena moteris viena. Buvo pas vaikus į miestą išvažiavusi, bet ilgai neištvėrė. Esą, ką veikti daugiabučiame, kaip paukščiui narvelyje uždarytai be jokio užsiėmimo. Parbėgo į savo namus, kur viskas sava“, – daug vargo gyvenime mačiusios moters ištverme stebisi A. Muturas.
TEMA VERTA ANTROSIOS KNYGOS DALIES
Knygos autorius sako susigyvenęs su savo kūrinio tema, su joje aprašomais žmonėmis. Sukaupta daugiau medžiagos, negu sutalpinta į knygą. Anot jo, būtų galima sėsti ir rašyti antrąją dalį. Labai daug papildomos medžiagos būtų galima rasti buvusiame Kauno gubernijos archyve. Tačiau tam reikia daug laiko ir pinigų.
Labai įdomu būtų plačiau panagrinėti Lietuvos sentikių temą. Mūsų krašte jie gyveno Skuodo–Ketūnų, Luobos sentikių parapijoje, jų buvo ir Vegerių kaime. Sovietiniais metais apie tai mažai kalbėta.
Knygoje nėra mokslinių apibendrinimų, išvadų, nėra maldų ir dogmatikos, religinių tiesų aiškinimo. Kalbama apie paprastų žmonių gyvenimą, buitį, papročius, santykius su lietuviais. Apžvelgiamas laikotarpis nuo XIX a. II pusės iki Antrojo pasaulinio karo.
PADĖJO LEMTINGAS SUSITIKIMAS
Iš pradžių A. Muturas medžiagą rinko tik kaip muziejininkas ir ruošėsi ja papildyti muziejaus fondus. Kaip gimė knyga?
Ko gero, lėmė atsitiktinumas.
2004 metų rudenį rinkimų reikalais į Mažeikius atvyko Seimo narė Dalia TeišerskytėČupkovienė, lydima savo sutuoktinio Anatolijaus Vasiljevičiaus Čupkovo. Pora užsuko į muziejų. Su Anatolijumi A. Muturas buvo pažįstamas iš jaunystės laikų – abu kilę iš Papilės.
A. Muturas užkalbino svečią, įsišnekėjo su juo, davė paskaityti savo muziejinio darbo metmenis. Po poros savaičių iš A. Čupkovo jis sulaukė pasiūlymo leisti knygą. Vilniškis finansavo ir jos leidimą.
A. Muturui talkino ir N. Skibickaja, suradusi vertėją į rusų kalbą ir finansavusi šį darbą. Tad knyga išėjo ne tik gausiai iliustruota nuotraukomis iš Mažeikių muziejaus fondų bei A. V. Čupkovo asmeninio archyvo, bet ir tekstas pateiktas dviem kalbomis.
Kiekvienais metais liepos 16ąją Viekšniuose vyksta tradiciniai Sergijaus atlaidai. Čia susirenka visi Viekšnių cerkvės parapijos žmonės. Į atlaidus žada atvažiuoti ir A. V. Čupkovas su žmona. Žmogus, be kurio, anot A. Muturo, ši knyga nebūtų išvydusi dienos šviesos, žada ją pristatyti Viekšnių atlaidų dalyviams.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.:
Pasirinkta tema taip patraukė A. Muturą, kad jis mąsto apie galimybę rengti antrą knygos dalį.
