Rusiška ir lietuviška virtuvė nedaug kuo skiriasi

Kiekvienas žmogus turi savo skonį, pamėgtus valgius. Tai ką jau besakyti apie atskiras tautas. Kalbėdamasi su „Jaunystės“ vidurinės mokyklos rusų kalbos ir literatūros mokytoja Marina Jukniene, jos teiravausi, ar daug skiriasi rusų ir lietuvių valgiai. „Anksčiau tas skirtumas buvo ryškesnis, dabar jau nelabai“, – teigė ji.
Užaugusi dideliame mieste, niekad negalvojo iš ten išvažiuoti, tačiau jau dvidešimt su trupučiu metų, kai gyvena Mažeikiuose.

Į NEPAŽĮSTAMĄ KRAŠTĄ
M. Juknienė užaugo Vladimire, mieste, esančiame netoli nuo Maskvos. Mieste, kur gyventojų skaičius ne keliasdešimt tūkstančių, o kur kas daugiau. Jame baigė institutą, įgijo rusų kalbos ir literatūros mokytojos specialybę.
„Niekada negalvojau, kad išvažiuosiu iš jo, kad čia gyvensiu“, – sako moteris.
O Mažeikiuose gyvena nuo 1985ųjų metų, čia gimė ir užaugo du sūnūs: Ramūnas, jau baigęs aukštąją mokyklą, ir Dainius, antrakursis Gedimino technikos universiteto studentas. Tai vyras ją į šį kraštą parsivežė: jis, baigęs tuomet sutrumpintai vadintą VISI, atvažiavo į Rusiją, kur jiedu ir susipažino.

PRAMOKTI LIETUVIŠKAI REIKĖJO GREITAI
Iš pradžių Lietuvoje buvo sunku priprasti. Trukdė ne tik kalbos barjeras: dideliame, kelis šimtmečius skaičiuojančiame Vladimire ir su juo lyginant mažuose, ramiuose Mažeikiuose gyvenimas buvo visai kitoks.
Iš pradžių su vyru Rimantu bendravo tik rusiškai, dabar kiekvienas kalba gimtąja kalba. „Taip jau savaime išeina: jis – lietuviškai, aš – rusiškai“, – sako ji. O įsikūrus Lietuvoje, mokytis kalbos teko greitai, nes uošviai, Telšių gyventojai, nesuprato rusiškai, o Marina – lietuviškai.
„Aš manau, kad būtinai reikia išmokti šalies, kurioje gyveni, kalbą. Nes tai yra pagarba to krašto papročiams, tradicijoms, kalbai. Pagaliau reikia suprasti, kas sakoma. Todėl reikia kalbėti. Net jeigu ne visada gerai pavyksta“, – teigia Marina.
Pasak jos, sunkokai sekėsi priprasti ne tik prie mažesnio miesto gyvenimo būdo, bet ir prie lietuviškų valgių. Vis ilgėdavosi močiutės virtų patiekalų. Mat šeimoje, kur abu tėvai dirbo gamykloje, namiškių maitinimu rūpinosi senelė, kurios, kaip ir daugelio, šaknys buvo kaimas. Tad ji virdavo rusiškus valgius.

VIRTUVĖ PAPRASTESNĖ
Močiutės receptus užsirašydavo mama, juos rašėsi ir Marina ir, atvažiuodama į Lietuvą, atsivežė. Vaikai priprato ir prie lietuviškų, ir prie rusiškų valgių. Dabar ir ji jau priprato prie lietuviškų patiekalų, patinka didžkukuliai, bulvių plokštainis.
Paklausta, ar yra skirtumas tarp lietuviškos ir rusiškos virtuvės, mokytoja teigia, kad dabar skirtumas nedidelis. „Tik mūsų virtuvė paprastesnė, daugiau verdamos košės, sriubos“, – įsitikinusi ji.
Iš valgių mokytoja mini ir lietinius blynus, kurie gali būti kepami ne tik su varškės, mėsos, bet ir su grybų ar troškintų kopūstų įdaru, taip pat rusiškoje virtuvėje mėgstamus patiekalus su grybais.
Kai kuriuos valgius, pasak Marinos, sunku paruošti pagal receptą, nes neįmanoma gauti kokio nors jam reikalingo produkto.
Pavyzdžiui, kad ir okroškos (šiupinio), nes nėra tikros rusiškos giros. „O be giros nieko neišeis“, sako pašnekovė. (Beje, žodyne pateikiamos kelios žodžio reikšmės – R. Ž.). Šį valgį, gal kiek kitokiomis proporcijomis dėdama produktus, ruošdavusi ir Marinos senelė.
Turi mokytoja ir giros receptą, tik, pasak jos, dabar mažai kas užsiima ją gaminti. Nebent kaime, nes tam reikia ir laiko, ir kantrybės, ir noro…
O štai keletas receptų iš rusiškos virtuvės.

KOPŪSTIENĖ
500 g raugintų kopūstų, 80 g svogūnų galvutėmis, 60 g taukų, 80 g džiovintų grybų, 80 g virtos jautienos (žalios imame daugiau), druskos, pipirų, 280 g mielinės tešlos (galima susiminkyti pačiam kaip įprastą mielinę tešlą, galima nusipirkti).
Išvirti grybus ir nusunkti, nuovirą perkošti, kopūstus susmulkinti, užpilti juos grybų skysčiu ir troškinti 40 minučių. Grybus supjaustyti šiaudeliais, įkaitintuose riebaluose apkepti kartu su svogūnais, nepamiršti pipirų ir druskos. Į keraminius, molinius ar kitokius karščiui atsparius, troškinti skirtus aukštesnės formos indus sudedami kopūstai, svogūnai su grybais ir virta mėsa, kuri irgi supjaustoma šiaudeliais, užpilama nuoviru. Valgis ruošiamas porcijomis. Viršų uždengti tešla ir kepti 150–180 laipsnių karštumo orkaitėje, kol iškeps tešla. Patikrinti ją įbedus degtuką.

PŪKINĖ GRIKIŲ KOŠĖ
2 stiklinės grikių kruopų, 2 kiaušiniai, 45 stiklinės pieno, 2 stiklinės grietinėlės (neplaktos).
Kruopas išvalyti, bet ne plauti. Išplakti grietinėlę ir ją sumaišyti su kruopomis. Tada masę paskleisti skardoje ir įdėjus į karštą orkaitę išdžiovinti. Paskui kruopas užpilti pienu, uždėti sviesto ir virti kaip įprastą grikių košę. Kai išvirs, pagal skonį pasūdyti, leisti atvėsti, paskui pertrinti per kiaurasamtį. Valgoma su grietinėle.

ŠIUPINYS (OKROŠKA)
250 g jautienos ir kiaulienos kumpio, 2 virtos bulvės, 2 žali agurkai, 75 g žalių svogūnų, 2 kiaušiniai, pusė stiklinės grietinės, 1 l giros, šaukštelis cukraus.
Virtos bulvės, žali agurkai supjaustomi smulkiai, atskirai supjaustomi svogūnai, sumaišomi su druska. Išvirtų kiaušinių baltymai supjaustomi, tryniai ištrinami, įdedama grietinės, garstyčių, supjaustoma mėsa. Visus produktus sumaišyti ir užpilti gira. Galima pagal skonį pridėti krapų, petražolių, kuo daugiau, tuo geriau.

GIRA
800 g ruginių džiūvėsių, 25 g mielių, 100 g cukraus, 100 g medaus, 100 g krienų, 4 l vandens.
Džiūvėsius užpilti karštu vandeniu ir šiltoje vietoje laikyti 3–4 valandas. Po to gautą masę perkošti per marlę. Pasaldinti, stiklinėje ištrinti ir praskiesti mieles, jas supilti į skystį ir šiltoje vietoje laikyti 10–12 valandų. Tada perkošti dar kartą, įdėti medaus, krienų, išpilstyti į butelius ar kitokius indus, palaikyti 3 dienas šaltoje vietoje. Tada jau galim gerti.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.:
Marina sako šeimai gaminanti ir rusiškus, ir lietuviškus patiekalus.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*