Nuo sausio pradžios įsigaliojo aplinkos ministro patvirtinti specialieji kokybės reikalavimai tekstilės atliekų tvarkymui.
Nuo šiol savivaldybės privalo užtikrinti atskirą rūšiuojamąjį tekstilės atliekų surinkimą bei suteikti gyventojams patogias ir kokybiškas rūšiavimo galimybes. Gyventojų nebedėvimi, nebenorimi, nebetinkami dėvėti drabužiai, avalynė, rankinės, diržai, užuolaidos, patalynė, minkštieji žaislai turi būti surenkami į specialius konteinerius, kurie privalo būti išdėstyti pagal gyventojų skaičių miestų seniūnijose, miesteliuose ir kaimuose.
Mažeikių rajone tekstilės konteineriai – ne naujovė. Pirmosios talpos tekstilei surinkti įrengtos prieš trejus metus. Daug metų veikia didžiųjų atliekų surinkimo aikštelė, o nevyriausybinės organizacijos iniciatyva – ir drabužių, daiktų atiduotuvė.
„Santarvė“ domėjosi, kaip Mažeikių rajono gyventojams sekasi susidoroti su vis didėjančio išmetamos tekstilės kiekio keliamais išbandymais.
Sąvartynuose – dar daug tekstilės
Tarp visų Europos Sąjungos šalių Lietuva užima ketvirtą vietą pagal tekstilės atliekų kiekius, atsiduriančius mišrių komunalinių atliekų konteineriuose. Mūsų šalį pagal šį rodiklį „lenkia“ tik Airija, Slovėnija, Italija.
Skaičiuojama, kad Europoje tekstilės atliekų kasmet susidaro po 5,2 mln. tonų. Vienam ES gyventojui tenka apie 16 kg tekstilės atliekų, o iš jų apie 4,4 kg buvo surinkta atskirai pakartotiniam naudojimui ir perdirbimui. Vadinasi, 11,6 kg iš vienam asmeniui tenkančių tekstilės atliekų atsiduria pirmiausia mišrių buitinių atliekų konteineriuose, o paskui nugula sąvartynuose arba būna sudeginamos.
Siekiant keisti tekstilės rūšiavimo, surinkimo procesą ir palengvinti jų perdirbimą, paskatinti visuomenę naudoti dėvėtą tekstilę pakartotinai arba skirti ją paramos tikslams, Lietuvoje imtasi įgyvendinti naujus reikalavimus.
Aptariama nemažai aspektų
Specialiuosiuose kokybės reikalavimuose tekstilės atliekų tvarkymui aptariama nemažai įvairių aspektų – pradedant tekstilei skirtų talpų išdėstymu, išmesti į talpas ruošiamų gaminių saugiu supakavimu, baigiant skirsniu, apibrėžiančiu, kaip su surinktomis tekstilės atliekomis turėtų dorotis labdaros ir paramos teikėjai, socialinio verslo subjektai.
Dokumente nurodoma, kad savivaldybės turėtų parinkti tekstilės atliekų konteinerių vietas šalia prekybos vietų, degalinių, sodų bendrijų bei antrinių žaliavų surinkimo taškų. Vietos parenkamos gavus žemės sklypų savininkų arba valdytojų sutikimą.
Viena talpa tekstilės atliekoms turi būti skirta tūkstančiui gyventojų, o tankiau apgyvendintose vietose – dviem tūkstančiams gyventojų tenka vienas konteineris.
Atkreipiamas dėmesys į tai, kad sausa ir švari tekstilė gali būti metama tiesiai į šiuos konteinerius, o purvinos ar šlapios atliekos turi būti supakuotos į nepralaidžias pakuotes.
Akcentuojama, kad tepaluotos ir cheminėmis medžiagomis užterštos tekstilės, kuri priskiriama pavojingoms atliekoms, į tokius konteinerius mesti negalima. Ji surenkama didelių gabaritų atliekų surinkimo punktuose.
Konteinerių tinklas platus
Šalies savivaldybėse, o taip pat – ir Mažeikių rajono savivaldybėje, įgyvendinti tekstilės atliekų tvarkymo kokybės specialiuosius reikalavimus buvo ruošiamasi ne vienus metus.
Pirmuosius tris tekstilei surinkti skirtus konteinerius Mažeikiuose – vieną senamiestyje ir du mikrorajone – dar 2021 metų pavasarį įrengė nevyriausybinė organizacija „Būk su manimi“.
Tų pačių metų birželį Savivaldybės iniciatyva ir pastangomis mieste buvo pastatyta 18 naujų tekstilei skirtų konteinerių. Kasmet palaipsniui tekstilės surinkimo konteinerinė sistema buvo plečiama.
„Jau iš anksto dirbome šiuo klausimu, atsižvelgdami į reikalavimus dėl gyventojų tankio ir reikalingų pastatyti konteinerių kiekio. Pasirūpinome, kad tekstilės konteinerių Mažeikių rajone būtų pakankamai. Jie pas mus gana plačiai išdėlioti“, – apie tai, kad rajono gyventojai turi galimybes kokybiškai rūšiuoti tekstilę, kalbėjo Savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyriaus specialistas Virginijus Raudonius.
Ne tekstilės atliekų, o drabužių konteineriai
Šiuo metu visame Mažeikių rajone yra 62 konteineriai, į kuriuos gyventojai gali sudėti drabužius ir kitus tekstilei priskiriamus gaminius. Konteinerius prižiūri 4 operatoriai: Telšių regiono atliekų tvarkymo centras, „Ecoservice projektai“, „Gopala“, „Būk su manimi“.
Anot V. Raudoniaus, bendraujant su šių organizacijų atstovais, didelių nusiskundimų dėl to, kaip ar kokią tekstilę žmonės išmeta į specialius konteinerius, girdėti neteko.
„Mažeikiuose įrengiant pusiau požemines komunalinių atliekų aikšteles, šalia buvo pastatyti ir iš projektinių lėšų įsigyti pirmieji tekstilei skirti konteineriai. Mes juos vadinome ne tekstilės atliekų konteineriais, o konteineriais drabužiams“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovas.
Jo įsitikinimu, tekstilės sąvoka plati, apimanti ir tas atliekas, kurios jau nebetinka niekam – nei pernaudoti, nei taisyti, atnaujinti. O rajone įrengti konteineriai, nesvarbu, kuris operatorius rūpinasi juose patalpinto turinio surinkimu, perrūšiavimu, vis dėlto yra orientuoti į drabužius, avalynę, patalynę – daiktus, kurie yra tinkami dar kartą panaudoti.
„Manau, iš viso nereikėtų sakyti, kad tai konteineriai tekstilės atliekoms. Tai konteineriai drabužiams. Nes jei žmogus sumes kokius, pavyzdžiui, tepaluotus skudurus, jis sugadins visą konteinerio turinį. Netinkamą tekstilę reikia vežti į stambiųjų atliekų surinkimo aikštelę. Pagrindinis tikslas juk yra toks, kad į drabužių konteinerius sunešti drabužiai vienaip ar kitaip pasitarnautų dar kartą, nes jie nėra atliekos“, – akcentavo pašnekovas.
Galimybių yra, reikia noro
„Būk su manimi“ vadovė Jolita Butkienė, bendraudama su „Santarve“, sakė, kad, jos nuomone, tekstilės gaminių ir kitų atliekų rūšiavimas yra ne galimybių, o savimonės, supratimo ir įsitikinimų klausimas.
„Man atrodo, kad situacija dėl tekstilei surinkti skirtų konteinerių rajone šiuo metu yra nebloga. Mes dar 2024 metams nepasibaigus buvome surinkę 100 tonų tekstilės. Tas skaičius yra didelis. Padidėjimas, lyginant su ankstesniais metais, irgi yra. Didėjantis tekstilės konteineriuose atsiduriančios tekstilės kiekis reiškia, kad mažiau jos išmetama į bendruosius komunalinių atliekų konteinerius ir kad žmonės vis daugiau rūšiuoja“, – kalbėjo „Santarvės“ pašnekovė.
Gyventojų mąstymas keičiasi
Organizacijos, kuri šiuo metu turi ir aptarnauja šešis tekstilei surinkti skirtus konteinerius (Mažeikiuose, Viekšniuose, Gyvoliuose), vadovė pateikė pavyzdžių, rodančių besikeičiantį visuomenės požiūrį į tekstilės pirkimą, jos rūšiavimą.
Stoties gatvėje esančios atiduotuvės duris praveria vis daugiau žmonių, kurie ten budinčių savanorių klausia, kokios kokybės daiktai ir drabužiai priimami. Ir jau tada, grįžę namo, imasi rūšiuoti, spręsti, kas dar vertas antro gyvenimo naujo šeimininko rankose, o kas jau yra atlieka ir kieno vieta jau ne tekstilės, arba kitaip ne drabužių konteineryje.
„Pastebime ir tai, kad mūsų aptarnaujamuose tekstilei skirtuose konteineriuose yra sumažėję šiukšlių. Aišku, pradžia ir pirmieji, antrieji metai buvo sunkūs, kupini daug nemalonių staigmenų – dažnai rasdavome su tekstile nieko bendra neturinčių šiukšlių. Aišku, ir dabar būna protrūkių, kai randame visko, bet palyginus mažiau“, – kalbėjo J. Butkienė.
Pašnekovė įsitikinusi: kuo žmonės geriau žino, kur nukeliauja jų drabužiai ir daiktai po to, kai jie juos nuneša į drabužių konteinerius, tuo visas rūšiavimo, atidavimo procesas tampa aiškesnis, paprastesnis, sąmoningesnis.
Pokyčiams reikia laiko ir pastangų
Visuomenės sąmoningumui tekstilės tvarkymo klausimais įtakos turi tekstilę tvarkančių organizacijų atvirumas, veiklos viešinimas, švietimas, galimybė žmonėms realiais pavyzdžiais parodyti visą tekstilės kelią.
Pasak J. Butkienės, prie sąmoningumo, atsakomybės didinimo prisideda mokyklos.
„Pavyzdžiui, kai kurie mokytojai mokiniams pataria: jei jie neranda kur pigiau įsigyti sau tinkančių uniformų, gali ateiti pas mus į atiduotuvę Stoties gatvėje. Būna, patys vaikai arba jų tėvai ateina ir tą reikalingą, išskalbtą, tvarkingą uniformą randa, įsigyja kur kas pigiau nei naują. O atėję pamato ir daugiau reikalingų dalykų. Pavyzdžiui, kad ir sportinių batelių. Tada klausia, kaip juos čia įsigyti“, – pasakojo pašnekovė.
Daug gero visuomenės švietimo apie tekstilę tema daro ir Henriko Nagio viešoji biblioteka. Vasarą bibliotekoje vykusio vaikų užimtumo projekto metu J. Butkienė su kolege Almante Karpiene vaikams vedė mokymus apie daiktų priežiūrą, rūšiavimą. O dabar atiduotuvėje sulaukiama suaugusiųjų, kurie pasakoja apie galimybę čia atėjus pigiau įsigyti naudotų drabužių, avalynės ar kitos tekstilės, sužinoję iš savo atžalų, kurie vasarą lankė užsiėmimus bibliotekoje.
Kaina padeda vertinti pastangas ir resursus
Iš „Būk su manimi“ prižiūrimų tekstilės talpų surinkti drabužiai keliauja į kitos organizacijos – „Dirbinyčios“ dirbtuvių namus Ruzguose. Ten drabužiai, avalynė, kita tekstilė išrūšiuojami. Dalis jų skalbiami, lyginami ir iš karto gali būti naudojami. Kiti taisomi, persiuvami. Iš dar kitų gimsta nauji gaminiai.
„Iš pradžių dalijome daiktus už auką – kas kiek galėdavo, tiek ir paaukodavo mums už tai, kad tie daiktai yra paruošti naudoti. Ir manome, kad tai buvo „meškos paslauga“: kai žmonės galėdavo pasiimti drabužių, patalynės, žaislų kiek tik nori, o už tai paaukoti irgi tiek kiek nori, tokie mainai neskatino vertinti tų daiktų, neskatino mąstyti, kiek darbo ir resursų sudėta į jų sutvarkymą. Paskui kiekvieną daiktą įvertinome, kad ir simboline, bet konkrečia pinigų suma, o žmonės, atėję į atiduotuvę, ėmė mąstyti, ar tikrai jiems to vieno ar kito drabužio, batų poros, žaislo reikia“, – apie išmoktas pamokas kalbėjo J. Butkienė.
Galioja ekonomiškumo kriterijus
Mažeikių apylinkės seniūnas Mantas Badaukis „Santarvei“ pasakojo, kad jo vadovaujamos seniūnijos teritorijoje esantys kaimai gyventojų skaičiumi nėra labai dideli, todėl ir tekstilei surinkti skirtų konteinerių infrastruktūra nėra išvystyta.
Kita vertus, kai prieš kelerius metus buvo diskutuojama, kokiose vietose reikėtų įrengti drabužių konteinerius, gyventojų nuomonės pasiskirstė maždaug po lygiai: pusė jų teigė, kad jiems nebus problema nebenaudojamą tekstilę nuvežti į miestą, kita pusė manė, kad tokių konteinerių turėtų būti įrengta kaimuose.
„Galvodamas apie visą tekstilės rūšiavimo, surinkimo, išvežimo, perdirbimo sistemą, suprantu, kad sudėtinga būtų atliepti kiekvieno gyventojo norui rūšiuoti. Net jei kai kur poreikis turėti tokius konteinerius ir būtų, yra ir ekonomiškumo, efektyvumo kriterijai. Tekstilė nėra tokia atlieka, kaip komunalinės atliekos, kurios kaupiasi kiekvieną dieną. Žmogus, sukaupęs tam tikrą nedėvėtų, nebereikalingų, nebenorimų drabužių ryšulį, manau, retkarčiais gali atvežti juos į miestą, į vieną iš konteinerių, kurių Mažeikiuose yra pakankamai. Nes bent kartą per mėnesį į Mažeikius tikrai važiuojama – apsipirkti, susimokėti mokesčių, į sveikatos priežiūros įstaigas“, – mintimis pasidalijo seniūnas.
Tekstilės į pamiškes neveža?
M. Badaukis pasakojo: kai pavasariais seniūnijos darbuotojams tenka tvarkyti vienoje ar kitoje vietoje gyventojų „įveistus“ šiukšlynus ar laužynus, daugiausia aptinkama išmestų padangų, automobilių dalių, nuo išardytos buitinės technikos atlikusios plastmasės detalių ir panašių atliekų.
„Bent jau Mažeikių apylinkės seniūnijos teritorijoje nepastebime, kad aplinka, pamiškės būtų teršiamos tekstile. Prie bendrųjų komunalinių atliekų konteinerių seniau būdavo prikrauta arba primėtyta drabužių krūvelių. Bet, atsiradus tekstilės konteineriams, žmonėms įgijus galimybę juos rūšiuoti, situacija keičiasi į gera“, – apibendrino seniūnas.
Stengiasi ne išmesti, o parduoti arba mainytis
Viename iš Šerkšnėnų seniūnijos kaimų gyvenanti ir savo pavardės atskleisti nenorėjusi Laura „Santarvei“ pasakojo, kad keletą kartų nebenaudojamą patalynę ir išaugtus vaikų drabužėlius yra vežusi į vieną iš tekstilės konteinerių Mažeikiuose. Sunkumų ar nepatogumų jai tai nesudarė, nes kasdien tenka važiuoti į darbą.
Paskui ji sužinojo apie internete veikiančią elektroninę prekyvietę „Vinted“, kurios naudotojai gali vieni kitiems parduoti arba vieni iš kitų pirkti tam tikras prekes. Todėl tai, kas išaugta, nebenaudojama, moteris stengiasi parduoti arba atiduoti vaikus auginantiems giminaičiams.
„Šiuo metu pardavimas ir mainai – pirmasis ir svarbiausias būdas išlaisvinti spintas nuo nebenešiojamų drabužių. Išvežimas į tekstilės konteinerį jau būtų kraštutinis variantas. Na, o tą, kas jau visiškai niekam nebetinka, tiesiog sudeginu. Gal ir neteisingai darau, bet tai nutinka labai retai“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovė.
