Salantuose (Kretingos r.) gyvenantis Kazimieras Venckus yra vienas seniausių sveikuolių Lietuvoje, – praėjusį lapkritį jam sukako 90 metų. Kelinti metai iš eilės jis dalyvauja sveikuolių žiemos maudynėse Baltijos jūroje. Ir garbingą savo jubiliejų Kazimieras pažymėjo panirdamas į ledines bangas. Guvus ir žvalus senolis kasryt sportuoja, žiemą pina krepšius, o pavasarį žada ūkininkauti.
Nuo ankstyvo pavasario ligi vėlyvo rudens Kazimieras Venckus maudosi netoli namų esančiame Salanto upelyje.
„Bėgioju ar sparčiai vaikštau kambaryje, kad miestelio žmonės neišjuoktų – beprotis bėgioja, sakytų“, – senolis vikriai atvėrė duris ir parodė erdvų 12 m ilgio kambarį per pirmą nuosavo namo aukštą.
Namą, Kazimieras sakė, pasistatęs jau būdamas pensijoj. Žmona jau aštuoneri metai mirusi. Dabar jame gyvena su gausia vienintelio sūnaus Kazio šeima ir džiaugiasi penkiais anūkais.
SENOLIS DAR VAIRUOJA
TRAKTORIŲ
Dar rudenį Kazimieras Salanto pakrantėse prisipjauna karklų, sukrauna į pastogę, o kad ilgai išliktų lankstūs – aplieja juos vandeniu. Diena žiemą trumpa, tad krepšį, sakė, nupinąs per dvi dienas. Parduoda juos prekeiviams iš Klaipėdos.
„Turiu technikos: surinktuvą, traktorių „Belorus“. Su juo parsivežu medžių iš savo miško, pats ir susipjaunu, ir susiskaldau. Šeimininkauti mokau ir vienuolikmetį anūką Vaclovą“, – džiaugėsi ilgaamžis.
Senolis pasakojo visą gyvenimą dirbęs su traktoriumi ir greideriu, tad drąsiai ir dabar dar sėdąs prie traktoriaus vairo.
Kazimiero nuosavybė – 7,5 ha žemės ir tiek pat miško. Žemę, jis teigė, išnuomojęs, bet pamatęs, kad nuomininkai apleido usnimis, ruošiasi pavasarį atsiimti ir dirbti ją pats.
TIKINO RIMTAI NESERGĄS
„Esu sveikas, kaip ridikas. Tik retsykiais užpuola sloga. Kambary persikaitini, išeini pusplikis į lauką, pertraukia. Pasisnargliuoju ir per dvi dienas praeina“, – Kazimieras sakė slogai gydyti jokių vaistų nevartojąs. Ir išvis vaistų jam neprireikia. Geriausias vaistas – „užbėgti ligoms už akių“. Dėl to senolis dukart mokėsi sveikos gyvensenos Palangos sveikatingumo mokykloje.
„Labai padėjo. Ligi tol sirgdavau bronchitu, kolitu. Dabar tų ligų – nė kvapo“, – džiūgavo ilgaamžis.
Mėsos jis tikino valgąs mažai – vištos kulšį ar neriebios dešros. Pietums mėgsta bulvių košę su majonezu, verda liesą sriubą.
Daržoves – morkas, burokėlius, kopūstus – ruošia su aliejumi. Vengia kiaušinių, grietinės. Užtat mėgsta tortą, saldumynus.
„Kai išėjau į pensiją, su žmona valgėm daug saldainių, kol dantys ėmė byrėti. Ji mirė beturėdama tik vieną dantį. Aš savų dar turiu aštuoniolika“, – šmaikštaudamas apie mitybą porino Kazimieras.
Taurelę tik retsykiais – per didžiąsias šventes – tepakiloja. Per gyvenimą pasigėręs buvo gal kokius porą kartų, o cigaretės niekad į burną neėmęs.
TARNAVO LIETUVOS KARIUOMENĖJE
IR 16-OJOJE DIVIZIJOJE
Kazimieras Venckus gerai atmena biografijos įvykius prieš pusšimtį metų.
Jaunystėje dvejus metus teko tarnauti Lietuvos kariuomenėje Plungėje jaunesniuoju puskarininkiu. Dainavo chore. Ligi šiol Kazimieras išsaugojo sodrų balsą, ir padainuoti sakė galįs kelis šimtus dainų. Tuo nė kiek neabejojome, kai korespondentams senolis traukė dainą po dainos, kurių, beje, niekur nė neteko girdėti.
Ligi vedybų Kazimieras turėjo draugę, kuri buvo iš Leningrado blokados pasprukusi rusė. Bendraudamas su ja, išmoko kalbėti rusiškai.
„Bet pats sau pasidariau „meškos paslaugą“: kai rusai įsibrovė į Klaipėdą, dirbau geležinkelio darbus. Rusai sužinojo, kad moku rusiškai, ir „kaip stoviu“ išvežė į Latviją. Paskyrė į 16-ąją lietuviškąją diviziją.
Sakiau, nemoku šaudyti. Tad paskyrė kirsti medžius, vežėme juos arkliais, – tiesėme frontui kelią. Pačiam mūšy būti neteko.“
Senolis šiandien džiaugiasi sulaukęs tokio garbingo amžiaus ir užtikrino esąs laisvas rinktis bei elgiasi, kaip jam patinka.
Irena BENIUŠIENĖ
Dariaus ŠYPALIO nuotrauka
