Saldus: kaimynų gyvenimo panašumai ir skirtumai

KELIONĖS TIKSLAS
„Atvažiavome skaičiuoti jūsų pinigų“, – pajuokavau, gerdama rytinę kavą su kolege, laikraščio „Saldaus zeme“ redaktore Andra Valkira. Ji pastebėjo, kad pastarosiomis dienomis latviai linkę skaičiuoti ne savus, o naujojo prezidento pinigus.
Ką tik išrinktas septintasis Latvijos prezidentas (trečias po nepriklausomybės atgavimo) garsus šalies chirurgas Valdis Zatleris sukėlė diskusijų bangą, viešai prisipažinęs, kad ėmė dovanas iš pacientų. Latviai kalba ir rašo apie tai, kad šalies vadovas gavo papildomų pajamų ir nemokėjo mokesčių, kad postas po Seimo balsavimo Zatleriui atitekęs kaip nepartiniam kandidatui, bet jis jau pastabėtas partiniame vakarėlyje, kad seniai laikas prezidento rinkimus padaryti visuotinius.
Bet kaip ir visuose nedideliuose (o gal ir didesniuose) miesteliuose, politika sau, gyvenimas sau. Tai, kad Latvijoje sparčiausiai iš Baltijos valstybių auga vartojimo prekių ir paslaugų kainos, pajunta kiekvienas šalies gyventojas, nepriklausomai nuo to, kiek jis susidomėjęs politika.
Ir vis tik didžiausias skirtumas arba panašumas tarp latvių ir lietuvių – tai, kad ir vieni, ir kiti įsitikinę, jog kaimynai gyvena geriau, – nusprendėme su Andra baigdamos kavą. O mūsų komandiruotės pas kaimynus tikslas – patvirtinti arba paneigti šią nuostatą. Bent iš lietuvių pusės.
Pirmasis susitikimas:
„GERAI GYVENAME
NE IŠ GERO GYVENIMO“
Saldaus rajono savivaldybės patarėja Sarmitė Ozolinia vienu svarbiausių rodiklių laiko nedarbo lygį rajone. Pasak jos, net pačiais sunkiausiais laikais bedarbių rajone nebuvo daugiau nei 56 procentai nuo visų darbingų žmonių skaičiaus. Pagal šį rodiklį Saldus išlieka stabilioje trečiojoje vietoje – po Rygos ir Ogrės rajonų. S. Ozolinia šį reiškinį aiškina paprastai: Salduje niekada nebuvo didelių įmonių, išskyrus gal Brocenės cemento ir šiferio gamyklą. Bet ir šis objektas sėkmingai išgyveno socialines ekonomines permainas, prisitaikė dirbti rinkos sąlygomis ir išlaikė darbo vietas.
Kita priežastis: nuo pat nepriklausomybės pradžios rajono valdžia ėmė rūpintis užsienio investicijomis. Saldaus ekonomika ir geografinė padėtis patraukli pasirodė norvegų, danų, islandų investuotojams, kurie savo pinigus skyrė cemento gamybai, miško žaliavos perdirbimui, tekstilės pramonei. Nors rajonas tolokai nuo pajūrio, čia plėtojama laivų dalių gamyba, klesti metalo perdirbimo ir statybos įmonės.
Pastarųjų dviejų šakų plėtrai sėkmingai naudojami ir Europos Sąjungos pinigai.
Trečioji priežastis, dėl kurios, patarėjos nuomone, Saldus išvengė ekonominio nuopuolio, – buvę stiprūs kolūkiai, jau sovietiniais laikais sėkmingai ėmęsi pagalbinių verslų. Rajone buvo sukaupta neblogos vadybos, išteklių ir rinkos ieškojimo patirties.
„Saldus niekada nebuvo turtingas. Ir mums visada reikėjo galvoti, kaip pritraukti pinigų – iš nacionalinio biudžeto, iš užsienio investuotojų, dabar – iš struktūrinių fondų. Tokia problema ne tik padeda gauti pinigų, bet ir valdžios žmones daro protingesnius, aktyvesnius. Verslininkai taip pat laiku suprato, kad norint gerai gyventi, reikia judėti ir mąstyti“, – taip Savivaldybės darbuotojų patirtį bei vietos verslininkų ekonominę veiklą įvertino S. Ozolinia.
Salduje sėkmingai įgyvendinti ES fondų finansuojami projektai ir verslo, ir rajono infrastruktūros srityse. Fondų pinigai investuoti į žemės ūkio (žvėrininkystės, grūdų saugojimo, perdirbimo ir prekybos), asfalto gamybos projektus. Nemažai lėšų skirta miesto ir rajono gyventojams – per pastaruosius porą metų įgyvendinta apie 20 projektų, kurių sąmatos – nuo 2540 tūkstančių latų (Ls) iki milijono ir daugiau.
Rajono savivaldą tvarko 45 žmonės, projektine veikla rūpinasi trys darbuotojai. „Beje, mes labai mylim informacines technologijas“, – priduria patarėja. Savivaldybėje yra įkurtas specialus skyrius, kuris rūpinasi informacinių technologijų plėtra švietimo įstaigose ir bendruomenėje. Saldus vienas iš pirmųjų šalyje sukūrė savo interneto puslapį www.saldus.lv.
Antrasis susitikimas:
„… PLIUS VISO SALDAUS
VANDENTIEKIS
IR KANALIZACIJA“
„Saldaus komunalinis servisas“ – ribotos atsakomybės įmonė, priklausanti savivaldai. Jos žmonių darbo sritys: vandens paruošimas ir tiekimas, nuotėkų kanalizacija ir valymas, šiukšlių surinkimas ir išvežimas, sąvartyno eksploatavimas, kapinių priežiūra bei laidojimo paslaugos. Tiesa, yra vienas privatus laidojimo biuras, tačiau didžiausias darbų krūvis, palydint rajono gyventojus į paskutiniojo poilsio vietą, vis tik tenka komunalininkams.
Žiemą įmonės žmonėms tenka prižiūrėti dalį miesto gatvių.
Su šios įstaigos vadovu Janiu Blūmu pirmiausia aplankėme naujuosius miesto nuotėkų valymo įrengimus. „Jie pradėti eksploatuoti 2001-aisiais, tad dar galime vadinti naujais“, – pajuokavo pašnekovas. Įrengimai, pastatyti už ES, savivaldybės ir pačios įmonės pinigus, sutaupo net 11 žmonių atlyginimus, šiandien jie prižiūrimi tik keturių darbuotojų pastangomis.
Važiuodami į kitą objektą – geriamojo vandens nugeležinimo įrenginį, kurį J. Blūmas mums būtinai norėjo parodyti, pastebėjome, kad Saldaus gatvėse nematyti šiukšlių konteinerių. „Tokia tvarka, toks susitarimas“, – paaiškino vadovas. Konteinerius į gatvę išstumia nebent privačių namų savininkai, kurie gali pasirinkti, kaip išvežti šiukšles – pagal įprastą grafiką ar atskirą užsakymą. Namų savininkai gali nuomoti konteinerius už 0,33 Ls per mėnesį, o jų išvežimas priklausys nuo sukauptų atliekų. Galima ir kita šiukšlių surinkimo tvarka – be konteinerių nuomos, tada išvežimo paslauga bus šiek tiek brangesnė.
„Žmonės už šiukšlių išvežimą moka labai nevienodai. Mokestis svyruoja nuo 5 latų, jei ūkis didelis, iki labai nedidelių pinigų, jei name gyvena, tarkime, vienišas pensininkas“, – aiškino J. Blūmas.
Visi Saldaus gyventojai moka už iš jų kiemų į sąvartyną išvežtų šiukšlių kiekį, o ne už kažką kita: nuosavybės kvadratinius metrus, valdos vienetus, statistinius gyventojus. Daugiabučių namų butų šeimininkams mokestį tenka dalintis – komunalininkai įvertina, kiek kubinių metrų atliekų išvežta iš kiemo, ir mokestį padalija gyventojams. Kokiu principu – pagal name gyvenamąją vietą deklaravusius žmones? „Stengiamės, kad mokesčiai būtų surenkami pagal realiai bute gyvenančių žmonių skaičių – nuolat sudarinėjame ir tiksliname savo klientų sąrašus“, – paaiškino komunalinio ūkio vadovas. Jis sako, jog tokia tvarka verčia žmones pačius stebėti, kad jų konteineriai netaptų viso miesto sąvartynu.
Šiuo metu butų savininkams mėnesio mokestis, kaip rodo komunalininkų statistika, svyruoja nuo 0,6 iki 1,10 lato.
Paskutinis ir mažeikiškiams labai aktualus klausimas – kaip komunalininkams pasiseka susirinkti klientus. J. Blūmas atsakė trumpai: sudarome sutartis. Konteineriai privalomi. Tas pat ir dėl kanalizacinių duobių arba šulinių.
„O jei šeimininkas vengia šias sutartis sudaryti?“
„Tada pas jį apsilanko municipalinė policija, po to jis ateina pas mus dėl sutarties“, – ramiai paaiškino komunalinės tarnybos vadovas.
Daugiau šia tema nebeklausinėjome ir mažeikiškių komunalininkų organizacinės patirties nepropagavome.
Ką ir papasakosi, kai J. Blūmas rodo naujus vandens gręžinius, šiuolaikinę geriamojo vandens paruošimo ir perpumpavimo stotį bei kalba apie naujus komunalininkų planus: pasiekti, kad jų klientais taptų kaip galima daugiau miestiečių (dabar vandentiekiu naudojasi 70 procentų, kanalizacija – 60 procentų gyventojų – A.M.). Bet tai jau kitas projektas. „Dar planuojamas?“ – nepatikliai, lyg kalbėtume apie kažkada deklaruotą komunizmo statybą, paklausėme.
„Ne, jau pradedamas įgyvendinti“, – atsakė šeimininkas.
Trečiasis susitikimas:
„ŽINOJIMAS – JĖGA“
Saldaus butų ūkiui priklauso techninis daugiabučių aptarnavimas, jų aplinkos priežiūra, miesto teritorijų: gatvių, parkų tvarkymas. Įmonėje dirba 119 žmonių, 62 jų – kiemsargiai.
Įmonės valdybos pirmininkas Gunaras Samoška pasakojo, kad daugiausia problemų kelia daugiabučių techninė būklė. Iki pernai kiekvienas buto savininkas mokėjo po 0,15 Ls už kvadratinį metrą. Dabar mokestis pakeltas iki 0,24 Ls. Šių pinigų turi pakakti daugiabučio priežiūrai bei einamajam remontui. Didesniems darbams gyventojai jau turi skirti papildomų pinigų. Dėl jų dažniausiai ir kyla nesusipratimų: apatinių aukštų gyventojai atsisako mokėti už stogo remontą, viršutinių – už namo pagrindo apšiltinimą ir pan.
Namų bendrijos Salduje nėra populiarios, nors įstatymas numato gyventojų pasirinkimo teisę – su kuo sudaryti eksploatacines bei tiekimo sutartis. Pora namų, pasak G. Samoškos, kelerius metus buvo atsisakę įmonės paslaugų ir stengėsi tvarkytis patys, bet dabar vėl sugrįžo prie įprastos tvarkos.
Piktybinių skolininkų ūkis neturi. Pirmininko nuomone, tai nulėmė du dalykai. Pirmasis – keli gyventojai už skolas teismo sprendimu neteko buto. („Saldus – mažas miestas, ir ši liūdna patirtis daugelį sudrausmino“, – pastebėjo G. Samoška.)
Antrasis – skolų išieškojimo tvarka. Įmonė yra sudariusi sutartį su gyventojų skolų administravimo bendrove, kuri ilgalaikius (3 mėnesius nemokėjusius mokesčių) skolininkus įtraukia į „juodąjį sąrašą“. Jei pakliuvai į tokį sąrašą, gali būti tikras – dešimtmetį kaip nepatikimas klientas negausi nei banko paskolos, nei lizingo paslaugų.
Įmonės vadovą šiuo metu labiau domina kita problema – kur rasti pasamdyti darbininkų, galinčių susidoroti su sparčiai želiančia žole. „Paskelbėme konkursą – nė vieno pretendento. Pagal skelbimus susiradome dešimt žmonių, ieškančių darbo. Tik vienas iš jų sutiko dirbti pas mus. Kodėl? Todėl, kad tokie darbininkai nenori mokėti mokesčių valstybei ir ieško atitinkamų darbdavių“, – pasiguodė butų ūkio vadovas.
Tiesa, G. Samoškos nuomone, atlyginimų „vokeliuose“ klausimas vis mažiau aktualus. Gal dėl to palyginti nedaug darbingų žmonių iš Saldaus emigruoja į svečias šalis. Į Rygą, artimesnius Latvijos didmiesčius – taip, o užsienis kažkodėl nepopuliarus. Ne taip, kaip rytų Latvijoje, kur iš vieno kaimo visi išvyko uždarbiauti užsienin.
„Kiekvienos įmonės žmonės turi žinoti, kokia situacija jų darbovietėje, kokios perspektyvos, kas jų laukia. Taip pat ir mūsų klientai“, – taip savo vadovavimo principus paaiškino trisdešimtmetis įmonės viršininkas.
Apklausa:
SVETIMŲ PINIGŲ
VISADA DAUGIAU?
Šiuo metu Latvijoje oficialiai dirbantis žmogus vidutiniškai uždirba 200–250 latų per mėnesį. Tačiau visi mano pašnekovai tvirtino, kad tai – „labai mažai“. Tyrimo vardan apie savo atlyginimą ir būtiniausias išlaidas sutiko pakalbėti atsakingas pareigas užimanti kolegė iš „Saldaus zemes“. Ji – redaktoriaus pavaduotoja, taip pat rašanti ekonominio gyvenimo, verslo, savivaldos bei kitomis temomis. Atlyginimas priklauso nuo atlikto darbo, vidurkis – apie 500 latų per mėnesį. Gyvena su vyru trijų kambarių bute, sūnus studijuoja aukštojoje mokykloje. Butas ir telefonas jiems kainuoja apie 100 latų, maistas – apie 200 latų per mėnesį, sūnaus studijos – 35 latus per savaitę. Plius naujo automobilio lizingas. Kas lieka? „Nedaug. Nebent vyro atlyginimas kitoms būtiniausioms reikmėms. Jei norime atostogauti ne namie – tenka kreiptis į bankus“, – atsiduso kolegė.
Kiti anksčiau mano paminėti pašnekovai taip pat neatsisakė kalbėti apie išlaidas, skirtas pragyvenimui. Paaiškėjo, kad išlaidos už buto išlaikymą ir komunalinius mokesčius sudaro nuo 20 iki 40 procentų.
G. Samoška pasiėmė kalkuliatorių ir greit suskaičiavo: „Gyvenu 3 kambarių bute, esame trijų žmonių šeima. Buto plotas – 69 kvadratiniai metrai. 16,56 Ls – mokestis už aptarnavimą butų ūkiui, už elektrą sumoku 78 Ls, vanduo ir kanalizacija mums kainuoja 9 Ls, šildymas – apie 70 Ls, šiukšlių išvežimas – 3 Ls per mėnesį. Mano atlyginimas neblogas, tad šie mokesčiai nesudaro trečiosios jo dalies.“
Valymo įrengimų laborantė teigė, kad jai buto išlaikymas kainuoja beveik 40 proc. atlyginimo. Panašius atlyginimus – arti statistinio vidurkio – gauna pardavėjos, eiliniai biudžetininkai. Didžiausias uždarbis – statybininkų piniginėse ar banko sąskaitose.
Taigi Latvijos piliečių ir mūsų artimiausių kaimynų – Saldaus gyventojų pragyvenimas ir problemos beveik tokios pat, kaip pas mus. Tiesa, galime pasiguosti, kad Lietuvoje alus, pienas ir kiauliena pigesni nei kitose Baltijos valstybėse. Mes pigiau perkame naujus automobilius ir mažiau pinigų išleidžiame cigaretėms.
Baltijos valstybių statistikos departamento duomenimis, infliacija visose trijose šalyse sparčiai auga dėl brangstančių degalų ir maisto produktų. Štai kovą Lietuvoje ji siekė 0,6 proc., Latvijoje – 1,4 proc., Estijoje – 1 proc. Infliacija per pastaruosius 12 mėnesių kukliausia taip pat buvo pas mus – 4,6 proc. Latvijoje ji siekė 8,5, Estijoje – 5,7 procento.
Tiek apie ekonominius pokyčius ekonominės statistikos kalba. O paprasčiau? Kaip pasakė vienas iš mano pašnekovų latvių, „kur save padėsi, ten ir surasi“. Tad pavydėti nei vieniems, nei kitiems neverta. Nebent šio to pasimokyti.
Toks ir buvo mūsų komandiruotės tikslas.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.: Saldaus rajono savivaldybėje daugelis valdininkų suinteresuoti pritraukti kuo daugiau investicijų ir ES lėšų.