Šalies čempionų treneris iki šiol prisimena komandos ir sirgalių azartą

Mažeikiškiai sirgaliai mėgiamą „Atmosferos“ komandą palaikydavo ir žemaitiškais plakatais. Asmeninio archyvo nuotr.

Prieš keturis dešimtmečius mūsų rajono „Atmosferos“ futbolo komanda iškovojo pirmąjį šalies čempionų titulą. Tuo metu jau trečią sezoną komandą treniravo Juozas Vaitkevičius.
Tituluotas vartininkas per penkiolika metų trukusią trenerio karjerą mūsų mieste sugebėjo pelnyti dar du bronzos medalius ir vieną čempiono titulą, tapti šalies taurės finalininku, o taip pat pastebėti ir į komandą pritraukti ne vieną perspektyvų futbolininką.

Vartus gynė sėkmimgai

Kybartų „Sveikata“, Vilniaus „Spartakas“, Kauno „Banga“, Rygos ASK, Kėdainių „Nevėžis“ – šių klubų vartus septyniolika metų gynė mažeikiškis J. Vaitkevičius.
Ir gynė garbingai – su šiomis ekipomis jis tris kartus tapo Lietuvos ir tiek pat kartų Latvijos čempionu, penkis kartus triumfavo Lietuvos taurės turnyre, iškovojo du šalies vicečempionų vardus bei tiek pat kartų pasidabino bronzos apdovanojimais.
„Kito laisvalaikio užsiėmimo vaikystėje ir jaunystėje nebuvo – tik futbolo kamuolį gainioti. O kadangi buvau aukštokas, tai ir tapau vartininku. Per visą savo sportinę karerą esu pelnęs tik vieną įvartį.
Vartininko poziciją futbole laikau viena sudėtingiausių: tu privalai ir vadovauti žaidimui, ir būti bebaimis – kristi po varžovų kojomis, nebijoti smūgių. Apie tai primena sulaužyti raktikauliai, nosies lūžis, išsukinėti pirštai“, – „Santarvei“ pasakojo 78-erių metų J. Vaitkevičius.
Tik karinė tarnyba sutrukdė vartininkui „išplaukti“ į platesnius SSRS futbolo vandenis – 1963 metais vyko konkursas į Vilniaus „Žalgirio“ vartų sargo vietą, iš penkių kandidatų buvo pasirinktas Juozas. Pasitreniravus vos mėnesį, futbolininkas buvo pašauktas į karinę tarnybą – Rygos armijos sporto klubui reikėjo vartininko ir buvo pastebėtas J. Vaitkevičius.

Treneris J. Vaitkevičius (trečioje eilėje dešinėje) neslėpė, kad su vyrais, kurie triumfavo šalies futbolo pirmenybėse, tekdavo ir rimtai pakalbėti. Asmeninio archyvo nuotr.

Jautė valdžios paramą

1974-aisiais treneriu tapti nebuvo didelė problema, tai dabar reikia ilgai mokytis, kol įgyji licenciją. J. Vaitkevičius po kelių mėnesių kursų Kijeve sulaukė pasiūlymo iš Mažeikių kompresorių gamyklos vadovų – tapti „Atmosferos“ treneriu.
„Pasiūlymą priėmiau iš karto – už atvažiavimą įteikė buto raktus. Tais laikais jautėme didelę rajono valdžios paramą komandai – vos tik kas nors blogai, kartu su komandos vadovu Bagdonavičiumi, galėjome drąsiai kreiptis į valdžią. Ir problemos buvo sprendžiamos. Ne paslaptis, kad visi žaidėjai norėjo rungtyniauti didžiuosiuose miestuose, tuo tarpu mes galėjome pasiūlyti tik butus ar didesnę algą. Lengviau buvo su tais žaidėjais, kurie butų neprašė – apgyvendindavome po keturis viename kambaryje – bendrabutyje Respublikos gatvėje“, – komandos formavimą prisiminė treneris.
Viena iš pagrindinių ekipos komplektavimo problemų buvo surinkti žaidėjus. Tai dabar yra agentai ir kitos įvairios priemonės, o tada apie gerus žaidėjus išgirsdavo iš pažįstamų ar pastebėdavo kitose komandose.

Juozo Vaitkevičiaus (kairėje) treniruojamoje komandoje dabartinis „FK Atmosfera“ prezidentas Nerijus Gudaitis debiutavo būdamas šešiolikmetis. Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Norėjosi geresnių treniruočių sąlygų

Labiausiai, pasak trenerio, mažeikiškiams nesisekė su stadionais – į Mažeikius buvo atvykusi Maskvos futbolo veteranų komanda. Vakarieniaudami svečiai pasakė tokius žodžius: „Jūs – žmonės geri, tačiau jūsų stadionas – kiaulidė“.
„Dabar pavydas ima, žiūrint į miesto centrinį stadioną, o tuo metu dabartinės Senamiesčio mokyklos stadionas, pagrindinis mieste, buvo mažų matmenų. Tuo įsitikinau, kai dar buvau atvykęs rungtyniauti už Kėdainius – kai pakelia kampinį, atstumas nuo vėliavėlės toks mažas, kad praktiškai neįmanoma spėti prie pirmojo virpsto. Čia vartininkui buvo ko suktis“, – pasakojo treneris.
Persikėlus į senamiesčio parko stadioną, sąlygos nepagerėjo – kamuolys per nelygumus šokinėja, vartininkų aikštelėje – vienos duobės. Treniruočių sąlygos taip pat buvo prastos – pavasarį treniruojiesi buvusiame aerodrome, sušlampi. Nei nusiprausti, nei persirengti nėra kur. Nori tobulinti jėgą – eini į bendrabučio rūsyje buvusią štanginę, o ten – smarvė.
„Pirmus metus, kai iškovojome čempionų titulus, didžiųjų miestų komandos sakė: na, pasisekė „kaimiečiams“. Gana greitai jie įsitikino, kad iš Mažeikių sunku išsivežti kad ir tašką.
Nors mūsų techninis lygis buvo silpnesnis, tačiau komanda buvo kovotoja. Manau, tai, kad mes beveik visą penkiolikos metų laikotarpį buvome tarp pirmaujančių komandų, lėmė keli faktoriai:  buvo įdėta daug darbo, atostogaudavome tik gruodžio mėnesį, vasarą nuo treniruočių ir varžybų pavykdavo pailsėti tik tris ar keturias dienas, berniukai nebuvo išpuikę, klausė trenerio ir kovėsi, kiek tik galėjo“, – prisiminė J. Vaitkevičius.
Trenerį džiugina tai, kad per penkiolika metų futbolui buvo išugdyti ir vietos gyventojai, kurie papildydavo miesto komandą: Saulius, Vidmantas ir Alfonsas Verteliai, Rimantas Norkus, Nerijus Gudaitis.

Paskutiniai trenerio nurodymai futbolininkams prieš rungtynes Lenkijoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Viską atpirkdavo sirgaliai

Ir tais laikais įvairių problemų netrūko. Pasak trenerio, neretai tekdavo kovoti su išgėrinėjančiais futbolininkais, juos gaudyti, „auklėti“ – net ir piktuoju. O ką kalbėti apie teisėjų papirkinėjimą – nors ir pažįstamas teisėjas, tačiau, būdavo, iš karto sako: šių rungtynių nelaimėsite.
„Nuvažiuojame į vieną miestą, pelnome įvartį, po to – antrąjį, o jo neužskaito – esą mūsų žaidėjas, prieš jį pelnydamas, pastūmė varžovą.
Futbolininkai mato, kad mus akivaizdžiai „skandina“ ir nieko nepadarysi. Pasirodo, šio miesto ekipai trūko taškų, kad galėtų kautis dėl šalies čempionų vardų, tad jie aiškiai problemą pabandė išspręsti pinigais. O nuvažiuojame į Armėniją, kur žaidėme tarp kolūkinių komandų, tai teisybės iš viso nematai – sugalvoja tokias nuošales, kad net už galvos stveriesi“, – prisiminė treneris.
Futbolininkai gaudavo tokią algą, kurią mokėjo šeštos kategorijos šaltkalviui ar elektrikui kompresorių gamykloje, kur jie buvo įdarbinti, o už čempionų titulus gaudavo šimto rublių premiją, iš rajono valdžios – lietsargius. Ir tai buvę dar gerai – pasak J. Vaitkevičiaus, Latvijoje už čempiono titulą sportininkai gavo dvidešimties rublių vertės melchioro peilį bei šakutes ir dar piniginę, už trečiąją vietą – medinę lentelę su dedikacija.
„Tačiau viską atpirkdavo sirgaliai, kurie plūdo į tribūnas ir karštai mus palaikė. Dabar jau nematau vieno sirgalio, kurio šūksnis „Liūtai!“ skambėdavo per visą aikštę ir iš karto komandą užvesdavo. Mes suteikdavome mažeikiškiams džiaugsmo, apie futbolą tada kalbėdavo visur“, – prisiminė treneris.
Anot J. Vaitkevičiaus, paminklą reikia pastatyti mažeikiškiui verslininkui Romui Marcinkevičiui – jis negailėjo pinigų, „Romar“ futbolininkus įvertino, po to jau ir kitos komandos Lietuvoje pradėjo mokėti normalias algas žaidėjams, kurių karjera – labai trumpa.

Neliko pinigų – neliko komandos

Kalbėdamas apie 1989-uosius, kai subyrėjo komanda, treneris buvo lakoniškas: pasikeitė gamykloje vadovybė, neliko futbolo entuziastų, futbolininkai nebegavo pinigų, neliko noro žaisti. „Padarėme susirinkimą ir ekipa subyrėjo“, – apibendrino treneris.
J. Vaitkevičius dar metus treniravo Tauragės „Taurą“, po to vėl grįžo į Mažeikius ir pradėjo ieškotis darbo, kuris buvo visiškai nesusijęs su futbolu – juk buvo įgijęs techniko elektriko specialybę.
„Seku futbolo įvykius ir aiškiai matosi, kaip skiriasi tuometinis ir šiuolaikinis futbolas. Tam yra  priežasčių – dabar aukščiausiu lygiu žaidžia komandos, kurių futbolas remiasi trumpais ir tiksliais perdavimais, o ne perdavimais oru. Mes dėl aikščių kokybės tokio žaidimo propaguoti negalėjome. Žinoma, skiriasi ir žaidimo techninis lygis, paties žaidėjo greitis aikštelėje ir jo mąstymo greitis“, – svarstė aštuntą dešimtį baigiantis mažeikiškis.
Pasak J. Vaitkevičiaus, tik talentas ir darbas futbole duoda rezultatą. Jeigu trūksta bent vieno iš šių komponentų, futbolininko karjera negalima. O norint, kad mieste vėl atgimtų vyrų futbolo komanda, būtinas vienas žmogus, kuris negailėtų laiko, nežiūrėtų savo interesų, o stengtųsi, ieškotų pinigų. Jeigu nėra lėšų, nėra ir rezultato, o nėra rezultato – nėra ir susidomėjimo.