***SANTARVĖS virtuvėlė:*** ant laužo virta žirnių košė

Jau penktadienis. Ir prieš akis dvi laisvos dienos, kai galime savo šeimą ar draugus palepinti skanesniais, išradingesniais ir daugiau laiko reikalaujančiais patiekalais. O gal ką nors domina paprastesnių valgių receptai, konservavimo gudrybės?
Visa tai tikimės sutalpinti į naują mūsų svetainės rubriką „SANTARVĖS virtuvėlė“.
Kol mažeikiškiai pagalvos, kokia kulinarine patirtimi verta pasidalyti viešai, rubriką „palaikyti“ nutarė redakcijoje dirbantys žmonės.
Kiekvieną penktadienį mūsų kolegos pristatys po vieną išbandytą valgių gaminimo receptą.
Laukiame ir Jūsų laiškų, patiekalų gamybos proceso aprašymų bei nuotraukų. Viską siųskite adresu info@santarve.lt arba tiesiog portalo viršuje paspaudę mygtuką „Atsiųsti naujieną“.

Ant laužo virta žirnių košė. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Nors laikoma, kad geriausi virėjai yra vyrai, tai, matyt, ne apie mane: savo jėgomis galėčiau išvirti tik kiaušinį, bulvių košės, arba iškepti omletą, na, dar bulvių pakepti. Kitus patiekalus perduodu ruošti žmonai.
Įspraustas į kampą, kai žmona išvykusi, o pas mamą eiti tingisi, griebiuosi, ko gero, visų vyrų mėgstamo patiekalo – prekybos centre pirktų koldūnų.
Tačiau yra vienas patiekalas, kurio sudėtį žinočiau ir iš miegų pažadintas ir kurį gaminu bent kelis kartus per vasarą – tai ant laužo virta žirnių košė. Jos receptu šįkart ir pasidalinsiu.

Patiekalui reikės:
dviejų pakelių po 800 g skaldytų arba neskaldytų žirnių,
pusės kilogramo šoninės,
svogūnų, pipirų, lauro lapų, druskos, svogūno laiškų, prieskoninių žolelių.

Jeigu leidžia piniginė, labai tinka ir parūkytos dešrelės, kurios košei suteikia itin malonų skonį ir kvapą.

Šią košę verdu savo sode ketiniame katile ant laužo. Tokį katilą, manau, rastų užsilikusį ne vienas, pasikuitęs pas gimines kaime.  

Gaminimas

Gamtoje patogiau košę dėti į vienkartinius indus. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Pasiruošimą šiam patiekalui gaminti pradedame jau namuose: šoninę supjaustome kubeliais, paspirginame keptuvėje, įpjaustome svogūnų, įdedame pipirų, lauro lapų.
Į katilą supilame nuplautus žirnius ir užpilame vandeniu, kad visiškai apsemtų. Į laužą įmetame vieną kitą pliauską, kad palaikytume aukštą temperatūrą. Nuo katilo atsitraukti negalima, nes reikia nugraibyti verdant iškylančias putas bei maišyti, kad viralas neišbėgtų.
Verdame dvidešimt trisdešimt minučių, kas kiek laiko vis patikrindami, ar žirniai dar nesuminkštėjo. Kai jie jau minkšti, įberiame druskos, sudedame spirgintą šoninę, jei turime – ir parūkytos dešros gabaliukus, ir verdame dar kelias minutes. Pabaigoje pagardinimui įberiame pjaustytų žalių svogūnų laiškų, jei patinka – ir mėgstamų prieskoninių žolelių iš savo sodo.

Gamtoje šią košę dedu į vienkartinius indus, nes taip patogiau: juos galima išmesti ir nereikia vargti plaunant. Košės iš dviejų pakelių žirnių užteks ne tik pakartoti, bet dar ir sodo kaimynus galėsite pavaišinti.

P. S. Dažniausiai žirnių košė užsigeriama kefyru, bet gamtoje kefyras tikrai netinka – aš jį lengvai pakeičiu alumi.
Skanaus!

Vidas STANKUS

Vidas Stankus ant laužo virtą žirnių košę gamina bent kelis kartus per vasarą. Nuotrauka iš asmeninio albumo

2 Atsakymai į “***SANTARVĖS virtuvėlė:*** ant laužo virta žirnių košė”

  1. svogerka parašė:

    oi tas isradingasis mano svogeris……zinau jis zirniu kose nuo gimimo megsta.

  2. Tadas parašė:

    Pagaliau vienas įdomesnių, visada skanus viralas atsirado. Verdam ir kabinam samčiais. O tai sausainiukai, pyragai ir pan.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto