***SANTARVĖS virtuvėlė:*** Keptas sūris

Jau penktadienis. Ir prieš akis dvi laisvos dienos, kai galime savo šeimą ar draugus palepinti skanesniais, išradingesniais ir daugiau laiko reikalaujančiais patiekalais. O gal ką nors domina paprastesnių valgių receptai, konservavimo gudrybės?
Visa tai tikimės sutalpinti į naują mūsų svetainės rubriką „SANTARVĖS virtuvėlė“.
Kol mažeikiškiai pagalvos, kokia kulinarine patirtimi verta pasidalyti viešai, rubriką „palaikyti“ nutarė redakcijoje dirbantys žmonės.
Kiekvieną penktadienį mūsų kolegos pristatys po vieną išbandytą valgių gaminimo receptą.
Laukiame ir Jūsų laiškų, patiekalų gamybos proceso aprašymų bei nuotraukų. Viską siųskite adresu info@santarve.lt arba tiesiog portalo viršuje paspaudę mygtuką „Atsiųsti naujieną“.

Keptas sūris. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kai išvažiavau mokytis, kaskart grįžusi apsilankyti pas tėvus, atgal į sostinę tempdavausi dideliausią krepšį su naminiais skanėstais: šviežiai rūkytos dešros rinke, kumpio ar lašinių bryzu, kad ir nedideliu gabaliuku tik ypatingoms progoms, svečiui ir, žinoma, vaikams laikytos, palėpėje gerai padžiūvusios rūkytos nugarinės, kurią mano krašte vadina salsisonu. Pjaunant jis atrodydavo it spalvotas stiklas, o skonis – neišpasakytas! Dažniausiai į krepšį patekdavo mamos keptos duonos ar pyrago gabalas, bandelių, sviesto gniužulas, dar kokių konservuotų gėrybių ar uogienės. Ir jau visai privalomas „atributas“ tame krepšyje būdavo – mamos gamintas burnoje tirpstantis virtas sūris. Jo labiausiai laukdavo mano „kambariokės“…
Tada nė sapne negalėjau susapnuoti, kad po keliolikos metų likimas vėl parves mane į kaimą, kad pati bandysiu svečiui ir sau pasigaminti tokio pat gardaus salsisono, melšiu karvutę ir mokysiuos spausti sūrius.
Apie tą mamos, burnoje tirpstantį virtinį, gal kada kitąkart, o šiandien pasigaminkime keptą sūrį.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Reikės:
– 6 l pieno,
– žiupsnio druskos,
– pusės galvutės česnako,
– šaukšto kmynų,
– saujelės prieskoninių žolių,
– maltų pipirų,
– paprikos miltelių,
– šaukšto alyvuogių aliejaus.

Gaminimas:
Užviriname pieną (aš, kaip jau turbūt supratote, naudoju naminį, o ar tiktų pirktinis „pieno produktas“ – negaliu pasakyti), kai pakyla puta, viryklę išjungiame ir supilame actą. Pamaišome, sutrauktą varškę išgriebiame į kiaurasamtį, nuvarviname. Tada beriame druskos, smulkiai pjaustyto česnako ir kmynų, išmaišome ir sukrečiame į sūrmaišį, valandai paslegiame.
Suslėgtą sūrį aptepame aliejumi, kad geriau prikibtų prieskoniai, įtriname druska, pipirais, paprika ir smulkiai pjaustytomis žolelėmis.
Kai turiu savo, dedu raudonėlio, baziliko, rozmarino, čiobrelių, labai mėgstu peletrūną, taigi nepamažinu ir jo įpjaustyti. Neturint savo, tiks ir pirktinis Provanso žolelių mišinys. Pagaliau čia juk skonio reikalas, galima pabandyti ir kitus mėgstamus prieskonius.
Bet grįžkime prie darbo. Įtrintą sūrį dedame į kepimo rankovę ir kepame 180˚ temperatūros orkaitėje apie pusvalandį. Ragauti galėsite, kai atauš. Man labai skanu su namine duonos gira.
Kolegos gyrė: skanu. Jiems pritarė ir šįkart už degustatorių buvęs mano Murzius: iki fotosesijos pabaigos nedaug to sūrio ir beliko…
Tikiuosi, patiks ir Jums.
Nijolė

Mūsų „verslo partnerė“ ir patiekalo „bendraautorė“ karvutė Ieva visus gamybos ir pristatymo rūpesčius perleido šeimininkei, jai svarbiausia – sočiai prisiganyti. Nuotrauka iš redakcijos archyvo