Sara Poisson: „Kūrybinga asmenybė beveik į visus apibrėžimus žiūri įtariai“

„Poezijos pavasario“ almanache šiemet publikuojami net trijų Mažeikiuose gyvenančių autorių – Saros Poisson (Rasos Čergelienės), Aleksandro Vismanto ir Stanislovo Žebrausko – eilėraščiai.
Rengiamas dar vienas leidinys – poezijos almanachas, kuriame kūrinius pristatys mažeikiškiai, telšiškiai ir latvių literatai. Pirmą kartą lietuviai savo eiles galės skaityti latvių kalba.
Kaip dviem kalbom skamba mažeikiškių sukurti eilėraščiai, jų gerbėjai išgirs jau šį penktadienį lietuvių ir latvių poezijos vakare.
Šia proga su Rasa Čergeliene, kurią jos poezijos ir prozos gerbėjai geriau pažįsta kaip Sarą Poisson, kalbamės apie kūrybos poreikį, iššūkius ir literatų sambūrį.


– Skaičiau pirmaklasių mintis, kam reikalinga kūryba. Vienas iš atsakymų buvo: „Kad žmonėms nebūtų nuobodu. Todėl, kad kai yra kas veikt, neliūdna tada“. O ką atsakytum Tu?
– Atvirai sakant, į panašų klausimą būtų galima atsakyti taip, kaip atsakė pirmokėlis. O galima pažvelgti plačiau. Pavyzdžiui, patyrinėti patį klausimą: ar jis nesukurtas pagal tą pačią logiką, kaip kad, tarkim, mąstoma ir klausiama apie daiktus: kam tau reikalingas tas ar anas daiktas. Tačiau juk kūryba – ne daiktas. Tai – vidinė žmogaus ir net aukštesnės organizacijos pakopos gyvūnų savybė.
Tarkim, yra nustatyta, kad katės, net ir būdamos suaugusios, žaidžia tik tada, kai joms nebereikia kovoti už būvį, kai netenka daug laiko ir jėgų skirti ėdesio paieškoms ir panašiai. O žaidimas – tai kitos tikrovės modeliavimas, tam tikra kūryba.
O kam tai reikalinga gyvūnui? Atsakymas į šį klausimą taip pat būtų tam tikra kūryba, nes mes neturime, tarkim, Dievo apreikšto atsakymo ar įrodymo, kad koks nors atsakymas teisingas, pagrindžiamas taikant tam tikras matematines formules. Galbūt galima tarti, kad gyvūnas (šiuo atveju – katė) žaisdamas palaiko savo formą ar net ruošiasi kokybiniam šuoliui – šuoliui į kitą kovos už būvį lygmenį. Gal kuriantis žmogus irgi daro kažką panašaus? Peržengdamas žinomų veiklos formų ribas, jis įsisavina naujus pasaulio pavidalus ir įvairiomis prasmėmis pats atsiduria kituose pasaulio lygmenyse ar dimensijose.
Kūrybingi žmonės kuria ne tik daiktus, jie kuria visuomenes, valstybes, kalbą, naujas technologijas, skraidymo aparatus ir gydymo priemones. Ir sykiu kūrybingi žmonės kuria pačius save – jau vien pakeitęs pasaulėžiūrą pasikeiti. Atrandi daugiau pasaulio matmenų. Pakeitę požiūrį žmonės netgi išgyja nuo sunkių ligų. Fizikai juk irgi kalba apie pasaulius, kurie nėra trimačiai, o netgi penkiamačiai, septynmačiai ir t. t.
Kita vertus, fizikų atrasta daugelio reiškinių nepusiausvirumo savybė ar matematikų atrastas vadinamasis neapibrėžtumas (matematikoje, kuri laikoma tiksliausiu iš mokslų!) yra užuomina, kad kūrybingumas pastebimas įvairiuose pasaulio sąrangos lygmenyse. Kūrybingumas man yra tai, ką kažkas padaro ne pagal žinomus dėsnius ir negali būti paaiškinamas dėsniais. Tai yra nustatytų ribų peržengimas, kuris natūraliai būdingas visam mūsų pasauliui. Gal galima būtų tarti, kad kūrybingumas šiam pasauliui, kol šis pasaulis dar yra, tiesiog neišvengiamas? Tada klausimas apie kūrybos reikalingumą arba nereikalingumą nebūtų nei teisingas, nei prasmingas. Gali tik būti keliamas klausimas, ar šis vadinamasis „neapibrėžtumas“, „netikslumas“ nėra tikslus ir apibrėžtas kitose dimensijose – kurios daugeliui neprieinamos. Bet gal jos prieinamos nedaugeliui? Gal prieinamos menininkams plačiąja prasme?
– Šiais laikais paprasčiau būti kūrėju ar bent jau savo kūrinių leidėju. Ir kažkaip nutilo mokytų ar jau pripažintų menininkų diskusija, kad iki atitinkamo lygmens tai, kas parašyta, nupiešta, sudėta į melodiją, nėra kūryba. O kas virš to lygmens – galima jau ir žmonėms parodyti…
– Nagi ir aš nebenorėčiau panašioje diskusijoje dalyvauti. Žmonės yra įvairūs, tad ir pasirodymų ar parodymų jiems reikia įvairių. Tarkim, kai buvo leidžiama mano pirmoji knyga, poros eilėraščių mudvi su redaktore į tą knygą neatrinkome, ir būtent vieno iš jų pasigedo viena mano kūrybos gerbėja: esą tas eilėraštis buvęs pats geriausias. Gi mums su redaktore nepasirodė, kad tas eilėraštis būtų įdomus ar vertas būti knygoje. O kūrybos apibrėžimų galima surasti įvairių. Žmonės prisigalvoja įvairiausių apibrėžimų, taip jiems tiesiog patogiau gyventi ir kontroliuoti savo aplinką. Apibrėžimai socializuoja žmones, jie reikalingi. Tačiau kūrybinga asmenybė beveik į visus apibrėžimus žiūri įtariai ir kūrybiškai. Ir tuo pat metu neleidžia nusistovėti daugeliui socialinių normų.
– Dar vienas provokuojantis stereotipas – talentingieji veržiasi į didelius miestus, provincijai lieka nepritapėliai arba nepakankamai talentingi. Tu pati kažkada pasirinkai miestą, dar atokesnį nuo sostinės nei Panevėžys. Ir jei gerai prisimenu, prieš penkiolika metų nekalbėjome apie eilėraščius, tik apie žurnalistiką. Kas pasikeitė?
– Į Mažeikius atvažiavau jau su pluošteliu eilėraščių. Jie jau buvo tapę mano kasdienybe. Pirmąją knygelę išleidau 1999-aisiais. Tačiau tik maždaug prieš porą metų suvokiau, kad rašyti tai, kas šiuo metu apibrėžiama, tarkim, kaip literatūrinė kūryba, man yra vienas svarbiausių prioritetų.
Nusistatyti prioritetus mane privertė paradoksali situacija: dėl tam tikro nesusipratimo pati sau prisiskyriau sunkios ligos diagnozę. Tai buvo menama liga, kuri mane turėtų netrukus išsiųsti myriop. Per pusantros ar dvi savaites teko esmingai pasikuisti po savo vertybes ir atsakyti į svarbiausius savo gyvenimo klausimus.
Paaiškėjo, kad visas penkias savo knygas išleidau, nemanydama, jog esu rašytoja. Nors ir turiu Lietuvos rašytojų sąjungos nario ir menininko statusą liudijantį pažymėjimus, kol kas nesu išleidusi nė vienos knygos, sąmoningai suvokdama, jog esu rašytoja ar menininkė. Iki tol literatūrinė kūryba man buvo tik mėgstamas laisvalaikio praleidimo būdas. Pažymėjimai buvo naudingi daiktai, suteikiantys tam tikrą statusą visuomenės atžvilgiu, tačiau mano pačios gyvenime vaidmens jie nevaidino, vertybių sistemos nepakeitė. O dabar kūrybinį rašymą suvokiu kaip gyvenimo ir mano asmeninį prioritetą.
Nebūtinai tai išliks iki gyvenimo pabaigos. Juk turiu teisę į visus prioritetus pažiūrėti naujomis akimis, kitaip sakant – kūrybiškai. Tarkim, mane labai traukia vienišo asketo gyvenimo būdas. Galbūt kada nors pasirinksiu tokį pusiau raganišką gyvenimą vienkiemyje.
Na, o žurnalistika tėra mano profesija, ne gyvenimo prioritetas. Tokia pati profesija, kokia ir mezgėjos, siuvėjos, kirpėjos, dažytojos. Manau, kad daugelio šių profesijų atstovių svarbiausi gyvenimo dalykai anaiptol nesutampa su jų profesijomis.
Klausimas apie provinciją jau irgi pasenęs. Labai daug menininkų, ypač rašytojų, gyvena tiesiog vienkiemiuose. Nebe visi veržiasi į sostines. Priešingai, ieško nuošalės, ramybės, vienatvės, nes rašytojui ji tiesiog būtina. Ar vienkiemis, vienatviškas gyvenimas yra provincialūs? Vienkiemis apskritai ten, kur klausimas apie provinciją net nekeliamas. Galima sakyti, kad kūrybinga asmenybė yra tokioje dimensijoje, kur provincialumo klausimas neaktualus ar net svetimas.
– Literatų būrelis, klubinė veikla. Ką ta bendrija apskritai duoda Tau, kitiems? Klausytojus, vertintojus, žmones, kalbančius ta pačia kalba? Ar buriamasi dėl ko kito?
– Ką kitiems žmonėms duoda literatų klubas ar rašytojų sąjunga, tegul atsako jie. Kai kurie žmonės prie mūsų klubo nepritapo, susibūrė kitur. Man Mažeikių literatų klubas „Erdvė“ – vieta ar erdvėlaikis, kuriame renkasi mano draugai ir bičiuliai. Dėl jų ir esu ten.
Ar tie draugai panašūs į mane? Jei atsakyčiau, kad panašūs, jie galbūt net įsižeistų. Arba pamanytų, kad man pritrūko išminties pastebėti, kad mus sieja ne vien panašumai. Žmogus apskritai yra sociali būtybė. O sociumas – ne vien panašių, bet ir tų, kurie vienas kitą papildo, sambūris. Vienaip ar kitaip žmogus trokšta bendrauti su kitais žmonėmis.
Literatų klubas – vienas iš nedaugelio sambūrių, kurie sieja žmones. O konkrečiu atveju tai dažnai žmonės, kurie tiesiog domisi tuo, ką mes veikiame – mes, literatai, jiems esame įdomūs. Kartais pas mus gali rasti muzikantą, dailininką, kartais – gydytoją. Praėjusį sykį klubo susirinkime, be literatų, dalyvavo saksofonininkas Augustas Jestromskis, dailininkas Arie Torque, pora Gabijos gimnazijos moksleivių. Mūsų diskusijos siekė astrofiziką ir Romos katalikų bažnyčios vaidmenį visuomenėje. Kūrybingi žmonės nemėgsta ribų.
Kažkada girdėjau, kaip vienas tėvas pasakė apie savo vaiką: tegul geriau rašo eilėraščius, nei girtauja ar šlaistosi nežinia kur ir su kuo. Ar dažnai tenka susidurti su nuostata: esi kitoks, bet gerai, kad nors mažiausia iš blogybių? Kaip reaguoji?
Kažkodėl prisiminiau Europos Sąjungos Vadovų Tarybos pirmininką Hermaną van Rompuy, rašantį eilėraščius – japoniškos tradicijos poetinius kūrinėlius haiku. Jo poezijos galima surasti internete. Dar prisiminkime, kad poetas Kornelijus Platelis, pagal profesiją statybos inžinierius, statęs ne vieną pastatą Druskininkuose, vėliau sėkmingai vadovavo Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijai, 2002-aisiais jis apdovanotas Nacionaline Lietuvos kultūros ir meno premija.
Tai tik pora pavyzdžių, kad poezija netrukdo valstybinei veiklai ar visuomenės vertinamoms pareigoms užimti, o gal net priešingai – kūrybingas žmogus ir jo išmintingai panaudojamas kūrybingumas visur reikalingas. Ir visuomenė tokį žmogų vertina, dargi skiriamos valstybinės premijos. Ir literatūros rašymas daugelyje socialinių struktūrų nėra mažiausia iš ydų ar blogybių.
Kitaip sakant, rašymas – ne tai, į ką žiūrima atlaidžiai, bet kaip į vieną iš žmogui, visuomenei svarbių funkcijų.
– Sociologai teigia, kad lietuviai vienu iš svarbiausių nacionalinio charakterio privalumų laiko darbštumą. Ne kūrybingumą. Kūrybingumas tarp mūsų vis dar nepopuliarus. Kaip manai, kodėl?
– Provincijos aplinkoje labai kūrybingas žmogus pernelyg gerai matomas ir neretai jis yra nelyginant svetimas. Apskritai daugelio žmonių nuojauta apie menininką sako teisingai: jis yra tas, kuris nepaklūsta nusistovėjusiai tvarkai, daug ką vertina kitaip. Savo paties gyvenimu jis yra ramią, stabilią visuomenę provokuojantis elementas. Tačiau kūrybingumas pačiai visuomenei labai reikalingas.
Daug vietos kūrybingumo ugdymui buvo skirta ir, tarkim, bendrovėje „ORLEN Lietuva“ vadovams ir specialistams skirtuose mokymo kursuose. Šie kursai buvo finansuojami iš ES struktūrinių fondų. Tad bent jau teoriškai ir pas mus bandoma pratinti žmones žiūrėti į kūrybingumą kaip į įvairiose gyvenimo srityse reikalingą žmogaus savybę.
Lietuvoje, tiesa, kaip ir provincijos miestelyje, neretai baidomasi pernelyg drąsių idėjų. Drąsios idėjos primena beprotiškas, siejamos su destrukcija, vidiniu pavojumi. Kažkada esu aiškinusis tai kaip mažos tautos savisaugos mechanizmo ar instinkto dalį. Nedidelei tautai dideli provokatoriai tikrai pavojingi. Jie tarsi gyvas pavyzdys, kad tautinis elementas nėra universalus ir nekintamas. Kad daugelis visuomenės vertybių taip pat nėra nekintamos. Kad, galų gale, lietuvis yra ne vien lietuvis. Kad individualybė nėra tokia apibrėžta ir saugi, kaip visuomenei norėtųsi. Žiūriu į tai kaip į natūralų dėsningumą.
Kas kita, tarkim, Rusija ar net Lenkija. Kadangi Lietuvoje labai daug knygų verčiama iš lenkų kalbos, tai susidariau nuomonę, kad Lenkijoje ir netgi Rusijoje yra daugiau vietos kūrybingam ir drąsiam žmogui bei drąsioms idėjoms. Man asmeniškai tai paliudijo lenkų poezija ir proza, netgi Visariono bendruomenė Rusijoje – vadinamasis „Saulės miestas“. Nekalbu apie tai, ar Visariono bendruomenė yra asmens kultas, ar sekta. Kalbu apie tai, kad visuomenė atranda vietos vadinamajai beprotystei, kad toji „beprotystė“ nekelia pavojaus visuomenei.
– Jei Tau lieptų pasirinkti – prarandi viską, ką savyje radai ir ko dar neįžvelgei, prarandi saviraiškos galimybę, arba… Ką galėtum paaukoti, kas būtų tas „arba“?
– Manau, kad praradusi saviraiškos galimybę, prarasčiau save, nebebūtų ką prarasti. Tai, mano nuomone, prilygtų asmens ir asmenybės mirčiai. Tas, kas liktų, jau būtų kažkas kitas, ir jis nesuvoktų, ką praradęs. Net asketiškas gyvenimas vienkiemyje, atsisakius rašymo, galėtų būti labai kūrybingas gyvenimas, puiki saviraiška. Ir nežinau, ką dar galėčiau paaukoti. Žinau tik, ką aukoju dabar – kad galėčiau gyventi taip, kaip gyvenu. Nemažai ką jau esu paaukojusi, manau. Kai ką dar labai rimtai ruošiuosi paaukoti, tik dar negaliu viešai apie tai kalbėti.
– Ir klausimas „pagrandukas“: ar Rasa ir Sara niekada nesipyksta?
Jei teisingai supratau, tai klausimas, ar rašytojos vaidmuo nesikerta su kitais socialiniais vaidmenimis? Turiu pripažinti, kad Sara kartais priekaištauja Rasai, kad ji pernelyg užsiėmusi, įsipareigojusi, pernelyg rūpestinga, pareiginga, kad pernelyg uoliai tarnauja socialinei tvarkai. Bet reikia pasakyti, kad Rasa labai gerai supranta, kad Saros priekaištai teisingi. Todėl Rasa į Saros poreikius stengiasi atsižvelgti panašiai kaip mes atsižvelgiame į mylimos sesers ar dukters poreikius.
Tiesą sakant, Rasa be Saros šiuo metu nelabai gali išsiversti, ir atvirkščiai. Jos reikalingos viena kitai. Regis, jų dialogas kūrybiškas, o buitis linkusi į minimalizmą ir šiokį tokį neapibrėžtumą taip pat.
Gedimino SAVICKIO (ELTA) nuotr.

Rasa Čergelienė Žiogaičių sodyboje. Nuotrauka iš asmeninio albumo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto