Mažeikiuose įteikta keturioliktoji rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premija. Šiemet jos laureate tapo bibliotekininkė iš Viekšnių Sniegena Chriščinavičienė.
Laureatė teigia, kad šis apdovanojimas – didelis jos darbo įvertinimas bei įpareigojimas ir toliau dirbti visuomenės labui.
Kuria paveikslus ir poeziją
Viekšniškė S. Chriščinavičienė yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos, viekšniškių menininkų klubo „Spalvarnis“ narė, savo namuose 1999 metais įkūrusi originalią jos pačios sukurtų paveikslų galeriją „Sniegenos giesmė akmenėliui“.
Paveikslams dailininkė naudoja natūralias medžiagas: įvairų smėlį, žvyrą, molį, trintas plytas, džiovintą ir maltą žolę, kalkes, žemę, akmenėlius, klijus ir cemento mišinį.
Dailininkė yra surengusi per 60 autorinių parodų, iš jų šešias – užsienyje. Jos darbai eksponuoti 25 bendrose tautodailės parodose, prieš šešerius metus viekšniškė dalyvavo Prancūzijoje surengtoje akcijoje „Europos muziejų naktys“, kur pristatė 12 savo paveikslų. Iš šios viešnagės parsivežė Prancūzijos muziejų direkcijos padėkos raštą.
S. Chriščinavičienė – dviejų poezijos knygų – „Eilės, išbirusios iš smėlio“ ir „Šimtmečių sandūroje“, autorė.
Rašytojos Šatrijos Raganos premijos S. Chriščinavičienė nusipelnė už švietėjiškos, altruistiškos ir kultūrinės veiklos puoselėjimą, už rašytojos vardo įamžinimą.
1997 metais Mažeikių rajono savivaldybės įsteigtą premiją jau yra gavę 13 laureatų, pernai ji įteikta Židikų kultūros centro direktorei Svetlanai Jurgelienei.
Brangiausia – dvasine prasme
Rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premija nesiekia 2 tūkstančių litų. Jos šiųmetė laureatė S. Chriščinavičienė tvirtino, kad piniginė tokių premijų išraiška jai nieko nereiškia, apie ją dailininkė sakė negalvojusi. Kas kita – dvasinė premijos reikšmė.
„Dvasine prasme ši premija – didelis mano darbo įvertinimas ir įpareigojimas. Tai reiškia, kad ir toliau būsiu tokia, kokia esu: reikli sau, nenuolaidžiaujanti kitiems. Kad ir ką dirbčiau – ar tai būtų laisvalaikis, ar kūryba, ar tiesioginis darbas – dirbu visa širdimi“, – tikino S. Chriščinavičienė.
Tokia buvusi ir Šatrijos Ragana – menininkė, rašytoja, patriotė, darbšti, nenuilstanti renginių organizatorė. Atvažiavusi į Židikus ji buvo stebuklas, tikra šviesuolė – ryškus pavyzdys visiems.
„Man pačiai apie save sunku kalbėti, bet ką darau, stengiuosi padaryti iki galo ir tame darbe lyg vėl gimstu iš naujo. Jei organizuoju renginėlį, tvarkingai, iki galo rašau ir išnešioju kvietimėlius, rašau skelbimukus, pakviečiu žmones asmeniškai. Niekada nepametu ir nesuabejoju, niekada nepasiduodu kokiam nors trukdžiui – jei jau pradėjau, tai ir pabaigsiu. Dėkoju Kūrėjui, kad mane tokią – reiklią sau ir pareigingą – sukūrė“, – teigė pašnekovė.
Išleistuvės su ašaromis
S. Chriščinavičienės žodžiais, Židikuose paną Mariją pažinojo visi. Rašytojos premijos laureatę pažįsta ne tik viekšniškiai, bet ir mažeikiškiai, kadangi trisdešimt metų čia važinėjo į darbą. Dvidešimt metų dirbo statistikos skyriuje: reikėjo priiminėti ataskaitas, jas apibendrinti ir atsiskaityti. Moteris prisimena, kaip į Vilniaus statistikos departamentą reikėdavo pristatyti apibendrinančias analizes, pvz., apie technikos paruošimą sėjai: ten visada atsirasdavo poetiniai intarpai. Statistikos departamento darbuotojai sakydavo, kad tas ataskaitas įdomu skaityti.
„Man sunku rašyti projektus, kadangi ten viskas turi būti konkrečiai ir trumpai, o aš noriu įterpti ko nors poetiško. Turiu prekių žinovės diplomą, bet jis man lyg ir nereikalingas: su skaičiais nelabai pavyksta draugauti“, – prisipažįsta S. Chriščinavičienė.
Kai neliko statistikos skyriaus, viekšniškė ėmėsi ieškoti darbo, kuris būtų susijęs su kultūra. Taip, nors ne iš karto, įsidarbino Mažeikių kultūros centro bibliotekoje. Ten buvo malonu dirbti, nes jautėsi kaip kultūros centro darbuotoja: kai reikėdavo, padėdavo jiems, kai pačiai reikėdavo pagalbos, kolegos niekada neatsakydavo.
Bibliotekininkė sakė esanti dėkinga visiems, su kuriais tuo metu bendravo, ir vardijo mokyklas bei darželius, kurie kartu organizuodavo parodas, renginius: per septynis kultūros centre išdirbtus metus surengta apie 70 renginių.
„Ir kai pasitaikė proga pareiti į Viekšnius, mane išleido su ašaromis, ašarojau ir aš“, – atviravo pašnekovė.
Moka įžvelgti grožį
Pradėjusi dirbti Viekšniuose, S. Chriščinavičienė iškart suskato ieškoti terpės, kurioje ji būtų reikalinga Viekšnių bendruomenei, tad jau trečią darbo dieną iškeliavo į miestelį ieškoti bendraminčių. Ir jai pasisekė: organizuojant renginius, temines popietes, ruošiant parodas visada padeda Vinco Deniušio meno mokykla, Viekšnių gimnazijos bendruomenė, lopšelis-darželis „Liepaitė“, seniūnija.
„Čia radau labai daug gerų žmonių ir dabar dirbti jau yra smagu, nes pažįstame vieni kitus“, – džiaugėsi bibliotekininkė.
Sniegenos įsitikinimu, jos įgyta specialybė prie nieko nepririša: ji galinti greitai persikvalifikuoti ir puikiausiai dirbti kitą darbą, žinoma – ne chirurgo.
„Ir ypač, jei tas darbas yra mielas širdžiai. Man nesunku bendrauti su žeme, su smėliu, su akmeniu ir paukščiu, su mažu ir suaugusiu bei jau visai pagyvenusiu žmogumi. Iš kur atėjo kūrėjo dvasia – sunku pasakyti, gal kad augau vienkiemyje, apsupta gamtos, gal dėl to, kad aplink vyko melioracija, tad rasdavau visokių šakų, akmenų, gražaus smėlio, – daug visokių gražių dalykų. Melioracija, kurią žmonės keikė, man daug ką atnešė – toks yra mano matymas. Grožis yra visame kame, tik reikia jį pastebėti. Dievas žinojo, kokių akių man reikia, tokias ir įdėjo: kad viską pastebėčiau“, – kalbėjo premijos laureatė.
Nuo pasaulio neatsitveria
Pasakodama apie savo namuose įsteigtą galeriją, S. Chriščinavičienė sakė neturinti nuostatos namus apsistatyti tvora, paleisti šunį, kad niekas neįeitų – dabar taip daugelis gyvena.
„O mano namai yra atviri. Tų paveikslų vežioti, trankyti negalima. O atėjęs jų pažiūrėti žmogus juk jokios skriaudos ar nuostolių nepridaro. Įeina ir išeina“, – pastebi unikalios parodos savininkė.
Didžiausias užmokestis už viską būna tada, kai žmogus, apžiūrėjęs viekšniškės darbus, mintimis peržvelgia savo gyvenimą ir sako pats nepastebėjęs, kiek daug visko galima padaryti. Arba pamatęs, kuo gali virsti paprastas akmenėlis, žemė ar smėlis, esantis po kojomis, pasižada ateityje visada stebėti tuos dalykus.
„Tai yra didžiausias užmokestis, dėl kurio nemiegodamas gali dirbti dieną naktį. O tame pasakytame žodyje gali ilsėtis ir nepamiršti jo niekada. Tad kodėl reikėtų užsidaryti ir neįsileisti, tverti tvoras? Juk kas norės, tas per bet kur įeis“, – samprotavo dailininkė.
Tas pats būna ir po jos organizuotų renginukų: kai matai žmogų – spindintį, laimingą, kad tai kažkaip paveikė jį ir jis už tai yra dėkingas – tai jau atlygis. Ir dar didesnis už tą, kurį gauname pinigais.
„Todėl, kilus minčiai, nepaisant jokių kliūčių, ją reikia įgyvendinti. Kad ir kiek tiltų reikėtų peržengti, vis tiek padarysiu savo“, – pasiryžusi moteris.
Save jau surado
S. Chriščinavičienė teigia, kad specialiai nesėdi ir eilių nerašo – tam turi ateiti laikas. Kai staiga ateina gera mintis, tuoj ją užrašo.
„Šiaip niekada neplanuoju savo eilių, negalvoju, kad reikia parašyti eilėraštį apie tą ar aną, nekeliu jokios užduoties, bet atėjus minčiai, ją reikia tuoj užrašyti, nes to savyje nebegali laikyti, tai gali pabėgti“, – kūrybos virtuve dalijasi menininkė.
Namiškių požiūris į Sniegenos darbus, kūrybą, pasak moters, – jų reikalas. Anksčiau būdavę sunku, daug visokių nesusipratimų. Dabar, kai jau mato, kad nieko nebepakeisi, pradėjo taikytis. Su viskuo tenka susitaikyti, arba rinktis kitą kelią – gyventi po vieną.
„Aš nieko negaliu su savimi padaryti: kiekvienam žmogui yra kažkas duota, ir kiekvienas turi daryti tai, kas jam išeina geriausiai. Kiekvienas žmogus turi į save įsiklausyti, suprasti, kas jam skirta, ką jis turi šioje žemėje daryti. Aš jau suradau save. Turiu tokį darbą , kuris man pats tinkamiausias. Ir jei gali ką nors duoti žmogui – tai yra nuostabu“, – sakė S. Chriščinavičienė.
Vytautas MALŪKAS
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Pažymėjimą apie Šatrijos Raganos premiją laureatei įteikė Mažeikių savivaldybės vicemeras Rimantas Norkus ir Kultūros skyriaus vedėja Angelė Rupkutė.
S. Chriščinavičienė nepasekė paveikslus dažais tapiusios mamos, sesers pėdomis – ji pasirinko sudėtingesnę techniką.
