Sausio 13-oji – mūsų kraštiečių prisiminimuose ir mintyse

1991 metų sausio įvykiai Vilniuje, kuriuos užfiksavo mažeikiškis, tuomet dar moksleivis, Edgaras Donėla. Edgaro Donėlos nuotr.

Šiemet sukanka 30 metų, kai Sausio 13-ąją taikiu tautos pasipriešinimu buvo apginta mūsų valstybės laisvė ir nepriklausomybė.
Žmogaus gyvenimui 30 metų – daug. Per tiek laiko iš žmonių atminties išblėso anų dienų įvykių detalės, amžinybėn išėjo dalis 1991-ųjų metų sausio įvykių Vilniuje dalyvių, užaugo sovietinio gyvenimo nemačiusių Lietuvos piliečių karta.
Valstybės mastu toks metų skaičius ne toks ir didelis. Dar tik mokomės vertinti tai, ką turime, – laisvą žodį, galimybę patiems priimti sprendimus, keliauti, pažinti.
Prisiminimais apie 1991 metų sausio įvykius sostinėje, budėjimą prie parlamento, televizijos bokšto su „Santarve“ pasidalijo sediškiai Edmundas Kalinauskas ir Aušra Griciutė. O štai Gabijos gimnazijos abiturientui Dominykui Rudokui šie įvykiai žinomi jau tik iš knygų, televizijos laidų, suaugusiųjų pasakojimų. Tačiau nuo to jie ne mažiau svarbūs.

„Jutau pareigą važiuoti, nes kas kitas, jei ne mes“
Edmundas KALINAUSKAS:

– Po tų įvykių praėjo jau daug laiko, daug dalykų iš atminties išblėso. Apie savo jaunystę galėčiau daugiau papasakoti, nes malonu ją prisiminti. O tie 1991 metų sausio įvykiai – skausmingas dalykas…
Buvo taip – organizuota, kad iš Mažeikių į Vilnių išvažiuotų labai daug autobusų. Sedoje buvo iškabinti skelbimai, kad tokią dieną, tokiu laiku iš Mažeikių važiavęs autobusas užsuks į Sedą. Buvome informuoti, kad autobusas atvyks tuščias, tačiau jame jau buvo žmonių. Todėl sutilpo ne visi važiuoti norėję sediškiai, nemažai jų liko.
Aš buvau vienas iš tų, kurie įsėdo į tą autobusą. Nedvejodamas palikau vaikus, žmoną namie ir išvažiavau. Žmona dar ir dabar papriekaištauja, primena: „Juk nežinia, kas tau ten galėjo nutikti. O juk galėjo atsitikti taip, kad būtum nebegrįžęs…“
Tuomet aš nejutau jokios baimės. Tiesiog jaučiau pareigą važiuoti, reikėjo važiuoti, nes kas kitas, jei ne mes patys, savos šalies piliečiai, galėjome išsaugoti naujai išrinktą mūsų šalies valdžią.
Man dabar jau sunku pasakyti, kurią tiksliai sausio dieną išvykome. Bet taip atrodo, kad po Sausio 13-osios nakties įvykių jau gal buvo praėjusios 4 dienos. Jau buvo palaidoti žuvusieji.
Nuvažiavome ankstų rytą. Prisimenu autobusų jūrą. Vairuotojas ilgai važinėjosi, kol rado vietą, kur pasistatyti autobusą. Žmonių minios. Atrodė, kad visa Lietuva ten suplaukė.
Buvo šalta žiema. Budėdami po parlamento rūmų langais šildėmės prie laužų, dainavome patriotines dainas, už žuvusiuosius giedojome Kalnus.
Dienomis mes ten ne taip labai buvome reikalingi. Kas žinojo, kur yra kapinės, Katedra, kiti objektai, galėjo juos aplankyti. Nebuvo būtina visą laiką budėti. Bet nakčiai mūsų, pasiryžusių ir atvykusių budėti, ginti Lietuvos laisvės, prašė būti – juk naktį kildavo didžiausias pavojus. Tai ir budėjome prie laužų, susitelkę, susikaupę, širdyje neramūs.
Budėti mums padėjo net ir traktorius, vadinamasis „Staliniecas“. Nakčiai jį pastatydavo taip, kad į parlamento rūmus galėtų įeiti tik vienas žmogus, o dieną pastumdavo, kad netrukdytų praeiti. Buvo didelės blokados, sukrauti didžiuliai cemento luitai tam, kad jei būtų puolama, priešui nepavyktų lengvai praeiti, užimti parlamento pastato. Ant jo stogo buvo pastatyti savotiški metaliniai spygliai – tam, kad jei sovietų desantininkai sugalvotų patekti į pastatą pro stogą, ant jų „pasimautų“. Žodžiu, buvo bijoma, kad parlamentą bandys šturmuoti, paimti jėga. Laimei, to neįvyko.
Netoli Seimo yra gatvė su tuneliu. Iš toli pamatėme, kaip į tą tunelį įvažiuoja ir išvažiuoja šarvuočiai. Vienas žmogus, iš laužo pasigrobęs nuodėgulį, pasileido bėgti tų šarvuočių link, matyt, norėdamas užmesti nuodėgulį. Bet, laimei, aplinkui buvo protingų žmonių, kurie tą vyruką sulaikė, nepraleido. Juk nei šarvuočiams, nei kareiviams tas nuodėgulys tikriausiai nebūtų pakenkęs. Tačiau šis veiksmas galėjo išprovokuoti agresiją, pyktį ir nežinia kuo tai būtų pasibaigę. Neaišku, kas buvo tas vaikinas su nuodėguliu, – ar specialiai pasamdytas provokatorius, ar tiesiog iš patriotiškumo pasikarščiavęs žmogus.
Tai, ką šiuo metu išgyvena, ko siekia baltarusiai, yra panašu į tai, ką pasiekti pavyko mums, lietuviams. Tik jų situacija yra sudėtingesnė, nes pats jų šalies vadovas yra į valdžią įsikibęs agresorius. Jie giliau įklimpę, ir agresoriai arčiau jų. Lietuvos koziris buvo tai, kad ji visą laiką buvo arčiau Vakarų.
Bet kad ir kaip būtų, Baltarusija pakilo, įgavo drąsos, energijos, pasitikėjimo keisti šalį, jos žmonės suprato, kad toliau taip gyventi, kaip gyveno iki šiol, nebegali. Tikiu, kad Baltarusija ir jos žmonės bus laisvi. Tik laiko klausimas, kada.

„Tai yra istorija, kad ir kokia skausminga ar liūdna“
Aušra GRICIUTĖ:

– Kai vyko 1991-ųjų metų Sausio 13-osios įvykiai, buvau 13 metų. Atsimenu, kad mama kartu su pas mus atėjusiais kaimynais sėdėjo prie televizoriaus ir stebėjo kas ten, Vilniuje, vyksta. Na, o aš, vaikas, žiūrėdama į suaugusiuosius, klausydamasi, ką jie šneka ir ką daro, jutau savotišką sumaištį ir baimę.
Aišku, mano mama užsispyrė važiuoti, na, o aš – kaip išleisiu ją vieną? Jeigu ne mama, tikrai ten nebūčiau važiavusi. Kurią naktį išvažiavome, tiksliai nepasakysiu. Gal naktį iš sausio 13-osios į 14-ąją.
Buvo labai labai šalta. Važiavome baisiu, senu, nešildomu autobusu. Kad būtų šilčiau, mano kojos batuose buvo įvyniotos į laikraščius, bet vis tiek jutau šaltį. Žmonės autobuse važiavo pritilę, susimąstę.
Žodžiu, buvo tamsu, šalta ir baisu.
Kai nuvažiavome į Vilnių, žmonės, žuvę sovietiniams kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą, jau buvo pašarvoti. Išstovėjome ilgoje eilėje – tarp žmonių, kurie norėjo pagerbti žuvusiuosius. O tada nedidelėmis grupelėmis judėjome aplink Parlamentą, buvome, kas kaip ir kur sugebėjome.

Edgaro Donėlos nuotr.

Į atmintį įstrigo tokia situacija: mes įsėdome į miesto autobusą kažkur važiuoti. Viena nepažįstama moteris kreipėsi į mudvi su mama, sakydama, kad jei neturime kur apsistoti, kur nakvoti, galime važiuoti pas ją į namus. Ir tokio palaikymo, gerumo, vienybės tuomet buvo daug.
Kol buvo diena, kol buvo šviesu, dar laikėmės normaliai. Baisiausia situacija ir didžiausias žmonių pasimetimas, mano, tuomet dar vaiko, akimis, buvo tuomet, kai Vytautas Landsbergis paskelbė, kad galimas oro desantas. Buvo toks jausmas, kad ir suaugusieji nežino, ką daryti – likti stovėti ir laukti, kas bus, ar bėgti slėptis. O kai esi vaikas, pats sprendimų nepriimi, nieko padaryti negali, todėl tiesiog laikaisi įsikibęs į mamos ranką – ir tiek.
Jau tik po visko mama prisipažino, kad išgirdusią V. Landsbergio žodžius ją apėmė tik viena mintis: jeigu bus ataka, jei per tą sumaištį mudvi atsiskirsime, bet pavyks išgyventi, kaip po visko reikės vienai kitą surasti…
Būdama ten, Vilniuje, mačiau viską iš arti, jutau tvyrančią atmosferą, žmonių įtampą. Tai dabar žmonės vaikšto, džiaugiasi gyvenimu, jaučiasi atsipalaidavę. O ten rodėsi, kad liūdesys, brutalios sovietų jėgos baimė, nežinia dėl to, kas laukia, kas bus ir kuo visa tai baigsis, tiesiog tvyro ore.
Manau, kad minėti Laisvės gynėjų dieną ir kitas mūsų valstybės svarbiausias datas būtinai reikia. Tai yra istorija, kad ir kokia skausminga ar liūdna. Manau, kad jaunimui apie visa tai, kas buvo, žinoti reikia. Aišku, kai kas gal sakys, kad jaunimas dabar kitoks, kad didžiajai jo daliai neįdomu. Bet tokie dalykai turi išlikti.
Nors šiemet dėl karantino ir nebuvo galima gyvai susitikti paminėti Sausio 13-osios 30-mečio, yra ir kitų būdų paminėti šią datą – kaip ir kasmet, languose uždegti atminimo žvakutes, pažiūrėti laidas per televiziją, prisijungti prie nuotolinių renginių.

„Manau, tada prasidėjo tikrasis Lietuvos kelias į laisvę“
Dominykas RUDOKAS, Gabijos gimnazijos abiturientas:

Įvairiais būdais domintis – skaitant, klausantis vyresnių žmonių pasakojimų apie 1991 metų sausio įvykius – mane labiausiai baugina sovietų kareivių žiaurumas, šaltakraujiškas smurtas prieš beginklius žmones.
Stebint reportažus per televiziją, sunku žiūrėti, kaip tankai važiuoja į bejėgius žmones, kurie neturėjo kuo jų sustabdyti. Sukrečia keturiolikos laisvės gynėjų auka. Skaudu skaityti apie gydytojų darbą tomis valandomis, apie tai, kas tuo metu vyko ligoninėse.
Nustebau sužinojęs, kokia buvo Seimo bei parlamento gynėjų ginkluotė: medžiokliniai, sportiniai šautuvai, sutaisyti muziejiniai ginklai, savadarbiai Molotovo kokteiliai, keli automatiniai ginklai iš Vidaus reikalų ministerijos, nežinybinės apsaugos naganai, ant Seimo stogo įrengti aštrūs strypai apsaugai nuo sovietinių desantininkų… Kitas dalykas – tai, kad Lietuvos krašto apsauga patyrė pirmuosius išbandymus kaip tik sausio 13-ąją.
Mano nuomone, tai yra labai svarbi diena, kuri ne veltui minima visoje Lietuvoje. Tai buvo vienas iš istorinių pokyčių kertinių taškų. Sausio 13-oji mums parodo, kad dėl laisvės nereikia bijoti aukotis, laisvę reikia ginti ir branginti, nes be laisvės žmogus tik vegetuoja. Tai nereiškia, kad žmonės visiškai praranda jausmus ar masiškai puola tarnauti priešams, bet tiesiog be laisvės žmogui kažko trūksta, jis nesijaučia savimi, o tai labai sunku ištverti.

Sovietų kariai naudojo savo techniką prieš beginklius žmones, bet lietuviai išliko vieningi. Edgaro Donėlos nuotr.

Neabsoliutinu ir neteigiu, kad taip yra visada. Tačiau žmogus nelaisvėje – tiek fizinėje, tiek dvasinėje – vargiai gali gyventi visavertį ir laimingą gyvenimą. Manau, kad laisvė svarbi ne tik okupacijas patyrusioms tautoms, bet visiems, nes be jos negalėtume kurti, mąstyti, jausti ir gyventi. Jaunimas turėtų žinoti sausio 13-ąją kaip svarbią datą ne tik jam, bet ir visiems, nes manau, kad nuo sausio 13-osios Lietuvoje prasidėjo, galima sakyti, tikrasis kelias į laisvę.
Manau, kad kažkokios specialios valstybei svarbių datų minėjimo formos, kuri sudomintų, pritrauktų, žmones, jaunimą, nereikia. Reikia kiekvienam žmogui palikti galimybę istorinius įvykius priimti ir suvokti tiek, kiek jis gali ir nori.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*