Prieš penkiolika metų Sovietų sąjungos militaristines represines pajėgas sustabdė beginkliai Lietuvos žmonės.
Keturiolika žuvusių patriotų ir beveik tūkstantis sužeistųjų – tokia buvo Lietuvos žmonių auka už atkurtą nepriklausomybę.
Sausio tryliktąją kautynių lauke susitiko pyktis, neapykanta ir laisvės troškimas, tikėjimas bei malda.
Laikas bėga. Nugrimzta į užmarštį tą naktį Lietuvos žmonių išgyventi kraupūs vaizdai.
Daugeliui kasdienybė išblukino patriotizmo dvasią.
Pradedame vėl kalbėti apie grėsmę. Tik šįkart ją kelia mūsų išrinktieji…
Su savo pašnekovais „Santarvė“ kalbėjosi apie Sausio 13-osios pamokas, šalies dabartį bei ateities perspektyvas. 
„SAUSIO TRYLIKTĄJĄ BUVOME NEREALŪS
OPTIMISTAI“
Aloyzas SAKALAS,
europarlamentaras, profesorius:
– Sausio tryliktosios naktį praleidau Parlamente. Visi ten buvę išgyvenome mus supusią grėsmę. Niekas nebuvo tikras dėl rytojaus – neaišku buvo, ar liksime gyvi. KGB egzistavo sąrašai. Juose buvo nurodytos pavardės asmenų, kuriuos reikia sunaikinti. Į tą sąrašą pateko daugelis Sąjūdžio veikėjų. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad baimės nebuvo. Buvo. Tačiau taip pat buvo ir pasiryžimas išlaikyti, nepabėgti, viską išgyventi iki galo. Mus žmonės buvo išrinkę ne tam, kad bėgtume iš Parlamento, o tam, kad vykdytume jų valią. Tiesa, buvo Alberto Šimėno dingimo istorija, tačiau aš iki šiol nežinau priežasčių. Įtariu, kad jis išsigando. Tačiau tai – tik mano nuomonė.
Sunku pasakyti, ar galima buvo išvengti aukų. Buvau viename tokiame siaurame Parlamento vadovybės posėdyje, kuriame Aleksandras Abišala pasakė, kad mes negausime nepriklausomybės tol, kol nebus kraujo.
Dabar sunku spręsti, ar tas kraujas specialiai buvo organizuotas. Nemanau, kad specialiai. Be reikalo yra kaltinama Prunskienė dėl kainų paleidimo.
Komisija, kurioje dalyvavo Vagnorius, Stankevičius, kiti žymūs ekonomistai, svarstė, ar reikia kelti kainas. Buvo nuspręsta, kad reikia. Vėliau Vagnoriaus ir Stankevičiaus klausiau, kodėl jie neprieštaravo. Jie sakė, kad nematė reikalo. Tada nematė, o paskui kaltino.
Tuo metu tikėjome, kad Lietuva bus nepriklausoma. Tokia ji ir tapo. Buvome nerealūs optimistai, nes tikėjome, kad nepriklausoma Lietuva tvarkysis kur kas geriau, negu iki tol tvarkėsi. Iš tikrųjų Lietuva tvarkosi – po truputį viskas gerėja. Tačiau ne taip sparčiai, kaip tuo metu norėjome. Tada buvome šventai įsitikinę, kad visi dirbs susitelkę taip pat, kaip siekiant nepriklausomybės, tai yra vieningu frontu. Klydome. Nenumatėme galimybės, kad skirtingų grupių žmonės skirtingai matys savąją ateitį.
Dabar visiškai yra sunaikinta pilietinė visuomenė. Žmonės viskam pasidarė abejingi. Net rinkimams abejingi. Dažniausiai į juos ateina tik tie, kurie turi savo interesų. Išrenka statytinius, kurie dažniausiai tvarko savo reikalus.
Tikiuosi, kad galų gale žmonėms visa tai nusibos, ir jie pradės aktyviai reikšti savo nuomonę, siūlyti sprendimus. Kiekvienas žmogus turi pergalvoti savo pozicijas. Reikia aktyvumo, reikia drąsos. Kito recepto nėra. Žinoma, gali atsirasti koks šauklys, paskui kurį seks šalies žmonės. Tačiau pas mus jau buvo pakankamai daug melagingų šauklių.
Užtenka Darbo partijos vadovo požiūrio į Lietuvos žmones ir žmonių požiūrio į jį. Būtina įsiklausyti į tai, ką jis propaguoja. Negalima pasitikėti žmogumi, žadančiu ekstra sprendimus per 111 ar 1111 dienų. Kyla klausimas, kodėl žmonės renka tuos, kurie sako viena, o daro visai kita? Kodėl renka tuos, kurie žarsto pažadus žinodami, kad jie nėra realūs?
Žinoma, Lietuvoje ne vienas Uspaskichas toks. Kuo geresni kiti? Kuo geresnis liberalcentristas Zuokas, kitų partijų pirmininkai, nenorintys arba bijantys sakyti tiesą? Kuo geresnis Brazauskas? Niekuo. Nepateisinamas jo priešinimasis komisijos sudarymui. Jis privalėjo pasakyti: „Tikrinkite, atsiprašysiu, jeigu suklydau“. Žmonės atleidžia tiems, kurie atsiprašo. Tačiau pasakymas, kad jis, tiek metų dirbęs, labai nusipelnė Lietuvai, todėl tapo neliečiamas šventasis, yra pražūtingas ne tik pačiam, bet ir partijai. Nežinau, kodėl šito nesuprato partijos pirmininko aplinka. Taip smukdomi partijos reitingai. Kiekvienas gali klysti, tačiau neturi bijoti prisipažinti suklydęs. O šito pas mus vengiama. Išrinktieji į valdžią jaučiasi pakilę į šventųjų rangą, todėl yra įsitikinę, kad jų kritikuoti negalima.
Pasižiūrėkime į dabartinės politinės tarybos, visiškai praradusios savigarbą, veiksmus. Ji niekuo nesiskiria nuo tuometinio politbiuro.
Tikiuosi, kad Lietuvoje visuomenė stiprės, žmonės taps reiklūs valdžiai. Pareigūnai galbūt taip pat supras, kad reikia laikytis moralios politikos. Kitu atveju šalis riedės žemyn. Tada reikės kokio didelio neramumo, įrodančio, kad žmonėms nusibodo nuolat juos apgaudinėjanti valdžia. Nenorėčiau tokių revoliucinių situacijų.
Artūras RAČAS,
BNS apžvalgininkas:
– Tais metais aš dirbau Parlamente. Jau sausio pradžioje buvo signalų, kad Parlamentas bus puolamas. Visi manė, kad puolimas vyks sausio dešimtąją.
Parlamente tvyrojo didžiulė įtampa (ginkluoti žmonės, smėlio maišai, pro Parlamento pastatą pravažiuojantys sovietų tankai). Ji truputėlį atslūgo sužinojus, kad sausio dvyliktąją atvažiuoja trys deputatai iš Maskvos. Sausio tryliktąją, manau, puolimo niekas nesitikėjo. Kadangi prieš tai tris naktis praleidau Parlamento rūmuose, tą lemiamą vakarą mane išleido persirengti ir truputį pamiegoti. Taigi tuo metu, kai vyko kautynės, aš miegojau. Iš tikrųjų tai – juoda dėmė mano biografijoje.
Sausio tryliktąją mes sužinojome, kad lietuviai – drąsi tauta. Jie įrodė, kokia brangi jiems yra tėvynė. Tačiau gaila, kad iki šiol mes nežinome tiek pat, kiek tuo metu žinojo Lietuvos ir sovietų valdžios. Taip pat mes nežinome Premjero dingimo istorijos. Tai – labai didelė dėmė šiame istorijos etape. Mes nežinome, koks iš tikrųjų buvo Sovietų sąjungos planas. Gal jie norėjo tik pagąsdinti ir nesitikėjo, kad sulauks tokio žmonių pasipriešinimo, o gal buvo numatyta jėga sunaikinti Lietuvos nepriklausomybę. Galbūt kada nors mes tai sužinosime.
Būtų šventvagiška kalbėti apie aukų prasmingumą. Negalvodami apie pasekmes, žmonės ėjo ginti savo valstybės. Niekas nieko nevarė per prievartą – visi ėjo savo noru. Tačiau gaila, kad dabar tos drąsos nebeliko. Per tuos penkiolika metų Lietuva pasikeitė kur kas mažiau nei tada norėjome. Esu įsitikinęs, kad dabar taip pat reikia šimtatūkstantinės minios, siekiančios apginti savo valstybę. Būtų labai gerai, nes jau laikas Lietuvą ginti nuo Brazausko valdžios. Manau, kad per šešerius buvimo valdžioje metus ji mūsų šaliai padarė labai daug blogo, visiškai neatitinka šio laikmečio dvasios, nepadeda tobulėti Lietuvos valstybei. Dabartinė valdžia per mažai rūpinasi savo piliečiais, nes ji atstovauja labai mažai interesų grupei. Ji nežiūri į priekį, neprognozuoja, kas gali įvykti. Valdžios atstovams nerūpi, kad iš Lietuvos išvažiavo trys šimtai tūkstančių labai gabių žmonių, kuriuos susigrąžinti būtų labai sunku. Manau, laikas tautai pareikšti savo valią, organizuoti protesto akcijas, mitingus, tai yra parodyti drąsą.
Kaip rasti ryžto pasipriešinti valdžios savivalei? Manau, kad kiekvienas turime gerai dirbti savo darbą ir gerai išauklėti savo vaikus. Tai yra pradžia. Tik šeima gali išugdyti sąmoningus, principingus piliečius. Jeigu šeimoje to nepadarys, nei mokykla, nei valstybė jų neišmokys sąmoningumo. Žinoma, vienas dalykas yra vaikus auklėti žodžiais, kitas – pavyzdžiais. Suaugę mes prisimename ne tik tai, kas mums buvo sakoma, bet ir tai, kas buvo daroma. Pavyzdžiui, man didžiausias tolerancijos pavyzdys yra mano amžinatilsį senelis. Jis buvo giliai tikintis žmogus. Nežinau kodėl, tačiau vaikystėje aš labai nenorėjau krikštytis. O teta labai norėjo mane pakrikštyti. Po kokio devinto nesėkmingo bandymo senelis liepė palikti mane ramybėje. Anot jo, kai norėsiu, pats pasikrikštysiu. Taip giliai tikintis žmogus suprato, kad negalima versti žmogaus daryti to, ko jis nenori. Įstrigo šie senelio žodžiai. Todėl dabar, kai man net labai žmogus nepatinka, pagalvoju, kad jis turi teisę toks būti.
Tikiuosi, kad Lietuvos laukia gera ateitis. Anksčiau ar vėliau vis tiek viskas bus gerai. Lietuviai ne kartą yra pademonstravę, kad yra drąsi, gabi tauta. Mes esame pajėgūs labai daug padaryti. O valdžia turėtų mums padėti, patempti, pastumti.
Vygandas OSTRAUSKIS,
V. Ostrauskio konsultacinės
firmos vadovas, buvęs Mažeikių rajono tarybos pirmininkas:
– Pirmiausia noriu priminti, kad rinkimai į Tarybą buvo įvykę prieš septynis mėnesius. Buvo išrinkta šešiasdešimt vienas deputatas. Be to, jie buvo išrinkti ne pagal partijų sąrašus – žmonės balsavo už kiekvieną asmeniškai. Dabar sunku įsivaizduoti, kaip mes tuomet dirbome. Juk viską pradėjome nuo nulio, reikėjo sukurti vietinius norminius aktus. Ginčijomės, diskutavome, barėmės… Vien reglamentui priimti prireikė kokių penkių posėdžių. Taip pat svarbu prisiminti, kad tuo metu rajone dar buvo sovietinis karinis komisariatas, KGB.
Buvo galima nujausti sausio tryliktosios įvykius. Įtampa prasidėjo tuojau po Naujųjų metų. Neapleido nuojauta, kad kažkas įvyks. Savivaldybėje kiekvieną naktį budėjo po du žmones. Jiems buvo duotas transportas, telefono ryšys. Savivaldybės vadovai niekur iš rajono nevažiavome. Juk tada mobiliųjų telefonų nebuvo, todėl visi stengėmės būti netoli stacionarių telefonų.
Sausio dvyliktosios vakarą man paskambino Savivaldybėje budėjęs žmogus ir pranešė gavęs patikimą informaciją, kad iš Plungės Mažeikių link pajudėjo trys tankai. Nusprendžiau pats išsiaiškinti situaciją, todėl sėdau į mašiną ir nuvažiavau Plungės pusėn. Tada naiviai galvojau, kad galbūt su kariškiais galėsiu pasikalbėti, paklausti, kokie jų tikslai, pasižiūrėti, kaip jie yra nusiteikę.
Baimės tikrai nebuvo. Neatrodė, kad gali įvykti kažkas baisaus. Mąstymas pasikeitė vėliau, kai pamačiau Vilniaus įvykius. Nors ieškojau, tačiau tankų neradau. Grįžus į namus, per televiziją pradėjo pranešinėti apie Vilniuje prasidėjusius įvykius. Išskubėjau į Savivaldybę, kur pradėjome skambinti Tarybos nariams. Susirinko dauguma, todėl galima buvo priimti sprendimus.
Didelis mūsų pliusas buvo tai, kad Mažeikiai turėjo vietinę televiziją, todėl, nutrūkus respublikinės televizijos transliacijoms, mes galėjome informuoti žmones apie tai, kas vyksta. Pats tą naktį tris kartus kalbėjau.
Susiskambinome su statybinių organizacijų, kurių tada rajone buvo labai daug, vadovais, prašėme, kad mobilizuotų stambiąją techniką keliams blokuoti. Nebuvo nė vieno atsisakiusio.
Dabar drąsiai galiu sakyti, jog pagrindinis mano tikslas buvo pasiekti, kad Mažeikiuose nebūtų pralietas kraujas. Mes galvojome apie kelių blokadą, tačiau niekas nesakė, kad reikia gultis po tankais. Kalbėjausi su tuometiniu komisariato vadu Poliaku. Jis tikino nesiimsiąs jokių veiksmų, tik prašė apsaugoti nuo provokacijų. Tą naktį provokacijų tikrai galėjo būti. Atsirado norinčių daužyti KGB, komisariato langus. Taip pat buvo aktyvistų, kurie ragino ginkluotis. Prisiminta, kad proftechninėje mokykloje yra šaudykla, vadinasi, ten yra šautuvų. Ginklų tikrai nereikėjo. Juk nežinia kas galėjo įvykti vien iššovus į KGB ar komisariato langus.
Visų įstaigų, turinčių ginklų, vadovams buvo griežtai nurodyta užrakinti ginklus seifuose ir be mūsų žinios jų niekam neduoti.
Tą naktį visi deputatai buvo ypač vieningi. Tada buvo nesvarbu, kokiai politinei partijai kuris priklauso. Juk buvo iškilęs pavojus Lietuvos nepriklausomybei.
Šeimoje taip pat dažnai būna barnių, tačiau kai kas nors svetimas užkabina kurį šeimos narį, tuojau pat visi susitelkia. Toks lietuvių būdas: mes tarpusavyje riejamės, kol nėra didelių bėdų, tačiau, iškilus grėsmei, iš karto parodome savo vienybę.
Neabejoju, kad ir dabar, kilus grėsmei, visi susivienytų. Mums reikia, kad kas nors mosuotų su kuoka. Tada tampame draugiškesni, supratingesni, pilietiškesni.
Tada niekas negalvojome, kokios bus tos nepriklausomybės apraiškos. Manau, visi turėjome skirtingas vizijas. Tačiau visi žinojome, kad kelio atgal nėra ir negali būti. Tuo metu net šviesiausi protai negalėjo numatyti, kad po penkiolikos metų mes būsime priimti į NATO ir Europos Sąjungą.
Genoveita GRICIENĖ,
Sedos Vytauto Mačernio vidurinės mokyklos direktorė:
– Sausio įvykiai paliko labai ryškius prisiminimus. Niekada nenorėčiau išgyventi tokios baimės, kokią tada patyriau. Tada visi Lietuvos regionai buvo pasiskirstę, kada kuris budės prie Parlamento.
Seda ir Mažeikiai turėjo važiuoti sausio tryliktosios naktį. Prasidėjus toms baisybėms, turėjau priimti sprendimą: važiuoti ar ne. Tuo labiau kad tą dieną vienas karininkas parvežė namo mano sūnų, kuris mokėsi Policijos akademijoje. Akademijos vadovai buvo nusprendę paslėpti studentus.
Sprendžiau didelį galvosūkį, bet vis dėlto nusprendžiau važiuoti. Kartu su manimi važiavo ir dukra.
Iš Sedos važiavo du autobusai. Važiuodami visą laiką klausėmės radijo. Tada mus labai sujaudino nauji šaukiniai, kuriuose skambėjo dainos „Oi, neverk, motušėle“ motyvai. Būtent tą naktį jie nuskambėjo pirmąkart.
Išliko dar vienas labai ryškus prisiminimas. Mažeikiuose dirbo toks jaunas KGB karininkas. Jis vis atvažiuodavo į mūsų mokyklą.
Kartą aš jo klausiau, kodėl jis, istorijos mokytojas, dirba tokį darbą. Tada jis aiškino, kad tai – didelė garbė, kad kažkas turi ginti tėvynę, o būtent tai jis ir darąs. Taigi įsivaizduokite, vos tik nuvažiavę prie Parlamento, mes susidūrėme su juo. Pradėjau šaukti, kad žmonės gina tėvynę, o jis vis dar šnipinėja. Kėgėbistai buvo išmokyti dingti minioje, todėl ir šis akimirksniu išnyko.
Visą dieną ir naktį akimis ieškojau jo. Tiek daug norėjau pasakyti. Grįžtant namo, per radiją išgirdome, kad dešimt KGB karininkų viešai atsisakė šio darbo. Tarp jų buvo ir mažeikiškio pavardė.
Svarsčiau, gal jam trūko tik nedidelio postūmio, gal tuo postūmiu tapau aš. Nenoriu mistifikuoti situacijos, tačiau jo žvilgsnį aš iki šiol prisimenu.
Sediškiai buvome nuėję pagerbti pašarvotų Laisvės gynėjų. Kraupu… Prie tos baimės dar labiau prisidėjo tai, kad buvo pradėta kasti apkasus. Mano dukra išsigando, kad dėl tų griovių mes nebegalėsime grįžti namo, pradėjo isteriškai verkti.
Įsiminė žmonių gerumas. Niekada tokio nebemačiau. Vilniečiai virė arbatą, kvietė į namus pasišildyti. Pasiilgstu ir to milžiniško patriotizmo. Kaip tvirtai skambėjo pasakymas, kad važiuojame ginti Lietuvos.
Žinoma, koks gali būti gynimas plikomis rankomis. Sunku nusakyti jausmą, kai matai keliu važiuojančius tankus ir tai, kad nė vienas žmogus nesitraukia. Atvirkščiai, visu būriu judėjo į priekį. Tai buvo tikra ir gyva. Per tuos penkiolika metų buvo tiek daug pokyčių, jog kartais atrodo, kad pats nebespėji. Beje, daug kas pasikeitė į gera.
Svarbiausia, kad atsirado laisva rinka, galimybė rinktis. Juk net penkiasdešimt metų ši galimybė buvo atimta iš mūsų. Tiesa, daugelis nebemokame priimti sprendimų, laukiame, kad tai padarytų kiti. Mums, mažuose miesteliuose bei kaimuose gyvenantiems žmonėms, vis dar trūksta iniciatyvos, vidinių resursų, skatinančių eiti į priekį.
Teisingai sakoma, kad žuvis genda nuo galvos. Tenka pripažinti, kad, rinkdami žmones į Seimą, mes iš jų tikimės daugiau, nei jie padaro. Taip norėtųsi, kad ten mažiau būtų korupcijos, neteisybės. Nihilizmą sukelia ir nuolatiniai valdžios barniai, skandalai.
Žmonės pradeda nebetikėti, kad nuo jų kas nors priklauso. Pasijunti bejėgis matydamas nieko dėl žmonių nedarančią, tarpusavio rietenose paskendusią valdžią. Norėtųsi, kad valdžia mažiau rūpintųsi savais interesais. Turėtume išmokti rinkti valdžią.
Vytautas PRIALGAUSKAS,
Mažeikių rajono savivaldybės tarybos narys:
– Tą naktį pas mane atėjo Ričardas Adomaitis (abu buvome Tarybos deputatai). Į kuprinę jis buvo įsimetęs duonos, druskos ir ilgą peilį, o man pareiškė, kad prasidėjo karas. Abu nuskubėjome į Savivaldybę.
Dabar, prisimenant tą sausio naktį, manau, kad elgėmės truputį vaikiškai: tarėmės, kaip apginsime miestą, kūrenome laužus, statėme barikadas. Kokios barikados?! Juk ta milžiniška jėga galėjo lengvai mus sutraiškyti.
Iš ryto, kai išgirdome apie aukas, supratome, kad tai nėra žaidimas. Ryžto neatsisakėme, tačiau vaikiškumas išgaravo. Suvokėme, kad tos keturiolika aukų nėra riba.
Vietiniai sovietų karo vadai nebuvo suinteresuoti aštrinti konfliktą. Jie jautė žmonių nuotaikas ir Lietuvoje, ir Rusijoje. Ko gero, Rusijoje atgimimas prasidėjo anksčiau nei pas mus, tik ne taip sparčiai žengė į priekį. Kadangi buvome pirmieji, turėjome sumokėti didelę kainą.
Tada norėjome turėti savo valstybę ir buvome pasiruošę aukotis už ją. Ir tikriausiai nė vienas nesitikėjome, kad tik per penkiolika metų iš patriotų virsime materialistais, kurių visas gyvenimas suvestas tik į pinigą. Nebeliko nei pasiaukojimo, nei idealizmo. Visi galvojame, kaip išgyventi ar kaip gyventi geriau.
Metus dirbau savanoriu Krašto apsaugoje. Mačiau, kaip keitėsi kuriamos valstybės požiūris į žmogų. Visi žmonės buvo reikalingi tik tol, kol valstybė buvo pripažinta.
Vėliau tėvynės gynėjų buvo atsikratyta. Sutinku, kad kariuomenė turėjo keistis, bet negalima buvo taip negarbingai elgtis su tėvynės gynėjais. Dabar manau, kad tas, kuris tada tyliai sėdėjo ir žiūrėjo, kas bus, daugiau išlošė nei tie, kurie ėjo į barikadas.
Prisiminkime šlykščiąją privatizavimo epopėją. Kas gudresnis, tas pirmesnis. Milijonai pradanginti. Tauta buvo apiplėšta. Privatizacijos periodas yra mūsų tautos tragedija. Be to, mūsų valdžia įsijautė į nebaudžiamų karaliukų vaidmenį. Jeigu šiandien įvyktų kas nors panašaus į tai, kas vyko prieš penkiolika metų, manau, kad būtų kur kas didesnis procentas žiūrinčių, kas bus. Savanorių tikrai būtų mažiau.
Jono STRAZDAUSKO nuotr.
