Sediškiai pusmarškonę košę verda taip, kaip tai darė senoliai

Edukacija „Sedos pusmarškonė košė“ šią vasarą sulaukė daug dalyvių, norėjusių ir sužinoti, prisiminti, kaip verdama ši košė, ir jos paragauti. Nuotr. iš Sedos kultūros centro archyvo

Praėjusią savaitę Sedą, o kartu ir visą Mažeikių rajoną pasiekė gera žinia: sediškių verdama pusmarškonė košė nuo šiol – sertifikuotas tautinio paveldo produktas.
Prieš dešimtmetį pirmąjį pusmarškonės košės katilą užkaitę ir įvairių švenčių, renginių metu žmones ja vaišinantys sediškiai jau nesuskaičiuoja, kiek tos košės išvirta. Tačiau sako, kad matuoti jau reikėtų tonomis…

Viskas prasidėjo prieš dešimtmetį

Į Žemės ūkio ministerijoje paskutinę rugpjūčio dieną vykusį tautinio paveldo produktų sertifikavimo komisijos posėdį vyko ir mūsų krašto atstovai – Sedos kultūros centro direktorius Gintautas Griškėnas, centro specialistės – Vita Domarkienė, Vaida Danauskienė ir Mažeikių rajono savivaldybės paveldosaugininkė Rūta Končiutė-Mačiulienė.
Sediškiai tautinio paveldo produktų sertifikavimo komisijai pristatė pusmarškonę košę. Jau kitą dieną buvo sulaukta žinios, kad Sedos kultūros centro darbuotojų drauge su būriu pagalbininkų verdama košė pripažinta tautino paveldo produktu.
Pasak anksčiau Sedos bendruomenės pirmininke buvusios V. Domarkienės, šio patiekalo virimas prasidėjo nuo Sedos bendruomenės veiklų.
„Važiuodavome į įvairias šventes ir iš pradžių virdavome žirnių košę. Bet kažkada įsikalbėjome, kad mums reikėtų turėti kažką savito, įdomesnio. To, ką gamindavo mūsų senoliai.
Prisiminiau, kad mama virdavo pusmarškonę košę. Aišku, pirmiausia išbandžiau namie – išviriau košės nedideliame katiliuke. Paskui jau drauge su bendruomenės nariais nusprendėme šią košę virti ir švenčių metu“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovė.

Savo recepto neišradinėjo

Štai tokiu mediniu grūstuvu, arba tarmiškai kruštuvu, Vita Domarkienė ir jos komandos nariai įprastai plaka, maišo verdamą košę. Nuotr. iš Sedos kultūros centro archyvo

Per dešimtmetį sediškiai jokių „mandrybių“ į pusmarškonės košės receptą neįnešė. Verda ją tokią, kokią virdavo senoliai. Skirtumas gal tik tas, kad dabar sediškiai košę gamina lauke, nes tai ir pramoga, ir atrakcija žmonėms, kurie ją ragauja. Seniau žmonės košę virdavo namuose, ant senovinių krosnių.
Košės virėjai jau patyrė, kad pusmarškonei košei reikia rinktis tokias bulves, kurios, V. Domarkienės žodžiais tariant, gerai griūna. Iš skystų, nekrakmolingų bulvių košę pagaminti sudėtinga, ji būna su daug gumulų. Žodžiu, virėjus gali ištikti nesėkmė.
Pusmarškonės košės gaminimo eiga tokia: pirmiausia nuskutamos bulvės, jos verdamos, paskui sugrūdamos tame pačiame rasale, kuriame virė. Tada dedama miltų, košė gerai išmaišoma, ištrinama, kad nebūtų gumulų. Atskiras darbas – pagaminti mirkalą. Jam tenka pripjaustyti lašinukų, svogūnų, viską apkepti, įdėti miltų, įpilti pieno.
Kai verdi nedidelį košės kiekį savo šeimai, procesas nei ilgas, nei sudėtingas. Kai gamini keliasdešimt ar kelis šimtus porcijų, darbelio gerokai padaugėja ir laiko prireikia daugiau.

Verda visa komanda

V. Domarkienė pasakojo, kad edukacijoms ar švenčių metu šios košės niekada neverda viena, nes to padaryti tiesiog nepajėgtų. Prie katilo visada yra sediškių komanda. Pasiskirsčius darbais, keliese dirbti ir lengviau, ir linksmiau.
Kai užkaičia patį didžiausią turimą katilą, sediškės moterys prašo vyrų pagalbos, nes košei išmaišyti, išplakti prireikia nemažai fizinės jėgos.
„Šią vasarą, kai Sedos kultūros centre turėjome pusmarškonės košės degustavimo edukaciją, košę virėme gana dažnai – kartais net ir po kelis kartus per savaitę. Jei vyksta kokia nors šventė, verdame didžiajame 100 litrų talpos katile. Jei bulvių prikrauname sklidinai, jame telpa apie 400 porcijų. Tai, kiek iki šiol esame išvirę pusmarškonės košės, sunku pasakyti, bet turbūt skaičiuoti reikėtų tonomis“, – kalbėjo V. Domarkienė.

Sertifikatas suteiks daugiau drąsos ir galimybių

Nuotraukoje – Sedos kultūros centro specialistė Vaida Danauskienė prieš pateikiant košę tautinių produktų sertifikavimo komisijos nariams. Nuotr. iš Sedos kultūros centro archyvo

Pasak pašnekovės, vykstant į Vilnių, į tautinių produktų sertifikavimo komisijos posėdį, buvo neramu. Tai buvo lyg kelionė laikyti egzamino.
Vietoje išvirti pusmarškonę košę sediškėms nebuvo galimybių. Moterys ją pagamino Sedoje, dėjo į maisto termosus ir vežė į sostinę. Buvo neramu, ar tuose termosuose nepasikeis košės konsistencija. Tačiau nuogąstavimai nepasitvirtino.
„Norėjosi legalizuotis, kiek galime virti tą košę užsislėpę. Yra sertifikatas, kad ji – tautinio paveldo produktas, galėsime į parodas išvažiuoti. Manau, prasiplės akiratis. Kai esi pripažintas ir turi tai patvirtinantį sertifikatą, gali būti drąsesnis“, – apie tai, kodėl sediškiams norėjosi įgyti tautinio paveldo produkto sertifikatą, kalbėjo V. Domarkienė.
Artimiausia šventė, kurioje bus galima paragauti sediškių verdamos pusmarškonės košės, – šeštadienį vyksiantis „Sedos jurginas“.

Valstybės teikiama pagalba

Tautinio paveldo produktais vadinami nemasinės gamybos sertifikuoti amatininkų dirbiniai, pagaminti rankomis iš tradicinių žaliavų arba naudojant senąsias ar jas atitinkančias naujas technologijas, išsaugant unikalias kokybines gaminių savybes ir sudėtį.
Žemės ūkio ministerija nuo 2008 metų atlieka Tautinio paveldo produktų sertifikavimo institucijos funkcijas. Šiuo metu sertifikuota 2,8 tūkst. tradicinių gaminių, kuriuos gamina daugiau kaip 800 tradicinių amatininkų.
Tradiciniams amatininkams, kurių gaminiai pripažinti tautinio paveldo produktais, teikiama valstybės pagalba tautinio paveldo veiklai: dalyvauti ir pristatyti savo gaminius parodose ir kituose renginiuose Lietuvoje ir užsienyje, tautinio paveldo produktų populiarinimo leidinių leidybai, tradicinių amatų edukaciniams užsiėmimams organizuoti.
Tautinio paveldo produktai kasmet pristatomi tradicinėse mugėse, tarptautiniuose folkloro festivaliuose.

Loreta BUTKUTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Rekomenduojami video