Šisbeitauskas
Tamsusis metų laikas tęsiasi – jį turėsime kęsti dar tris savaites, tada vėl prasidės savotiška atgaiva: dienos po truputį ilgės, o tamsa trauksis. Tamsųjį laiką kiek prašviesina prasidėjęs prieškalėdinis laikotarpis, kurio metu žvilga, tviska šventinės puošmenos, užeiti kviečia prekybos centrai. Jau kitą savaitę kiek kitaip sušvis didžiosios miesto gatvės, o penktadienį sužibs pagrindinė miesto Kalėdų eglė.
Stebėdami šį švytėjimą gal pamirštame, kad krikščionims jau prasidėjo adventas – laikotarpis, kai prieš Kristaus gimimą turėtume susikaupti, pergalvoti apie savo vertybes, pamatyti šalia savęs likimo nuskriaustą žmogų, kuriam reikalinga vienokia ar kitokia pagalba. O gal užtenka paguodos, užuojautos, geresnio, nuoširdesnio žodžio ar tiesiog padovanotos nuoširdžios šypsenos?
Kažkur aptikau įdomų klausimą, ar aukodami pinigėlį elgetai, išmaldos prašančiam žmogui, pasižiūrime jam į akis, ar tik numetame auką į jo dėžutę ir džiaugiamės padarę gerą darbą. Iš tiesų – gal tam žmogui, be monetos, reikia šypsenos, gero žodžio? Prie vieno prekybos centro kartkartėmis tenka matyti vieną išmaldos prašančią moterį. Vieni pro ją praeina nekreipdami dėmesio, kiti paaukoja vieną kitą euro centą, teko pastebėti, kad kai kas, paaukojęs centukų, pašnekina moterį, patapšnoja per petį. IR KĄ JŪS MANOT? Iš karto pasikeičia, nušvinta jos veidas, ji netgi dėkodama braukia džiaugsmo ašarą ir šypsosi. Bent akimirkai jos širdyje tikriausiai atgyja viltis ir supratimas, kad yra žmonių, kurie ją palaiko. Taigi nesinorėtų, kad Kalėdų blizgesys užgožtų žmonių širdyse užuojautą ir gailestį tiems, kuriems to reikia.
Adventiška ramybė po truputį ateina ir į Vyriausybę – postų pasiskirstymas ėjo sklandžiai, kol neišlindo visa tiesa apie kandidatą į teisingumo ministrus. Prezidentė tą kandidatą jau buvo palaiminusi, bet tuo viskas ir baigėsi. O kai yla išlindo iš maišo, pradėjo lįsti ir kiti nepalankūs faktai – ne pačiam kandidatui, o jo užnugariui. Taigi dabar socialdemokratams pats paieškų įkarštis – ką pasodinti į teisingumo ministro kėdę?
Nežinau, ar tai susiję su tuo, kad anksti temsta, bet senamiesčio pagrindinėje gatvėje prietemoje pasirodo keletas kiek tamsesnio gymio žmonių – du vaikinai ir viena mergina. Kažkaip iš karto matyti, kad jie kažką rezga: stebi žmones ir neaišku, kaip jie renkasi objektą, prie kurio priėjus pirmiausia rusų kalba prašoma pasakyti, kiek kilometrų yra iki Vilniaus.
Yra žmonių, kurie iškart užkimba ant tos meškerės ir nuoširdžiai aiškina, kur tas Vilnius. Taigi, kai kontaktas jau užmegztas, klausėjas, esą norėdamas žmogui padėkoti, kiša kažkokią dovanėlę – dažniausiai tai būna kvepalai. Kokia jų kokybė ir kiek jie verti, vienas Dievas žino. Jei žmogus ta dovanėle susidomi, „geradaris“ pradeda provokuoti auką, ar ši nepaaukotų kiek nors euriukų. Jei duoda mažai, prašo daugiau. Kiek žinau, dažniausiai ta dovanėlė už pinigus būna niekam tikusi, neverta nė paaukotų pinigų.
Tokia „dovanojimo“ taktika man matyta ir anksčiau. Praėjusią vasarą mikrorajone tiesiog prie laiptinės priėjęs vyrukas, kiek panašus į indą, laužyta lietuvių kalba klausė, kaip iš Mažeikių nuvažiuoti į Minską. Kai išgirdo, jog neįsivaizduoju, ištraukęs iš maišelio pradėjo siūlyti už 25 eurus pirkti peilių komplektą. Pasakius, kad man tokios prekės nereikia, kainą sumažino vos ne dvigubai. Pastebėjęs, jog peiliais manęs nesudomins, metėsi prie kitos pro šalį ėjusios aukos. Nebestebėjau, kuo baigėsi jų bendravimas, ar tai moteriškei prireikė peilių, ar ne.
Man išvis tokie kažko siūlymai gatvėje nepriimtini – jei ko reikia, galima nusipirkti turguje ar parduotuvėje, tad kam gundytis prekėmis kažkur tarpuvartėse?
Taigi, jei nenorite „apsidovanoti“ už pinigus, neprasidėkite su tais aferistais ir geriau nežinokite, kiek kilometrų yra iki Vilniaus, Minsko ar Rygos. Išvis nebendraukite, nes mus provokuojantiems „pardavėjams“ svarbiausia yra – užmegzti kontaktą. O tada jau sunkiai jų atsikratysi…
Ši savaitė mus pasitiko balta, tiesa, pas mus sniego nebuvo itin daug, užtat Vilniuje ar šalies viduryje jo buvo daugiau nei pakankamai. Ir, berods, tebėra, nes ten laikėsi žemesnė temperatūra ir sniegas nespėjo ištirpti. Kažkaip keista – kelias dienas kažkur šalies rytuose ir pietuose temperatūra buvo nukritusi žemiau dešimties laipsnių, o pas mus ji buvo teigiama. Tai dar viena gamtos keistenybių.
Apie sniegą prakalbau todėl, kad senamiestyje pastebėjau keistai nuvalytus šaligatvius – vienur Laisvės gatvėje jie nugrandyti iki juodumo, o kitur nė nebandyta sniego valyti. Apie dviratininkams skirtus takus jau nekalbu – jie išvis nevalyti. Galima pasakyti, kad žiema – ne dviračių sezono metas, bet kiek pastebėjau, mažeikiškiai važiuoja ir žiemą. Tad jei yra jiems skirtų takų, gal reikėtų ir juos valyti? O gal ir nereikia – jei jau kas pasiryžta ekstremaliomis sąlygomis sėsti ant dviračio, tai tegu ir prisiima atsakomybę. Šuo atveju, gelbėjimas, kaip sakoma, yra paties ekstremalo reikalas.
Tiems, kas nesivažinėja dviračiais, linkiu saugiai važiuoti kitomis transporto priemonėmis, o vaikštant nepaslysti, kad artėjančių švenčių nereikėtų pasitikti su ramentais. Tad būkite saugūs bet kokiame kelyje.
sisbeitauskas@santarve.lt
