Senas ar senovinis?

„Jums gerai, dar galite gyventi lėtai, o aš jau turiu skubėti“, – lyg papriekaištavo, lyg šyptelėjo vienas garbaus amžiaus pašnekovas, paprašytas susitikimą atidėti kitai savaitei.
Mums abiem atsargiai nusijuokus pagalvojau, kad štai turiu dar vieną argumentą, iliustruojantį teiginį, kodėl mūsų laikas greitėja, darbų daugėja, o džiaugsmo dėl to, ką padarėme, jaučiame vis mažiau.

„Gyvenimas dar greičiau ims riedėti pakalnėn“ – liūdnai konstatavo kita pašnekovė, ruošdamasi svečių priėmimui – ją visi turėjo sveikinti rimto jubiliejaus proga, o moteris vis apgailestavo dėl taip greit prabėgusio gražiausio gyvenimo tarpsnio.
Tuos, kurie atsidūsta, ant gimtadienio torto vis didėjant žvakučių miškui, o užrašų knygoje – vis ilgėjant nepadarytų darbų sąrašui, galėtų paguosti E. V. Boko frazė: „Tikras gyvenimas prasideda nuo penkiasdešimties metų. To amžiaus žmogus perpranta tikrųjų laimėjimų prielaidas, įgyja tai, ką galima atiduoti kitiems, sužino tai, ko galima mokyti, nuvalo tai, ant ko galima statyti.“
Išties mes esame laisvi pasirinkti: slėpti savo metus, gėdytis jų arba bandyti tai paversti privalumu. Praėjusį šeštadienį šioje skiltyje kalbėjau apie tai, kad šiandien tai padaryti ypač sunku – dėl aplinkinių požiūrio ir mados diktato, kuris jaunystę (tariamą, o ne tikrąją) laiko mūsų ypatinga verte. Ką gi, visuotinio „jauninimosi“ mada suinteresuota labai daug specialistų ir firmų.
Dabar apie tuos, kurie išdrįsta mesti iššūkį.
Praėjusią savaitę savo aštuoniasdešimtmetį atšventusi aktorė, radijo diktorė ir pedagogė, Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos vadė Undinė Nasvytytė sulaukė tokio būrio svečių, kurį vos sutalpino teatro salė. „Žinojau, kad ji tvirta moteris, tačiau toks jubiliejinis renginys būtų tapęs išbandymu bet kam, o Undinė, ilgą vakarą bendravusi su svečiais, iš pat ankstyvo ryto nuskubėjo į televizijos laidą, paskui – pas buvusius kolegas į Lietuvos radiją…“ – įspūdžius pasakojo jos mokinė. Suprantama, ji kalbėjo ne tik apie fizinę ištvermę, bet ir apie dvasios jėgą, kuri palaiko mūsų meilę gyvenimui, žmonėms ir tam darbui, kurį darai.
„Yra seni daiktai ir senoviniai“, – viename interviu pašmaikštavo kita garbi Lietuvos dama – Galina Dauguvietytė. Ji save priskirianti prie senovinių, prie antikvariato, kuriam amžius suteikia tik dar daugiau vertės… Gražiai ir teisingai pasakyta, tiesa?
Ir su atitinkamu iššūkiu.
Galima prieštarauti kad tokie žmonės – išimtis. Kad mes gyvename kitokį, daug paprastesnį gyvenimą, netampame įžymybėmis, paskui mus nelaksto ir gal niekada nelakstys žmonės su fotoaparatais ir filmavimo kameromis. Bet juk tai nieko nekeičia. Ne fotoaparatai ir kameros palaiko šių žmonių jėgas ir norą veikti. Jų pačių nusistatymas ir noras veikti, noras būti reikalingam. Tegul keletui žmonių, gal nedidelei bendruomenei ar bendraminčių būreliui – bet juk ir šito pakanka.
Štai dar vienas pastebėjimas, kurį neseniai išgirdau: „Išėjusi į pensiją mano mama neatpažįstamai pasikeitė – ji visiškai nebeturi laiko, dalyvauja klubinėje veikloje, domisi įvairiausiais dalykais, nuolat su kažkuo susitinka. Ir visiškai nebekalba apie amžių ar ligas…“ Tai pasakė moteris, kuri dar visiškai neseniai pastebėjo, kaip greitai bėga laikas. Nelinksmai pastebėjo.
Nuo tos akimirkos, kai supratome, kokia trumpa yra jaunystė, mes linkę bijoti metų, kurie ateis, ir visaip jiems priešinamės. Įdomu, kad dažniausiai nugali tie, kurie mažiausiai kovoja.
Audronė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto