Senas rašomasis stalas – ar tokį dar turite?

Šisbeitauskas

Praėjęs savaitgalis buvo pažymėtas Jonų ir Janinų, dar kitaip – Rasų ženklu. Joninės nuvilnijo per daugelį rajono miestelių ir kaimų, skelbdamos, kad gražiausias vasaros laikas baigėsi – gydomųjų galių nebetenka žolynai, kiti augalai, o naktys tuoj tuoj ir vėl pradės trumpėti. Tad laimė tiems, kurie iki tos nakties suspėjo prisirinkti vis dar veiksmingų vaistažolių, nusiprausti jaunystę dovanojančia rasa ar išsivolioti rytmečio pievoje. Ir orai šiemet buvo palankūs Joninių šventėjams.
Gal sunkiai patikėsit, bet namuose dar tebeturiu savo mokyklinį rašomąjį stalą. Jam jau per keturiasdešimt metų. Dar keletas metų ir jį galėsiu vadinti antikvariniu. Ant vieno jų stalčių tebešviečia lipdukas „Nekabink makaronų“ – tai jau mano jaunėlio brolio ženklas, kuris šiuos stalu naudojosi kaip palikimu. Ir jam šito stalo jau daug metų nebereikia…
O gal ir jūs tebeturite tokį rudą, su juodomis stalčių rankenėlėmis stalą? Nežinau, kaip atsitiko, bet jis iki šiol vis keliauja su manimi. Ir dar neblogai išsilaikęs, ir funkcionalumo nepraradęs. Tiesa, rašyti prie jo beveik neprisėdu, bet keturi stalčiai vis dar kažkam reikalingi: pirmame, kaip aš vadinu, šiukšlynas: ten galima rasti įvairių ir reikalingų, ir jau niekam tikusių daiktų bei daikčiukų – kiek metų ruošiuosi atlikti jo inventorizaciją ar peržiūrą, bet vis nesiryžtu – tad kaskart jis pilnėja ir nedaug liko, kad sunku bus užstumti…
Kitame stalčiuje – „popierinis“ šiukšlynas: įvairūs dokumentai, sąskaitos už butą, prekes, instrukcijos, kaip naudotis įgytais daiktais. Reikėtų ir čia rimtos revizijos, bet tai kol kas netrukdo – tebūnie…
Dar vienas stalčius – jį vadinu techniniu: čia pilna smulkių reikalingų daiktų: laidų, pasenusių ir dar naudojamų kroviklių, priedų prie kompiuterinės technikos. Trečdalio būtų galima atsikratyti, bet ir tai, kol dar yra vietos, nekelia rūpesčių.
Labiausiai susirūpinti mane verčia specifinis sudėtinis stalčius. Taip jį vadinu dėl to, kad jis atlieka dvigubą paskirtį: vienoje čia esančioje dėžėje laikau tai, kas susiję su „rankdarbiais“, jų imuosi kai ištrūksta saga, kas nors įplyšta, prayra. Dėžėje yra įvairiaspalvių siūlų, kurių galo ritėje niekaip negaliu rasti, įvairaus dydžio adatų ir, laikui bėgant, sukauptų įvairiausių sagų – manau, kad tokią dėžutę ar ką nors panašaus turite daugelis. Ji stalčių dalijasi su namų nelaimės atveju būtinais medicininiais atributais: tvarsčiais, vata, pleistrais ir, aišku, vaistais. Jei ką, tai pavadinti galėtume medicinos vaistinėle. Kiek ten esančių vaistų turėti privalu, neaišku, bet tai, kad įvairiausių vaistų ten daugėja, tikras faktas. Tik spėk užsirašyti, kas kam skirtas.
Toks medikamentų antplūdis nieko gero nesako, nebent viena – artėju prie senatvės.
Keistai žiūrėdavau į žmones, kurie penktadienio vakarą lyg mišių stengiasi nepraleisti laidos „Duokim garo!“ Kiek metų jie ten groja tą patį per tą patį, lyg rotacijos principu sukasi tie patys kolektyvai, vedėjai iš kailio neriasi, kad sutrauktų žiūrovų auditoriją. Ir tik per šventes ta laida būna kiek įdomesnė, o šiaip daug kas jau tapo rutina. Nebent koks atlikėjas, visiškai nesusijęs su kaimo muzika ir garu, išlenda.
IR KĄ JŪS MANOT? Vieną penktadienio vakarą prie tos laidos priklydau ir aš. Nežinau, kas man tada buvo: ar kažkokia kitokia nuotaika, ar geri kolektyvai pasirodė, bet laidą pažiūrėjau iki pabaigos. Ir šiaip išgirdęs liaudišką muziką vis suklūstu, kartais atrodo, kad ir pats šokti leisčiausi – kažin ką tai galėtų reikšti?
Ir dar – jau nebėra tokių  metų, kad nereikėtų dalyvauti vienose ar kitose laidotuvėse – Anapilin išeina giminės, artimieji, pažįstamų, draugų tėvai. Negi likęs gyvenimas toks ir bus – su netektimis, praradimais ir liūdesiu? Kažkaip nesinori tuo tikėti – ateityje dar tiek naujo, nepatirto.
Nelinksmos mano šiandieninės nuotaikos, bet juk gyvenimas būna margas kaip genys (nežinau, kas taip pasakė – o margą genį tikrai esu matęs).
Gal būtų laikas užsiminti apie kiek kitokius gyvenimo dalykėlius. Praėjusį savaitgalį daug mažeikiškių dalyvavo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju iškilmėse Vilniuje – tai tikrai neeilinis renginys ir reginys. Jis suvienijo keliasdešimt tūkstančių visos Lietuvos ir viso pasaulio tikinčiųjų – kas gali būti prasmingiau ir gražiau?
Visų pamėgtame, lyg šventu tapusiame feisbuke buvo užvirusi diskusija, kodėl virtualiajame pasaulyje lietuviai bendrauja ne lietuviškais rašmenimis. Iš tiesų – kodėl? Juolab kad šie metai paskelbti Lietuvių kalbos kultūros metais. Kai kas teisinasi, kad tokių ženklų: ū, ų, ą, ė, ž, š ir pan. nėra, bet bent jau mano senučiukas telefonas jų turi, randu tokių ir kompiuteryje.
Manau, kad reikia noro, šiokių tokių pastangų ir tos raidės bus – tada turėsime gražią, be svetimybių ir iškraipymų kalbą. Aš tik už ją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*