Vasario 16-osios gatvė nėra didelė, tačiau pati seniausia, nuo jos 1880 metais pradėjo kurtis mūsų miestas. Tų metų liudininkų jau seniai nebėra. Tačiau dar gyvi tarpukario metais ir po karo šioje gatvėje gyvenę žmonės. Remdamiesi jų prisiminimais, bandysime atkurti to laikmečio vaizdą. Rašinys nepretenduoja į tikslią istorinę tiesą, nes pasakodami žmonės vadovavosi tik savo atmintimi. Todėl gali būti, kad kai kurios pasakojimų detalės prieštaraus viena kitai.
Remdamiesi istoriniais šaltiniais ir muziejuje turimais dokumentais, senesnius laikus, kurių liudininkų jau nebėra gyvų, o gyvųjų atmintis jų nebesiekia, apibūdino muziejininkai.
DAKINEVIČIAUS NAMAI
BUVO GATVĖS
PUOŠMENA
Istoriniai šaltiniai nurodo, kad prie savo ištakų, dar caro laikais, dabartinė Vasario 16osios gatvė buvo pavadinta Vokzalnoje (Stoties) gatve. Tarpukariu jai buvo suteiktas dabartinis pavadinimas. Po karo, sovietiniais metais ši gatvė buvo perkrikštyta į Pergalės. Ir tik atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, jai vėl sugrąžintas senasis Vasario 16-osios vardas.
Vytauto Ramanausko teigimu, vieni seniausių iki dabar išlikusių pastatų šioje gatvėje yra S. Dakinevičiaus namai. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje jis čia nusipirko sklypą ir pastatė modernų gyvenamąjį namą su parduotuvėmis apačioje. Sovietiniais laikais šio namo, stovinčio gatvės kampe, pirmajame aukšte, po gaisro muziejuje praėjus trejiems metams, 1958-aisiais įsikūrė muziejus ir išbuvo iki pat 1994 metų.
Dar prieš karą, netrukus po to, kai S. Dakinevičius pasistatė šį namą, jis įsigijo ir kitą greta buvusį Hiršos Groso namą.
Pasak V. Ramanausko, tai buvęs gražiausias namas šioje gatvėje. Raudonų plytų pastatą puošė turtingos dekoratyvios detalės, du prašmatnūs balkonai. Rekonstruojant pastatą, plytos pasislėpė po tinko sluoksniu, ir visas gražumas dingo. Šiame name buvo salė, tad tarpukariu čia buvo įkurdintas kino teatras.
1941-aisiais S. Dakinevičių ištrėmė į Sibirą. Jau karo metais buvusiame H. Groso name vykdavo Mažeikių gimnazijos mokinių fizinio lavinimo užsiėmimai. 1943 m. čia surengta pirmoji Mažeikiuose dailės paroda, kurią organizavo mokytojo, dailininko Česlovo Kontrimo vadovaujami M. K. Čiurlionio dailės būrelio nariai.
Trečiajame pastate, prijungtame prie kitų dviejų Dakinevičiaus namų, tarpukariu buvo įsikūręs Šaulių sąjungos Mažeikių skyrius, taip pat buvo bankas, parduotuvės. Po karo čia veikė tiras.
VIETOJE VAISTINĖS
IŠKILO BIBLIOTEKA
Muziejuje yra nuotrauka pastato, kuriame po karo įsikūrė paštas, čia jis tebėra ir šiandien. Šį pastatą tarpukariu varžytynėse iš Šiaulių srities vartotojų bendrovių sąjungos Mažeikių skyriaus nusipirko Mažeikių apskrities savivaldybė. Jis buvo mažeikiškių susibūrimo vieta. Tuo metu ir dar sovietiniais laikais čia buvo kino teatras „Žvaigždė“. Po karo, apie 1946 metus, šiame name buvo įkurti kultūros namai, kuriuose vykdavo visi miesto renginiai. Gerokai vėliau buvo pristatytas trečiasis aukštas.
Iš muziejininkų sužinojome, kad iki pat 1922 metų Stoties ir Didžiosios (dabar Laisvės) gatvių susikirtimo vietoje buvo turgus. Tik perkėlus jį prie Laižuvos gatvės, turgaus aikštės kvartalas buvo padalytas į sklypus, ir kampe prekybininkas Švarcas pasistatė vaistinę. Ji konkuravo su kita vaistine, kuri ir tarpukariu, ir vėliau buvo minėtame dabartinio pašto pastate. Muziejininkas Algimantas Muturas sako, kad sovietmečiu Švarco sūnus buvo Revoliucijos istorijos muziejaus direktorius.
Švarco vaistinės pastatas aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo nugriautas ir jo vietoje iškilo naujas bibliotekos pastatas, kuris skaitytojams duris atvėrė 1975 metais.
TARP SENIAUSIŲ
PASTATŲ – VIEŠBUČIAI
Vieni seniausių šios gatvės statinių – viešbučiai, kurių buvo net du. Stoties gatvės pradžioje XIX a. pabaigoje, dar caro laikais buvo pastatytas Širvinskienės viešbutis. Viešbučiui buvo duotas Mažeikių pavadinimas, nors stotis buvo vadinama Muravjovo vardu.
Pasak V. Ramanausko, kad niekas nesikabinėtų dėl viešbučio pavadinimo, prie jo savininkė Širvinskienė pakabinusi iš ketaus pagamintą dvigalvį erelį – carinės Rusijos herbą.
Šalia Širvinskienės viešbučio atidarytas pirmasis Mažeikiuose lietuviškas šv. Kazimiero knygynas, pirmoji Losbergo vaistinė.
Kitoje Stoties gatvės pusėje, beveik priešais geležinkelio stotį, panašiu metu iškilo Bliumentalio viešbutis. Jo savininkas buvo atsikėlęs iš Latvijos. Dalis pastato pirmajame aukšte tarpukariu ir dar anksčiau buvo skirta restoranui. Čia vykdavo oficialios vakarienės, verslininkų susitikimai. Likusį plotą ir antrąjį aukštą užėmė gyvenamieji kambariai. Pirmojo pasaulinio karo metais šiame viešbutyje veikė karo ligoninė. Sovietmečiu čia yra buvusi ambulatorija. Bliumentalio dukra Lidija Šprunkienė ilgą laiką gyveno Mažeikiuose ir tik prieš keletą metų mirė.
Iki 1930 metų prie stoties buvusi aikštė vadinosi Vasario 16-osios vardu, o nuo 1930-ųjų – Vytauto Didžiojo aikšte, nes tais metais buvo minima Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių sukaktis.
Mažeikiai, ir ypač geležinkelio stotis, yra matę daug aukštų Rusijos pareigūnų. Kaip rašo B. Kviklys leidinyje „Mūsų Lietuva“, pats caras Mikalojus II pro čia vyko į Liepoją ir Angliją vizituoti Anglijos karaliaus. 1917 metais Mažeikiuose pietavo Vokietijos kaizeris Vilhelmas II, pro čia vykęs inspektuoti Rytų fronto.
V. Ramanauskas sako, kad vadovaujantis praėjusio šimtmečio pradžios amžininkų prisiminimais, šioje gatvėje, geležinkelio stoties rajone, senais laikais buvo galima pamatyti vaikštant ir laisvo elgesio merginų. Vieni iš jų klientų buvo keliaujantys komivojažieriai.
GATVĖJE
ŠEIMININKAVO ŽYDAI
A. Muturas, besidomintis Mažeikių žydų tema, sako, kad dabartinės Vasario 16-osios ir Respublikos gatvių kampe esančio skverelio vietoje tarpukariu stovėjo medinis Avsiejaus Trigubovo tėvų namas. Jie į Mažeikius buvo atsikėlę iš Laižuvos ir čia įsigiję šį namą.
Trigubovai vertėsi prekyba ir savo name turėjo mišrių prekių parduotuvę. Per karą namas buvo subombarduotas.
A. Trigubovas 1939 metais baigė Mažeikių gimnaziją ir įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Ekonomikos fakultetą. Vokiečių okupacijos metais jis slapstėsi Dzūkijoje. Karui baigiantis pasitraukė į Vakarus. Pokario metais Vokietijoje baigė Lietuvoje pradėtus mokslus. Išvyko į Izraelį, per 30 metų dirbo Izraelio ambasadoriumi JAV. 2006 metais ivrito kalba parašė knygą „Mažeikiai“, kurią išleido Izraelyje.
Vasario 16-osios gatvėje, anot A. Muturo, buvę pilna žydų parduotuvių. Čia buvo keturios tikrai, bet tikėtina, kad ir daugiau, maisto produktų ir alkoholinių gėrimų parduotuvės, trys – avalynės. R. Cindleraitė laikė audinių parduotuvę, O. Šeptelis prekiavo odomis, B. Šulmanas – aukso dirbiniais ir laikrodžiais, L. Stupelis vertėsi galanterijos prekyba. F. Rabinavičienė šioje gatvėje turėjo transporto kontorą, o C. Lampė – kepyklą. E. Edelsonienė buvo viešbučio savininkė. Šioje gatvėje gyveno linų fabriko savininkas M. Peresas.
A. Muturas patikina galįs nurodyti beveik bet kurio tarpukario Vasario 16-osios gatvės gyventojo namo numerį, pasakyti, kas jame gyveno, kuo užsiėmė.
Sprendžiant pagal pavardes, tai buvo beveik išskirtinai žydų tautybės žmonės. Muziejuje šiuos faktus liudija kartoteka.
VASARIO 16-OJI
NEBUVO
DIDELĖ ŠVENTĖ
Seniausioje miesto gatvėje, turinčioje tokį gražų pavadinimą, galbūt buvo gajos ir Vasario 16-osios šventės, kurią minėsime po poros dienų, tradicijos? Tačiau atrodo, kad tarpukariu ši šventė buvo minima itin kukliai.
Pasak A. Muturo, istoriniuose šaltiniuose neaptikta, kad ši data būtų kuo nors išsiskirianti ar išryškinta. Tą dieną nebūdavo jokių demonstracijų, mitingų, paradų. Matyt, Lietuvos žmonės, būdami nepriklausomi, neįsivaizdavo, kad gali būti kitaip, ir šios dienos nesureikšmindavo.
Nepriklausomoje Lietuvoje labiau buvo vertinami kunigaikščiai, iškilmingai buvo minimas prezidento Antano Smetonos gimtadienis, Žalgirio ir Saulės mūšiai. Kai vykdavo atlaidai arba Mažeikiuose apsilankydavo koks didelis veikėjas, pavyzdžiui, Lietuvos ministras pirmininkas, gatvėse vykdavo paradai, marširuodavo šauliai, jaunalietuviai, skautai, jaunieji ūkininkai, pasirodydavo raiteliai ant žirgų. Vasarą labai iškilmingai parke būdavo švenčiamos Joninės.
PO KARO
GATVĖS VAIZDAS
BUVO SUKREČIANTIS
Irena VaitkutėBalanavičienė, istorijos mokytoja, dabar pensininkė, gyvena Vasario 16-osios gatvės 8ajame name nuo 1961-ųjų, t. y. nuo tada, kai jis buvo pastatytas. Iki tol po karo tėvų šeima buvo įsikūrusi Stoties gatvėje, kuri ir dabar išlaikė senąjį pavadinimą. Taip pat aštuntuoju numeriu paženklintame name gyveno šešios šeimos. Tai buvęs ilgas medinis namas, kaip ir kiti šioje gatvėje iki šiol išlikę geležinkelininkų namai. Šioje vietoje sovietmečiu buvo pastatytas naujas namas, kuriame įsikūrė karinis komisariatas. Dabar čia Savivaldybės Socialinės rūpybos ir Švietimo skyriai.
Po karo Irenai tebuvo 10 metų. Matyt, pergalės prieš fašistinę Vokietiją garbei seniausia Mažeikių gatvė buvo pavadinta Pergalės. Ir dabar, prabėgus daugiau negu penkiasdešimčiai metų, moteris mena vaiko atmintin įstrigusį sukrečiantį vaizdą. Einant gatve Geležinkelio stoties link, už pastato, kuriame yra Viešoji biblioteka, dabar stovi du daugiabučiai namai. Anot Irenos, po karo ten buvę keli mediniai trobesiai, už kurių, toliau nuo gatvės, žiojėjo didžiulės duobės, išmuštos bombų.
Pergalės ir Respublikos gatvių kampe stovėjęs nedidelis medinis dviejų aukštų namas, o greta kitas, visai mažas namelis, kuriame išsiteko tik viena šeima. „Sodros“ pastato vietoje tada buvo didelis medinis taip pat dviejų aukštų namas, jame gyveno daug šeimų. Priešais, antroje Pergalės gatvės pusėje – dar vienas senas medinis ilgas dviejų aukštų pastatas.
Gatvėje buvo ir visuomeninės paskirties pastatų. Antroje gatvės pusėje priešais dabartinę biblioteką buvo gražus mūrinis namas, prieš karą priklausęs garsaus Mažeikių gydytojo Stasio Dakinevičiaus šeimai. Nuo karo nukentėjęs namas sovietų valdžios buvo nacionalizuotas. Jį suremontavus, apie 1953-iuosius čia įsikūrė kultūros namai, kurie šiose patalpose išsilaikė iki pat 1996-ųjų metų. Kaip prisimena Irena, šiame pastate vėliau taip pat išsiteko komunistų partijos ir komjaunimo rajono komitetai, įeinant iš kampo – muziejus. Kitame namo gale, kur dabar yra kavinė „Vega“, aštuntajame dešimtmetyje buvo įrengta daržovių parduotuvė „Kopūstas“. Dalis šios patalpos vėliau atiteko kultūros namams.
Vienas gatvės galas remiasi į Geležinkelio stotį, priešingame jo gale, jau Laisvės gatvėje – dviejų aukštų pastatas, kuriame dabar yra paštas. Irena sako, kad pirmajame aukšte buvusi salė, taip pat vaistinė ir dar kažkas, nebepamenanti. Antrame aukšte buvo įsikūrusi biblioteka ir kino salė.
DALYVAVO
KULTŪRINĖJE VEIKLOJE
Irena, būdama Mažeikių vidurinės mokyklos aukštesnių klasių mokinė, dalyvavo ne tik mokyklos, bet ir miesto suaugusiųjų choro veikloje. Repeticijos vykdavo Laisvės gatvėje buvusioje minėtoje salėje. Chorui vadovavusi muzikos mokytoja Valerija Dapšienė ir dar vienas mokytojas, kurio pavardės Irena nepamena. Chorą lankė Dalia VelcaitėNemanienė, kuri atlikdavo ir solo partijas, gera choristė buvusi Stanelaitė. Vėliau daug metų chorui vadovavo Vytautas Urbonavičius, labai gabus, puikiai kolektyvą paruošdavęs chorvedys. Choras daugelyje apžiūrų yra laimėjęs prizines vietas.
Anot Irenos, V. Urbonavičius buvęs labai aukštas, elegantiškas vyras, visuomet nepaprastai taktiškas, mokantis bendrauti. Jo vadovaujamas kolektyvas išaugo į dabartinį „Draugystės“ chorą.
Pergalės gatve Irena eidavusi į kiną. Žinoma, tik dieną, kai būdavo mokiniams skirti seansai. Toje pačioje kino salėje, kurioje buvo ir scena, vykdavo švenčių minėjimai, koncertai, su spektakliais atvažiuodavo dramos teatrai. Ten ir buvo pirmieji kultūros namai. Ta pačia gatve ir į tą patį pastatą Irena dažnai kulniuodavusi į biblioteką. Ji prisimena puikiai sutarusi su tuomet joje dirbusia Ona Graužinyte.
Vėliau kultūros namai persikėlė į S. Dakinevičiaus namus. Tada labai populiarūs buvo saviveiklos kolektyvų pasirodymai. Suvažiuodavo kolektyvai iš viso rajono ir kaimų, kur tik buvo kultūros namai. Žiūrovai matydavo dramos, šokių kolektyvų, chorų, meninių agitbrigadų pasirodymus. Tarp jų vykdavo konkursai, būdavo organizuojamos apžiūros. Šiuos pasirodymus labai mėgdavo miesto gyventojai, salė būdavusi pilnutėlė. Ir nenuostabu, nes pokario metais kitokių pramogų nelabai buvo.
Baigusi vidurinę šia gatve mergina su draugėmis savaitgaliais eidavo į kultūros namuose vykstančius šokius. Kai dar draugavo su savo būsimuoju vyru Zigmu, susitikdavo šokiuose, o po jų šia gatve jis lydėdavo ją namo, vaikščiodavę kalbėdamiesi pirmyn ir atgal.
Pasak Irenos, tais laikais ir vienai, nors ir naktį, nebūdavo baugu pareiti. Gatvė tyli, rami, nebuvo girdėta, kad kas būtų apstojęs, primušęs, apiplėšęs, juolab išprievartavęs. Ji nebūdavo ir judri. Kai kada pravažiuodavo arklių traukiami vežimai, vienas kitas dviratininkas. Automobilių atsirado po karo praėjus gal kokiam dešimtmečiui, autobusų – dar vėliau.
Studijuojant Vilniaus pedagoginiame institute naktimis tekdavo eiti į geležinkelio stotį, nes traukinys į Vilnių išvykdavo 24 valandą. Irena jau buvo ištekėjusi, tad kai kada palydėdavo vyras, kai kada į stotį nueidavo ir viena.
VARNOS TAPO
GATVĖS SIMBOLIU
1961 metais, Pergalės gatvėje pastačius trijų aukštų dvylikabutį, Irenos šeimai jame buvo skirtas dviejų kambarių butas. Tuo metu jiedu jau augino dukrą, vėliau gimė sūnus. Tada už sankryžos su Respublikos gatve dar tebestovėjo visi mediniai namai. Pirmiausia jie buvo nugriauti toje vietoje, kur dabar stovi „Sodra“, vėliau nebeliko namo, besiglaudusio prie nedidelio mūrinio pastatėlio, kuriame, jį perstačius, įrengti Gedulo namai.
Irenai kaip šiandien akyse tebestovi didžiuliai aukšti medžiai, kurie augo ant kampo, kur dabar sutūpę kioskai. Medžiuose lizdus suko ir ne vieną dešimtmetį juose gyveno pulkai varnų. Be varnų sunku būdavo įsivaizduoti šitą gatvę. Prie jų gyventojai buvo taip pripratę, kad rytais kranksėjimo net negirdėdavo. Tai buvo Pergalės gatvės gyvenimo dalis, savotiškas jos simbolis.
ŠOKIUS SURENGĖ
PER KRUVINĄJĮ
SEKMADIENĮ
Petronėlė PoškutėJasevičienė, ilgametė Mažeikių spaustuvės darbuotoja, Pergalės gatvėje apsigyveno 1950-aisiais. Tada 17-metė mergina su savo mama ir sesute įsikūrė mokinių bendrabutyje, ilgame dviejų aukštų mediniame pastate (Širvinskienės viešbutis) šalia dabartinių Gedulo namų.
Petrutės mama ten buvo priimta dirbti valytoja, ir jai skirtas vienas kambarys su virtuve. Vasarą ilgu koridoriumi per jo gale buvusį langą mergaitės išlipdavo ant prie pastato prilipusio nedidelio mūrinio namuko stogo (Gedulo namai), atsiguldavo ant jo ir „priiminėdavo saulės vonias“. Šalia šito namuko stovėjo dar vienas nedidelis namelis, kuriame gyveno Nemanienė su trimis vaikais. Pats vyriausias sūnus Romas Nemanis, dabar jau miręs, daug metų dirbo Elektrotechnikos gamyklos direktoriumi. Dabar to namelio vietoje yra parduotuvė „Radijo aidas“.
Petrutė prisimena, kad vaikams, tiek kaimo, tiek ir miesto, kurie sunkiau gyveno, jos mama gamindavo valgį. Ūkvedys atveždavo mėsos, kitų produktų, ir reikėdavo jiems paruošti pietus. Vaikai ateidavo į jų butą ir čia pavalgydavo. Šioje virtuvėje sau valgį ruošdavosi ir kiti bendrabučio vaikai. Petrutės mamai, be valytojos darbo, dar reikėdavo iškūrenti krosnis, kurių buvo koks 10, į antrą aukštą prinešti vandens, kad vaikai galėtų nusiprausti, vėliau tą vandenį vėl išnešti.
Petrutės atmintin įstrigo vienas mokinių pasilinksminimas, vykęs bendrabutyje. Jaunimas surengė šokius prausykloje. Niekam tada ir į galvą nešovė, kad tą dieną buvo Kruvinojo sekmadienio metinės, ir kad tokią dieną linksmintis nedera. Mokyklos „komsorgu“, kuris Petrutei ir šiandien akyse tebestovi, dirbo jaunas, tamsus, aukštas vyras, kuriam kažkas pranešė apie šokius. Jis kaip mat prisistatė, visi mokiniai išsilakstė, o labiausiai nukentėjo ir pati kalčiausia liko valytoja, nors ji absoliučiai nieko nežinojo.
DUONOS
LAUKDAVO
EILĖJE PER NAKTĮ
Prie pat geležinkelio stoties kairėje gatvės pusėje stovėjo medinis dviejų aukštų pastatas, kuriame buvo Mažeikių viešbutis. Tuoj po karo Petrutės mama jame dirbo valytoja. Vėliau, atrodo, čia buvo įsikūrusi ambulatorija. Priešais geležinkelio stotį esančią aikštę prieš karą puošė apskrita gėlių klomba, vėliau virtusi fontanu, prie kurio rinkdavosi jaunimas, mėgo lankytis jaunos šeimos su vaikais. Fontaną juosė cementinis bordiūras, ant kurio būdavo patogu atsisėsti.
Šalia viešbučio pastato, kur dabar įsikūrusi „Sodra“, stovėjo kitas dviejų aukštų namas. Jo pirmajame aukšte buvo maisto parduotuvė. Po karo joje pardavėja dirbo Antanina ŠiaulytėBuknienė, dabar gyvenanti Reivyčiuose. Petrutė pamena, kaip apie 1950 metus ji, 16–17-os metų paauglė, per naktį stovėdavo eilėje prie parduotuvės, laukdama, kol iš ryto atveš duonos, kurios duodavo tik po vieną kepaliuką. Eilėje stovėdavo ir visai nedideli vaikai, senukai.
Antrajame aukšte buvo gyventojų butai. Tada ten gyvenusi tokia Poškienė, kuri įsiminė dėl to, kad laikė karvę, ir visi aplinkiniai gyventojai iš jos pirkdavo pieną.
Toje pačioje gatvės pusėje ant kampo su Respublikos gatve stovėjo dar vienas dviejų aukštų namas, už kurio buvo mažas namelis. Jame po karo gyveno „bliekorius“ Navickas, kuris gamindavo indus pienui, voneles, kitus gaminius iš skardos. Vėliau šiame namelyje apsigyveno Prialgauskų šeima.
S. Dakinevičiaus name po karo įsikūrė komunistų partijos ir komjaunimo rajono komitetai, vėliau ir kultūros namai, nes per karą pastatas buvo apgriautas. 1951 metais tame name jau buvo įsikūrusi spaustuvė – Petrutė tais metais joje pradėjo dirbti. Šiose patalpose taip pat buvo ir laikraščio redakcija. Kai 1957 metais, pastačius naują spaustuvės pastatą Laisvės gatvėje, ji išsikėlė, redakcija čia dar liko. Vėliau šios patalpos atiteko muziejui.
Ant kampo, kur šiandien stovi bibliotekos pastatas, Smetonos laikais buvo vaistinė. Anot Petrutės, sovietiniais laikais čia buvęs paštas. Ten, kur dabar paštas, nuo gatvės to pastato pirmojo aukšto dešinėje pusėje buvo bilietų kasa ir salė, kairėje – vaistinė. Šiame name iš kiemo pusės gyveno žmonės.
VAISTINĖS VEDĖJA
DARBUOTOJAS
PALEPINDAVO
Aldona NagytėVaičienė maždaug nuo 1949-ųjų pradėjo ir 10 metų dirbo vaistinėje, kuri tada buvo dabartiniame pašto pastate. Vaistinės vedėja dirbo Eugenija Motuzaitė.
Moteris prisimena, kad vaistinėje jos dirbusios gal 5 ar 6 merginos. Vakare po darbo vedėja už savo pinigus nupirkdavusi bilietus į kiną ir vesdavusis jas tiesiai iš darbo į paskutinį kino seansą. Kadangi kino salė buvo to paties pastato antrajame aukšte, tad niekur toli nereikėdavo eiti. Kad per kino filmą merginos nenuobodžiautų ir turėtų ką veikti, geroji jų viršininkė E. Motuzaitė taip pat pasirūpindavo. Ji duodavo pinigų, ir Aldona, nubėgusi į parduotuvę, nupirkdavo riestainių.
Darbas vaistinėje nebuvo labai įdomus. Anot pašnekovės, nuo ryto iki vakaro jos sėdėdavusios atskiroje patalpoje, kur būdavo gaminami ir fasuojami vaistai. Ten niekas neužeidavo, jos su niekuo nesusitikdavo. Esą žmonės juokaudavo, kad jeigu jauna mergina atėjo dirbti į vaistinę, tai žinia, kad ji liks senmergė. Aldona sako, kad šie žodžiai nelabai prasilenkė su tiesa.
A. Vaičienė ir P. Jasevičienė – kaimynės. Vietoje Vasario 16-osios g. 8-ojo namo, kuriame jos dabar gyvena, prieš karą buvo keli mediniai namukai. Pasak Aldonos, viename iš jų buvo universali parduotuvė, kurioje kaimo žmonės galėjo nusipirkti įvairių prekių. Per karą šie pastatai stipriai nukentėjo. Keli pastatai arčiau gatvės dar liko, o atokiau buvo matyti tik žole apžėlę pamatai ir akmenys. Dar giliau į kiemą stovėjo medinis tualetas, o greta jo didelė kalkių duobė. Vaizdas priminė dykynę, pro kurią temstant vaikai bijodavo eiti.
Dabartinės „Sodros“ pastato vietoje stovėjęs didelis geltonas dviejų aukštų namas, kuriame prieš karą buvo Lampienės parduotuvė. Prie durų buvęs pakabintas varpelis. Kai pirkėjas eidavo į parduotuvę, varpelis suskambėdavo ir iš gilumos atskubėdavo pati Lampienė. Viduje stovėjo bufetas, o už stiklinės pertvaros buvo išdėliotos bandelės. Lentynose puikavosi duonos, pyragų, kitokių gaminių. Pati pigiausia bandelė kainavusi penkis centus. Nuo vaikų akių nepasislėpdavo ir tortiniai, šokoladiniai pyragaičiai, tačiau, anot Aldonos, tokių niekas jiems nepirkdavęs.
Visa ši duonos produkcija buvo gaminama čia pat, kieme buvusioje kepyklėlėje. Po karo šios krosnys labai pravertė. Ir toliau čia buvo kepama duona ir parduodama parduotuvėje. (Bus daugiau)
Nuotraukos iš Mažeikių muziejaus ir asmeninių archyvų:
1.Mažeikiškiai, susirinkę prie geležinkelio stoties, laukia atvykstant Prezidento Antano Smetonos. 1930 m. Nuotr. iš V. I. Pukelienės asmeninio archyvo.
2.Tarpukaris. Vasario 16-osios ir dabartinės Laisvės gatvės kampe stovėjo Švarco vaistinė.
3.Taip sovietiniais laikais atrodė buvęs Bliumentalio viešbutis.
4.Ketvirtasis dešimtmetis. Vaizdas nuo geležinkelio stoties. Gyventojai tada turbūt nė nenujautė artėjančio karo, kuris pakeitė ne tik gatvės vaizdą, bet ir jų likimus.
5.Po karo prie geležinkelio stoties buvusios gėlių klombos vietoje atsirado fontanas. Prie jo įsiamžino Petrutė (kairėje) ir jos draugė bei kaimynė Birutė Norvaišaitė. Apie 1952–1953 metus.
