VšĮ Mažeikių Senamiesčio pirminės sveikatos priežiūros centro šeimos gydytoja Nijolė Kasperavičienė dirba ne tik čia. Ji turi vidaus ligų gydytojo licenciją, tad ją dažnai galima sutikti Mažeikių ligoninės vidaus ligų skyriuje, kur ji yra budinti gydytoja.
Nijolė tiki, kad didžiausias turtas yra ne pinigai, bet kažkas daugiau: tai, ką savo viduje turi kiekvienas žmogus. Kalbėdama apie save, ji sako esanti seno „sukirpimo“ gydytoja.
TRAUKĖ NEŽINOMYBĖ
Ne tik Nijolės, bet ir jos tėvų šaknys Akmenėje. Čia gimė ir augo patys Stoniai ir trys jų vaikai. Nė vieno iš Nijolės tėvų giminėje medikų nebuvo. Nemažai giminaičių iš mamos pusės buvo „pasinešę“ į pedagoginius mokslus. Mama dirbo pradinių klasių mokytoja, ir praėjusių metų gruodį, kai Nijolė jos neteko, prie velionės karsto budėjo tik jos sesuo, istorijos mokytoja, ir Nijolė su broliu. Jųdviejų sesuo Audronė nespėjo grįžti iš Anglijos. Tėtis Anapilin išėjo prieš ketverius metus. Kalbėdama apie skaudžius išgyvenimus, gydytoja dar neįstengia paslėpti jaudulio ir ašarų.
Tėvų tikslas buvo išmokslinti vaikus ir suteikti jiems išsilavinimą. Vaikai neapvylė tėvų, ir visi trys baigė aukštąsias mokyklas. Nijolė tapo gydytoja, o jaunesnieji Audronė ir Valdas studijavo tiksliuosius mokslus tuomečiame Kauno politechnikos institute.
Dar tebesimokant Akmenės vidurinės mokyklos aštuntoje klasėje, į auklėtojo klausimą, kuo būsianti, mergina atsakydavo: „Būsiu akušerka“. Net ant savo mokyklinio suolo šratinuku ji giliai įrėžė žodį „akušerka“.
„Nežinau kodėl, bet jau tada mane traukė nežinomybė, noras išsiaiškinti paslaptį, kaip atsiranda žmogus. Man, šešiolikmetei, tai dar buvo mįslė“, – sako Nijolė.
PATYRĖ SKAUDŽIĄ
NETEISYBĘ
Mintys apie akušeriją merginą lydėjo iki pat vienuoliktos klasės, ir ji save jau įsivaizdavo stojančią į medicinos mokyklą. Kai abiturientai turėjo galutinai apsispręsti, iš klasės draugės, taip pat Nijolės, ji išgirdo, kad ši ruošiasi stoti į Medicinos institutą. Tai buvo gana netikėta, nes draugė mokėsi silpniau.
„Nieko sau, pagalvojau. Ji stos į institutą, o aš pasitenkinsiu tik medicinos mokykla? Tikrai ne. Sunku pasakyti, ar tai buvo savotiškas pavydas, ar pasijaučiau taip, tarsi būtų įžeista mano garbė ir orumas, bet jos drąsa manyje įžiebė tarsi kokią ugnį, ir aš akimirksniu apsisprendžiau, kad taip pat stosiu į Medicinos institutą. Tada pirmą kartą patyriau skaudžią gyvenimo neteisybę“, – jaunystės metų nuoskaudą puikiai prisimena pašnekovė.
Draugė įstojo į Medicinos instituto Farmacijos fakultetą kandidate, o Nijolė parvažiavo namo nieko nepešusi. Tada mergina suprato, kad ne viskas gyvenime spindi rožinėmis spalvomis, ne viskas klojasi taip paprastai, ir ne visada laimi teisybė. Ne tik ji, bet ir daugelis nežinojo, kad yra tokie kandidatai, kad kažkokiu būdu, neįstojus į vieną fakultetą, galima prašytis pervedamam į kitą. Visa tai, pasirodo, nebuvo paslaptis Nijolės klasės draugei.
Dėl nesėkmės labai išgyvenančiai dukrai tėtis patarė padirbėti sanitare. Šį darbą Akmenės ligoninėje Nijolė ištvėrė tik mėnesį. Medicinos seserys ten pasirodė esančios reikšmingesnės net už gydytojus, ir šokdino jauną merginą kaip beišmanydamos, visur ją siuntinėjo ir kitaip išnaudojo.
„Mes savo šeimoje su tėvais buvome labai artimi ir atviri. Tad apie savo bėdas pasiguodžiau tėčiui. Jis iš karto nuėjo pas ligoninės vyriausiąjį gydytoją ir jam pareiškė, kad dukra čia ilgiau nebedirbs“, – apie pirmą nesėkmingą pažintį su ligonine pasakoja medikė.
ŽEMAITIŠKAS
UŽSISPYRIMAS NUGALĖJO
Ketverius metus iš eilės Nijolė atkakliai bandė įstoti į Medicinos instituto Gydomąjį fakultetą. Tada tai galbūt virto principo reikalu: ji žūtbūt privalėjo pasiekti savo. Tais laikais stojančiųjų į mediciną būdavo be galo daug, tad mergina nesurinkdavo reikiamo balų skaičiaus ir nepereidavo konkurso. Be to, pirmenybė būdavo teikiama medikų, dėstytojų vaikams, daug ką lėmė pinigai ir kitokios privilegijos.
1976ieji buvo sėkmingi. Nijolės pažymių vidurkis buvo aukštas, o tais metais į tai atsižvelgė. Vietoje keturių stojamųjų egzaminų, jai tereikėjo laikyti tik du. Gerai juos išlaikiusi, mergina pagaliau tapo studente.
Prisiminimai iš studijų metų išliko tik geri. Nijolės grupėje beveik visi buvo žemaičiai. Daugelis, kaip ir ji, įstojo ne iš karto, taigi buvo tituluojami „seniais“. Dalis į institutą atėjo baigę medicinos mokyklas. Nemažai dėstytojų taip pat buvo žemaičiai. Tad tarp jų ir studentų greitai užsimezgė kontaktas, ir pastarieji jautė dėstytojų palaikymą. Nijolė su pagarba prisimena jai dėsčiusius garsius medicinos profesorius, šviesias asmenybes, kurių perduotos žinios jai labai pravertė.
SKUODAS PALIKO
SLOGIUS PRISIMINIMUS
1982 metais baigusi Medicinos institutą, Nijolė gavo paskyrimą į Skuodą. Ji norėjo važiuoti į Žemaitiją, tačiau Skuodas tikrai buvo ne prie širdies. Mažeikiuose vietų nebebuvo, ir kito pasirinkimo neliko.
Skuode labai trūko gydytojų, tad jaunoji specialistė dirbo ne tik ligoninės greitosios medicinos pagalbos skyriaus vedėja, bet ir „užkaišiojo“ visas skyles. Jai dar buvo patikėtos infekcinio skyriaus vedėjos pareigos ir terapeuto darbas vidaus ligų skyriuje. Taip ji „arė“ dvejus metus, kuriuos dabar prisimena su siaubu:
„Buvau jauna, principinga, tiesmuka, viską rėždavau tiesiai į akis. Todėl ligoninės vyr. gydytojo tapau nemėgstama. Ne vieną kartą važiavau į Sveikatos apsaugos ministeriją ir prašiau, kad mane išleistų iš Skuodo. Tik penktą sykį, išsiaiškinus, kad nesutarimai kyla ne dėl mano kaip gydytojos sugebėjimų ar su darbu susijusių priežasčių, bet dėl asmeninių santykių, buvau išleista ir atvažiavau į Mažeikius“.
MAŽEIKIUOSE
JAU PER 20 METŲ
Darbą Mažeikių ligoninėje Nijolė pradėjo nuo Greitosios medicinos pagalbos skyriaus gydytojos pareigų. Po poros metų atsirado gydytojo vieta tuometinės Elektrotechnikos gamyklos medicinos punkte. Čia ji dirbo daug metų, kol tik šis punktas buvo likviduotas. Tuo pačiu metu medikė dar važinėdavo į Juodeikius, kur dirbo gydytoja Gydymo ir darbo profilaktoriume.
Kurį laiką dirbusi Mažeikių poliklinikoje šeimos gydytoja, Nijolė prieš metus pradėjo priiminėti pacientus VšĮ Mažeikių senamiesčio poliklinikoje.
Po ketvirčio amžiaus, kuriuo skaičiuojamas jos gydytojo darbo stažas, ji gali tvirtai pasakyti, kad nė kiek nesuklydo pasirinkdama šią profesiją. Nijolė myli savo darbą ir savo ligonius. Ji stengiasi su jais elgtis taip, kaip norėtų, kad jų vietoje su ja elgtųsi gydytojas. Su visais vienodai mandagi, neskirstanti žmonių į turtingus ir vargšus, į draugus ir priešus.
„Man lygūs visi pacientai, – sako ji, – net ir tie, kurie, jaučiu, manęs nemėgsta, ir tie, iš kurių aš esu patyrusi nuoskaudų“.
GYDYTOJO DARBAS
NĖRA VERTINAMAS
Pašnekovė sako įsitikinusi, kad mediko darbas šiandien nėra vertinamas. Tiek moraliniu, tiek ir materialiniu požiūriu. Labai dažnai nėra atitinkamos pagarbos gydytojui ir iš pacientų pusės.
„Neseniai mano budėjimo metu į ligoninės priėmimo skyrių buvo atvežtas sumuštas dvidešimtmetis jaunuolis. Kai po apžiūros pildžiau ambulatorinę kortelę, jis man sviedė: „Štampuok greičiau, blondine, ir atiduok man“, – prisimena gydytoja.
Kad ir keista, bet medikai dažnai būna priversti spręsti savo pacientų socialines problemas. Žmonės neturi pinigų nuvažiuoti gydytojų konsultacijos į kitus miestus, neturi už ką įsigyti medikamentų, atlikti papildomų tyrimų.
„Norėdami padėti žmogui, kuriame raštus Socialinės paramos skyriui ir šventai meluojame. Tai juk tikrai ne mūsų pareiga, tačiau kol kas atsakomybės už šią „pareigą“ niekas nelinkęs prisiimti“, – liūdnai šyptelėjusi sako medikė.
Pinigus Nijolė vertina labai atsargiai. Anot jos, Dievas jai davė suvokimą, kad ne pinigai yra turtas. Žinoma, kaip ir kiekvienas žmogus, ji gyvena iš atlyginimo, bet iš jo santaupų nesusikrausi. Todėl apie ateitį sako bijanti galvoti. Pirmenybę teikia dvasiniams dalykams. Kitam atiduota šiluma, dėmesys, nesavanaudiška pagalba žmogui paprastai grįžta atgal, tik jau kitu pavidalu.
Gydytoja prisiminė atvejį, kai vietoj leistinos vieno buteliuko akių vaistų normos, išrašė receptą dviem buteliukams, nors tai neleistina. Be abejo, tai žinojo, bet jai pagailo senos močiutės, kuri, drebančiomis rankomis lašindama vaistus į akis, ko gero, pusę jų pralašina pro šalį. Už tai gydytoja gavo įspėjimą.
„Vietoj pasiaiškinimo pasakiau, kad esu seno „sukirpimo“ gydytoja. Gimiau, augau ir mokiausi sovietiniais laikais, ir iki šiol neišmokau pardavinėti žmogiškumo“, – tą kartą tiesmukai atsikirtusi gydytoja.
DAUGIAU NEREIKIA
Jeigu reikėtų labai trumpai apibūdinti savo gyvenimą, Nijolė pasakytų, kad ji gyvena ramiai, visko turi, įskaitant mylimą darbą, gerus namus ir vyrą. Daugiau jai nieko ir nereikia.
Moteris labai vertina dvasinę ramybę ir daug skaito. Ją domina filosofinė literatūra. Skaito žinomų filosofų F. Nyčės, A. Markaus, H. Hesės, A. Šopenhauerio ir kitų knygas. Labai mėgsta J. Irving romanus, nepaprastai žavisi Jurgos Ivanauskaitės, Ričardo Gavelio asmenybėmis ir kūryba.
Mokantis institute Nijolės dėstytojai sakydavę, kad kasdien nors pusę valandos reikia skirti medicininei literatūrai. Tai ji ir daro visus 25erius metus.
„Begalinę ramybę man teikia mano „berniukai“ – vokiečių aviganiai Bridžas ir Bosas. Vaikščiodama po aplinkinius miškus, su jais kasdien praleidžiu po porą valandų. Savo „berniukų“ dėka patyriau, kokį džiaugsmą ir vidinį pasitenkinimą gali suteikti gamta ir bendravimas su ja. Užmirštu budėjimus, „intelektualių“ jaunuolių žodžius apie blondinę ir kitus kasdienius rūpesčius. Vaikštau, grožiuosi ir tarsi iš naujo pažįstu skirtingų metų laikų grožį“, – savo vidiniais išgyvenimais dalijasi moteris.
Nijolė gimusi Arklio metais po Mergelės ženklu. Jaunystėje visiškai nejautusiai jokios meilės ir prieraišumo žemei, šiandien jai sunku patikėti, kad bėgant metams kiekvienas pirštų prisilietimas prie juodo grumstelio ar kauburėlio sukelia širdyje tokius šiltus jausmus. Nesureikšmindama horoskopo įtakos, moteris sako sode galinti būti visą dieną. Pačios geriausios jos atostogos tos, kurias ji leidžia savo sodelyje „Paparčio“ sodų bendrijoje.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: N. Kasperavičienė sako įsitikinusi, kad mediko darbas šiandien nėra vertinamas nei moraliniu, nei materialiniu požiūriu.
