Senojo Reivyčių malūno istorija gyvųjų prisiminimais

Ašvos malūnas.

Į redakciją užsuko ilgiausiai gyvenusios Ašvos malūno savininko Augustino Dargio dukros Agotos Dargytės-Ligeikienės sūnus Antanas. Anot jo, ši istorija turėtų kiek pakeisti gana ilgai nusistovėjusią legendą apie Ašvos malūną.
Reivyčių apylinkėse esančio vienintelio vandens malūno tikroji istorija nutrūko prasidėjus masiniam lietuvių vežimui į tolimąjį Sibirą.

Trys Magdelenos vyrai

Giminaičiai neturi tikslių duomenų bei, anot jų, ir sveikatos, kapstytis po archyvus, kad įsitikintų ir kitus įtikintų, kaip jų giminėje atsirado Ašvos malūnas. Į redakciją atėjęs A. Ligeikis su žmona pasakojo tai, kas išties jiems yra žinoma.
Ligeikiai sutiko su tinklalapiuose skelbiama Ašvos malūno legenda, kad pirmojo malūno šeimininko, Augustino Dargio gyvenimas buvo išties neilgas.
Pertvarkant malūno sklendes, vandens srovė įtraukė šeimininką prie rato ir jis žuvo. Našlė liko jo žmona Magdelena Dargienė. Tėvo neteko dar visai mažas sūnus Augustinas.
Malūnui verkiant reikėjo šeimininko, ir našlė susiejo savo gyvenimą su Antanu Ročiumi. Jie 1880 metais susilaukė sūnaus Antano, tačiau berniukas gimė neįgalus.
Antrojo šeimininko sveikata nebuvo labai stipri, todėl nuo pat mažų dienų prie ūkio darbų buvo pratinamas posūnis Augustinas.
Mirus A. Ročiui, po kurio laiko malūno šeimininko vietą užėmė Stanislovas Liauba. Vyriškis nebuvo „pirmos jaunystės“, todėl greitai sulaukė senatvės ir 1947 metais,  palaidojęs savo žmoną Magdeleną, pasimirė.
„Ir niekur jis nedingo, kaip kad rašoma Mažeikių krašto šaltiniuose“, – dėstė A. Ligeikis.

Malūno priežiūra – Augustino pečiams

Augustinas tvarkėsi ūkyje, kaip jis tai išmanė ir kiek jam leido finansinės galimybės.
1901 m. jaunasis malūno šeimininkas vedė ūkininkaitę Ievą Vilimaitę. Tuomet jų ūkis išsiplėtė iki 19 ha žemės.
Po trejų metų sutuoktiniams gimė pirmoji duktė Sicilija (suaugusi ištekėjo už ūkininko Augustino Skabeikio ir išsikėlė į Stumbrų kaimą). 1908 metais – vienintelis sūnus Augustinas.
Vėliau Dargiai susilaukė dar trijų dukrų: 1911 m. duktės Ievos, o dar po trejeto metų pasaulį išvydo Agota, dabartinio jos sūnaus, šios istorijos redakcijai pasakotojo, ukriniškio Antano Ligeikio motina. (Ji ištekėjo už ukriniškio ūkininko Antano Ligeikio ir išsikraustė pas vyrą į Ukrinus).
1915 metais A. ir I. Dargiai susilaukė paskutinio savo šeimos palikuonio – dukros Emilijos.

Vaikai nebuvo lepinami

Kai šeimoje buvo penki vaikai, Dargiams nebuvo lengva. Kaip pasakojo A. Ligeikis, jo mama, Dargių dukra Agota, sakydavo, kad visi jie be galo daug dirbo. Pasak jos, visos Dargytės buvo auginamos ne dėl grožio, bet – darbui. Mergaitės buvo auklėjamos itin griežtai. Tėvai jų neleido net į gimnaziją. Dargytės vietoje buvo pamokytos tik rašyti ir skaityti. Tik vienintelis Dargių sūnus Augustinas buvo leidžiamas į tuometinę Mažeikių gimnaziją ir baigė joje keturias klases. Mat Augustinui tėvai jau buvo numatę ateityje visą malūno priežiūrą. Todėl jie norėjo, kad sūnus būtų kiek raštingesnis nei dukros.

Malūnininkas buvęs itin darbštaus

Be galo darbštus buvęs malūno šeimininkas A. Dargis. Pasak A. Ligeikio, jo mama prisimena, kad jis iki paskutinių savo gyvenimo dienų vis dar eidavo ir eidavo prie girnų. Dargis net „profesine liga“ susirgo: nuo tirštų dulkių, išsiskiriančių malant grūdus. Malūno šeimininkas nebeišgijo ir mirė, o lygiai po mėnesio Anapilin iškeliavo ir jo žmona Ieva.
Taip ir liko suplanuoti ir nepabaigti Dargių darbai, Rygoje šeimininko užsakytos ir auksiniais užmokėtos naujos girnos malūnui. Tik iki šių dienų tarsi paminklas išstovėjo betoninis tiltas per Ašvos upę, nors praėjo tiek laiko.
Kaip pamena A. Ligeikis, jo mama sakydavo, kad jos tėvai buvę labai geros širdies ir linksmo būdo žmonės. Tuo Dargio pastatytu tiltu niekam nedrausdavo važiuoti. Atvykėliai susimalti grūdų buvo pamaitinami ir apnakvydinami, o svečių arkliams priglausti buvo pastatyta net speciali arklidė.
Kiek pamena A. Ligeikis, Dargiai buvo labai pamaldūs žmonės.
„Melstis, švęsti sekmadienius bei visas bažnytines šventes, giedoti religines giesmes – jiems buvo pati didžiausia būtinybė ir vertybė“, – pasakojo A. Ligeikis.
Malūno šeimininko netikras brolis, A. Ročio sūnus, negalią turintis Antanas, taip pat buvo darbštus žmogus: išmokęs siuvėjo amato, keliavo per kaimus siūdamas. Taip vyriškis sau duonai užsidirbdavo, ir, anot A. Ligeikio, niekam ant sprando nesėdėjo.

Dargių vaikus išvežė į Sibirą

Vieni gyvenimo metai visą Dargių gyvenimą apvertė aukštyn kojomis. Prasidėjęs tautos genocidas neaplenkė ir jų šeimos. Nespėjus išsiskirstyti po devintinių pagerbus mirusius tėvus, 1948 metais Dargių giminę pradėjo persekioti ir vežti į Sibirą. (Tik apie tai istoriniuose šaltiniuose, pavyzdžiui, Mažeikių krašto enciklopedijoje, nutylima ).
Visus Dargius, išyrus Ukrinuose gyvenančią Agotą Dargytę-Ligeikienę, ištrėmė iš gimtosios Lietuvos. Tik anot, A. Ligeikio, ne visus tą pačią dieną ir ne į tą pačią vietą…
Nuo tų 1948-ųjų Dargiams kelias į malūną buvo visiškai užkirstas. Jų gyvenimo istorija rašėsi jau tolimajame Sibire, Irkutsko srityje.

Neprapuolė ir tremtyje

Lietuviai niekuomet nebuvo tinginiais ir tremtyje sugebėjo įrodyti, kad ir tokiomis sąlygomis įmanoma ne tik išgyventi, bet ir padoriai gyventi. A .Ligeikio mama Agota pasakojusi, kad dauguma tremtinių grįžo dar turtingesni nei čia Lietuvoje gyvenę. Dargiai, kaip ir kiti tautiečiai, nesutriko tolimoje šalyje: sodino bulves, augino galvijus, siuvo rūbus, mokė vaikus. Vietos gyventojai daug ko galėjo pasimokyti iš darbščiųjų lietuvių. Gyvenimas ėjo… Dargių sūnus Augustinas ten vedė laižuviškę, likimo seserį, Eleną Virbickaitę.
1964 m. Augustinas su žmona grįžo į savo gimtinę. Kaip ir dauguma tokio likimo tautiečių, jie grįžo jau nebe į savo namus… A. Dargį su Elena priglaudė jo žmonos sesuo pačiuose Mažeikiuose.

Giminės pavardė nutrūko

Dargiams teko viską pradėti nuo pradžių. Augustino būta be galo nagingo, todėl jis tapo geru baldžiumi. Gyvenimas po truputį įsivažiavo, tik malūnas jau seniai buvo nacionalizuotas ir jiems nebepriklausė… Emilija su Augustinu vaikų nesulaukė.
Nugyvenęs netrumpą gyvenimą, aštuoniasdešimt šešerių metų Augustinas Dargis savo giminės pavardę nusinešė kapan…
Į tėviškę nebesugrįžo malūno šeimininkų dukra Sicilja Dargytė-Skabeikienė, pagarsėjusi savo audinių raštais. Ji mirė Sibire 1953 metais. Savo tėvynės nebepamačiusi, akis užmerkė ir Dargių jaunesnioji dukra Emilija.
Tik Ieva Dargytė-Lizdenienė grįžo į vyro tėviškę ir po Lietuvos dangum pagyveno dar per dvidešimt metų. Paskutinė iš Dargių dinastijos prieš aštuonetą metų į amžinojo poilsio vietą iškeliavo Agota Dargytė-Ligeikienė.
Sibire mirusiųjų Dargyčių palaikai buvo pargabenti, ir juos priglaudė tėviškės žemė.