yra ir „Senovės pažinimo mėgėjų kuopelės“ surinktų eksponatų.
„Ją galime pavadinti Mažeikių muziejaus pradmenų ištakomis“, – taip prieš 95 metus Mažeikių apskrities administracijoje įregistruotą „Senovės pažinimo mėgėjų kuopelę“ kalbėjo mūsų miesto muziejaus vyriausiasis muziejininkas Vytautas Ramanauskas.
Pirmasis muziejukas – Kalnėnuose
Mintis suburti mūsų rajono kraštotyrininkus kilo mažeikiškiui gimnazistui Vladui Pūniui, kuris nuo ankstyvos jaunystės domėjosi senovės istorija bei paveldu.
Prašymus įregistruoti kuopelę mažeikiškis siuntė ne tik Kauno archeologijos komisijai, bet ir garsiam Lietuvos archeologui Petrui Tarasenkai bei šalies prezidentui.
Mažeikių „Senovės pažinimo mėgėjų kuopelė“ apskrities administracijoje buvo įregistruota ir pradėjo veikti 1926 metų gegužės 3 d.
Kuopelės steigėjais, be jos iniciatoriaus, tapo keturi kaimynystėje gyvenę V. Pūnio bendraamžiai ūkininkai. Po kurio laiko ją papildė dar keli gimnazistai ir darbininkai.
„Kalnėnuose, viename iš tėvų namų kambarių, V. Pūnis įkurdino senovinius daiktus. Vieta buvo gana patogi – prie upės vykdavo gegužinės, ekskursijos, tad mažeikiškiai užsukdavo pažiūrėti ir šio muziejuko.
„Senovės pažinimo mėgėjų kuopelės“ steigėjus būčiau linkęs pavadinti paminklų apsaugos mūsų rajone pradininkais – iniciatyvūs vaikinai, vos pamatę, kad kasinėjamas koks nors piliakalnis, rašydavo raštus valdžiai, kad iškasos būtų užverstos žemėmis ir sutvarkytos“, – pasakojo V. Ramanauskas.
Tokie darbai atsispindėjo ir kuopelės įstatuose, juose numatyta „tyrinėti ir apsaugoti senovės liekanas, kaip piliakalnius, milžinkapius ir pan.“
Aktyvioji veikla – trejus metus
„Senovės pažinimo mėgėjų kuopelės“, gyvavusios apie penkerius metus, aktyviausias veiklos laikotarpis – 1926–1928 metai. Ataskaitoje V. Pūnis rašė, kad dažniausiai kuopelės nariai važinėjo po žmones – „senovės daiktų rinkimo ir apsaugos reikalu, todėl šie metai davė daugiausiai teigiamų išdavų, nes be senovės daiktų rinkimo, kuopos globoje buvo paimta keletas žymesnių istorinių vietų, pradėta jas registruoti ir buvo daroma kaimuose visa eilė paskaitų.“
Pasak Mažeikių muziejaus vyriausiojo muziejininko V. Ramanausko, aktyvi kuopelės veikla ir baigėsi, kai jos vadovas išvažiavo mokytis į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, kiti taip pat išvyko mokytis į kitus Lietuvos miestus, treti vedė ir pomėgiui nebeturėjo laiko.
„Gimnazistai užsidegė kraštotyros idėjomis, parinko senienų, o tikrą įdirbį Mažeikių muziejaus pradžiai davė mokytojas Stasys Ličkūnas. Jis iš pradžių muziejų įkūrė savo name dabartinėje Mindaugo gatvėje, iki 1944 metų buvo jo vadovas, lankė visus apskrities archeologinius paminklus, ardomuose senkapiuose vykdė žvalgomuosius tyrimus, jų rezultatus skelbdavo spaudoje“, – pasakojo V. Ramanauskas.
Nusiaubė karas ir gaisras
Iš gimnazistų surinktų gal šimto senovės eksponatų kai kurie pateko ir į Mažeikių muziejų. Kokie jie buvo, dabar sunku pasakyti, nes du įvykiai Mažeikiuose gerokai praretino ne tik eksponatų, bet ir dokumentacijos.
1934 metais pastačius Juozo Tumo-Vaižganto pradžios mokyklą (dabartinis Muzikos mokyklos pastatas Birutės gatvėje), muziejus buvo įkurtas šio pastato mansardoje. 1944 metais vokiečiai čia įkūrė karo lauko ligoninę, muziejui teko apleisti pastatą, tad nemažai eksponatų buvo paprasčiausiai išmesta į gatvę. Manoma, kad 80 proc. jų arba sudegė, arba buvo išgrobstyta.
Kitas įvykis, kurio metu nukentėjo Mažeikių muziejus, – gaisras jo patalpose 1955 metais. Ugnis sunaikino didelę dalį eksponatų.
„Mūsų problema – tai, kad neišliko inventorizacinių knygų, buvo visiškas chaosas. Kitų miestų muziejai gali savo eksponatų istoriją vardyti nuo pačios jų įsigijimo pradžios, nes turi aprašus, kada ir kaip jie įgyti, o mūsų aprašai ir dokumentacija pradingo ugnyje“, – sakė V. Ramanauskas.
Iš gimnazistų kuopelės laikų dabar Mažeikių muziejuje yra išlikę apie dešimt eksponatų, beveik visi jie – archeologiniai radiniai rajono piliakalniuose.
Nors „Senovės pažinimo mėgėjų kuopelės“ veiklą V. Ramanauskas įvardijo kaip fragmentišką, gimnazistai buvo kraštotyrinės veiklos Mažeikiuose pradininkai, pirmieji viešai prabilę apie istorinę atmintį, senovės paminklų apsaugą.
Nuotr. iš Mažeikių muziejaus archyvo
