Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centre atidaryta senųjų lietuviškų amatų – gobelenų, veltų darbų bei šilko tekstilės darbų paroda „Ne dėl žalio vyno – dėl žalio žolyno…“.
Iš Tirkšlių kilusios jų autorės – tautodailininkė Alina Vitkauskienė ir Vilija Juočytė – teigia, kad jas suvienijo bendra spalvų gama, nulėmusi parodos pavadinimą.
Ieškojimų kelyje
Vėlimo meistrė V. Juočytė, gimusi ir užaugusi Tirkšliuose, baigusi mokslus, dvidešimt penkerius metus „Mažeikių naftoje“ dirbo projektuotoja.
„Ten dirbdama kažkaip sugalvojau, kad dar nenoriu išeiti į pensiją ir pradėjau ieškoti, ko dar galėčiau išmokti.
Radau studijų programą „Audiovizualinis menas“. Tai nauja programa – menas kompiuteriu – grafinis dizainas, darbas su muzika, fotografija. Aš tas studijas Šiauliuose baigiau, bet tai manęs nelabai „užkabino“. Jau baigiant bakalauro studijas, draugė mane pakvietė į šilko piešimo pamoką“, – pasakojo V. Juočytė.
Piešimas ant šilko moterį veikė atpalaiduojančiai, tad tos veiklos ji jau nebeapleido. Šiek tiek vėliau pradėjo domėtis vilna. Darbus kurdavo dovanoms – draugams, pažįstamiems ir giminaičiams.
„Prieš penkerius metus gamykloje buvo mažinami projektuotojų etatai. Supratau, kad projektuotoja dirbti nebenoriu ir nebegalėsiu, tad tie nauji pomėgiai man tapo versliuku, aš iš to pradėjau stengtis išgyventi“, – kalbėjo pašnekovė.
Vien verslo nenori
Dabar V. Juočytė turi savo internetinę parduotuvę, atlieka užsakytus darbus, veda vėlimo pamokas. Šiuo metu ji iš Mažeikių keliasi gyventi į Sedą – ten įkūrė nedideles dirbtuves, žada pradėti kurti edukacines programas ir grupėms, ir individualiai.
Moteris mano tam turinti pakankamai žinių – ji važinėjo ir tebevažinėja po seminarus, mokosi vis kažko naujo.
Palaipsniui Vilijos pomėgis pradeda virsti į verslą, bet tai nėra lengvas ir paprastas procesas.
„Su tokiu verslu nelengva „prasisukti“: nesinori tais darbais užsiversti, nes tada dingsta darbo malonumas, kūrybinis pasitenkinimas. Dabar daugiausiai veliu šliures draugams – prieš Kalėdas jos būna labai paklausios. Tokie veltiniai yra iš natūralios vilnos, tai kažkas stebuklingo“, – įsitikinusi amatininkė.
Vilna yra gyva
Vėlimas – viena archaiškiausių tekstilės technikų. Randamos veltų gaminių liekanos dar iš V amžiaus prieš Kristų.
„Tai randama, o kiek dar yra neatrasta? Net legenda yra, kaip iš vilnos kažką galima suvelti: Nojaus laive avys buvo laikomos vienoje vietoje: krisdavo jų vilna, jos ten šlapindavosi, trypdavo ir, kai avis iš triumo išvarė, ištraukė ir jų sumintą kilimą. Taip atsirado vėlimas“, – teigė V. Juočytė.
Moters pastebėjimu, vilna turi labai gražių savybių: ji yra gyva ir kvėpuoja, reguliuoja temperatūrą – ne tik šildo, bet ir vėdina, tad kūnas šyla, bet nekaista.
„Tai yra ir masažas kojoms, sąnarių gydymas. Aš turiu didelį šunį, tad naudoju ir jo vilną – iškaršiu nedidelį pluoštelį ir įdedu į veltinius – labai sveika sąnariams. Aš jų nenešioju, bet turiu žmonių, kurie užsisako jau ne pirmas šlepetes ir teigia, kad sąnariams tikrai padeda“, – tikino moteris.
Velti veltinius – nelengvas, netgi sunkus amatas: kai Vilija pabandė velti pirmas šlepetes, spjovė į jas ir sakė, kad gyvenime to nebedarys.
„Tai juodas fizinis darbas. Anksčiau veltinius pirtyse veldavo vyrai, o aš dabar kaip anekdotą visiems pasakoju: pastebėjau, jog sustiprėjo kai kurie mano rankų raumenys“, – juokėsi vėlėja.
Žali atspalviai
Vėlimas V. Juočytei – labiau sezoninis darbas, nes vasarą velti nėra smagu, tad labiau norisi šilko.
„Šilko dažymas, jo lengvumas – daug subtilesnis dalykas. Žiemą, kada tamsu, nesinori ant šilko piešti, tad malonumą dirbti su šilku pasilieku šiltajam metų laikui“, – teigė menininkė.
Parodoje eksponuojami Vilijos šilko darbai – skaros, šalikai, paveikslai, papuošalai – gamtiškos, įvairių atspalvių žalios spalvos. Ji paaiškina, kodėl būtent taip ir pavadinta paroda: „Ne dėl žalio vyno – dėl žalio žolyno…“.
„Žolynas minimas, nes ant šilko darbų esantys lapai yra tikri: čia – tikrų lapų atspaudai. Jų yra net ant vilnos. Tai naujas metodas, kai išgaunama, kaip aš sakau, lapo nuotrauka. Metodika – ekoprintingas, kai nenaudojama jokių dažų – tai yra natūralių lapų pigmento atspalviai. Bet man tos spalvos atrodė kažkokios blankios, todėl suradau dar vieną metodiką – mediumprintą, kai prie natūralaus lapų atspaudų įvedami ir dažai“, – apie savo darbų techniką pasakojo V. Juočytė.
Kuria kasdienybės meną
Skaromis, šalikais gali pasipuošti žmonės, o ant šilko tapytais paveikslais galima papuošti namus. Vilija teigia nekurianti meno, kuris sukrėstų pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą.
„Aš kuriu kasdienybės meną. Tai yra daiktai, kuriantys mūsų kasdienybę. Jie bent jau neturėtų erzinti, tik teikti kažkokią emociją – kad tavo akis ilsėtųsi, bet jos neerzintų. Žodžiu, jauki kasdienybė, jaukesnis gyvenimas – tokia yra mano filosofija“, – samprotavo V. Juočytė.
Paroda Mažeikiuose jai – antroji, pirmoji buvo praėjusiais metais Plateliuose – ten žaidė mėlyna spalva.
Panašios spalvos vyrauja ir Vilijos parodos „kolegės“ – gobelenų meistrės A. Vitkauskienės darbuose. Vilija dar nėra tautodailininkė ir nežino, ko dar reikia, kad ja taptų – savo darbus jau ne kartą su tautodailininkais eksponavo.
Duoklė tautodailei
A. Vitkauskienė – tautodailininkė jau keturioliktus metus. Garliavoje, netoli Kauno, gyvenanti moteris mieliau kalba savo gimtąja žemaičių kalba.
„Mūsų su Vilija šiek tiek persipynę keliai: mokėmės vienoje mokykloje Tirkšliuose, paskui – Kauno politechnikos institute, abi esame inžinierės, tik aš – chemikė, o ji – informatikė. Paskui gyvenimas padarė savo, aš dirbu technologijų ir chemijos mokytoja. Dabar taip išėjo, kad keturias dienas būnu Garliavoje, tris – Mažeikių rajone. Čia, prie Tirkšlių, tebėra mano Amžiną atilsį mamytės sodyba, kurią prižiūriu“, – apie save pasakojo tautodailininkė.
Moteris teigė, kad kaimo žmogus moka viską. Norėdama kažkaip sušildyti tuščias betonines sienas, ji pradėjo austi gobelenus, užsiima ir tapyba.
„Audimo technika yra sunki, ja gali užsiimti ne kiekvienas. Darbai užima ilgesnį laiką, tad mažai kas toje srityje ir dirba. Mane labiau domina liaudies menas, tad darbuose naudoju liną, o kas atvežta čia – savotiška duoklė tautodailei, nes vyrauja tautiniai simboliai“, – kalbėjo Alina.
Gobelenuose – ir tėviškės gamta
A. Vitkauskienė džiaugiasi turėjusi neeilinę mamą, sudariusią jai sąlygas tėviškėje dirbti.
„Juk buvo ir maži vaikai, o ji tikriausiai pastebėjo, kad mano darbai išskirtiniai. Sugrįžus netgi rasdavau paruoštų darbų eskizų, tad parvažiavus turėdavau padaryti tą ir tą. Daugiausiai darbų ir atlikta per vasaras būnant tėviškėje. Tiesioginis mokytojos darbas reikalauja daug jėgų, tad po to jau nelabai norisi ką nors nuveikti“, – atviravo pašnekovė.
Prisėdusi prie audimo staklių, Alina sako į gobeleną įaudžianti savo tėviškės gamtą, jos vakarų grožį, liaudišką tematiką – pastaroji ir jaučiama parodoje Mažeikiuose.
Yra ir įvairių, subtilesnių, kitos tematikos darbų – daugiau nei per dešimt metų jų sukurta nemažai.
Vidutinio dydžio gobelenui sukurti, kas dieną dirbant po šešias valandas, prireikia beveik mėnesio, tad laiko sugaištama daug.
„Gobelenas yra tapyba siūlais, bet tapyba yra žaidimas, malonumas, o austi – sunkus darbas, nes reikia išrinkti kiekvieną siūlą. Tapyboje – nepatiko, gali uždažyti, o čia negali klysti, tad turi viską iš pradžių gerai apgalvoti“, – samprotavo A. Vitkauskienė.
Vaidas RUNKAUSKAS
