Šešėlis – ženklas sau ir kitiems

Tam, kad galėtum fotografuoti šešėlius, reikia subręsti. Arba galbūt tai – nebrandos požymis, svarstė pirmosios personalinės fotografijos parodos autorė Rasa ČERGELIENĖ.

KODĖL PARODA?
Ciklui „Šešėliai – giminės“ Rasa pavadinimą sugalvojo greitai, gal kiek keblumų kilo dėl skyrybos ženklo. Ciklas dar nebaigtas, sako pašnekovė ir prieš akis dėlioja kitas fotografijas, galinčias tapti nauju ciklu. Jose daugiau žaidimo kompiuterio programa. Viešojoje bibliotekoje eksponuojami paskutinių kelerių metų darbai. Mintį šiam ciklui pasiūlė pirmoji „Mergaitės“ fotografija. Tuomet Rasa pagalvojusi, kad gali sukurti ir daugiau tokių darbų.
R. Čergelienė neslepia, kad ant pagrindinės ilgosios bibliotekos sienos kabo darbai, mielesni jai pačiai. Patikusių darbų skaičių vėliau ji sumažina iki dešimties. „Nemanau, kad labai vertinu kitų nuomonę apie savo darbus. Gal net svarbiausia, kad paroda patiko dukroms“, – sakė ji.
Rasa tvirtina nebijanti pasirodyti nuoga ar nesubrendusi. Pakankamai ir taip esanti savikritiška. Vieno žmogaus nuomonė buvo svarbi. Fotografė nerimavo dėl nuotraukas spausdinusio klaipėdiečio fotomenininko Vyto Karaciejaus vertinimo. Neatsitiktinai prieš kelionę į Klaipėdą ji sapnavo laikiusi egzaminą. „Gėda, jei būtų prastai įvertinęs“, – prisipažino pašnekovė.
Norėdama užbėgti už akių jo neigiamai nuomonei, Rasa teisinosi, kad tai tik mėgėjiška fotografija. V. Karaciejus tai paneigė.
Rasa savo darbus dovanodavo draugams ir artimiesiems. Taip išėjo, kad surengė parodą. Vertina ją kaip galimybę pasitikrinti. Neatsitiktinai fotografai mano, kad tas pats darbas rėmuose gali atrodyti visai kitaip. Kaip ir pakabintas kitoje erdvėje. Tuo labiau kad jį vertina ir žiūrovas. Rasa mano, kad paroda suteikia galimybę naujai pasižiūrėti į tą patį darbą.

KODĖL FOTOGRAFIJA?
„Gretintis prie fotografijos“ R. Čergelienė pradėjo studijų metais, nes tai buvo vienas iš dėstomųjų dalykų. Vėliau fotografavo savo dukteris. Fotografijos jai prireikė žurnaliste dirbant laikraštyje. Bet pretenzijos į meną, kaip sako pati, atsirado prieš trejus metus.
Paauglystėje Rasa mėgo piešti, jos mama – irgi „piešėja“. Dabar ji renkasi tai, kas greičiau – fotografiją. R. Čergelienė mano dar nepakankamai įvaldžiusi šį meną. „Gal intensyviau turėčiau pasigilinti, kad žinočiau, kur nusižengiu taisyklėms? “ – garsiai svarstė ji.
„Man nepatinka žodis „saviraiška“, – sakė Rasa, paklausta, kas jai yra fotografija. Šis žodis jai asocijuojasi su egoizmu. Savo darbais menininkė nori suteikti džiaugsmo ir kitiems. Ir prisipažįsta, kad jai maloniau fotografuoti nei rašyti.
Fotografavimas R. Čergelienei lyg meditacija. Buvimas čia ir dabar. Vos ne psichoterapija. Kai sustoja laikas ir savotiškai ima veikti akimirkos sustabdymas.
„Iš fotografavimo grįžtu džiugiai nusiteikusi. Apžiūrinėjant pasirinktą būsimą kadrą nieko aplinkui nematai. Malonu, o jei dar pavyksta. Norėčiau, kad ir kitas žiūrėdamas pajustų tą patį… Aišku, tai jau maksimalu“, – šypteli pašnekovė.

KODĖL ŠEŠĖLIAI?
Į šį klausimą Rasa ne iškart atsako. „Šešėlis patiko kaip metafora ir simbolis “, – atsakys ji vėliau. O prieš tai davė pasklaidyti pluoštą kūrybos, kur viskas apie tą patį – šešėlius.
„Kai fotografuoji žmogaus šešėlį, nereikia atskleisti charakterio. Tik pažymi žmogaus erdvę, užsimeni, jog šalia yra žmogus“, – sakė autorė, mananti, kad dar nėra subrendusi fotografuoti portretus. Gal todėl, kad neturi gerų priemonių, bet tuoj pati sau paprieštarauja, kad nepretenduoja to daryti.
Į šešėlių „medžioklę“ fotografė išsiruošdavo, kai šie būdavo nei per ilgi, nei per trumpi. Režisūros darbuose nemažai, neslepia ji. Jei turėtų savo kiemą, būtų dar daugiau.
„Norisi daryti ne tik atvirukus. Norisi, kad darbai būtų ne tik gražūs, bet turėtų ir mintį“, – sakė Rasa.

KODĖL NE ŽODŽIAI?
Tai minties fotografija, mano autorė apie savo darbus. Kur svarbu idėja, vaizdo diktuojamas sakinys, kur šviesos srautas taip pat gali būti poetiškas. Arba ant pilko linoleumo tupintis katinas. Vieniems atrodė, kad šio darbo nereikėję eksponuoti parodoje, kiti, atvirkščiai, įvertino kaip itin įdomų.
Nejau žurnalistei, dviejų poezijos knygų autorei, nepakako žodžių? „Jei aprašytum vaizdą, tekstas būtų pernelyg gremėzdiškas. Tekstas – tam tikras įtikinėjimas, gal net prievarta. Tuo tarpu žiūrėdamas į fotografiją žmogus pats renkasi, į ką labiau kreipti dėmesį, ką akcentuoti. Vaizdas švelnesnis net tuo atveju, jei jis baisus. Tuo tarpu tekstas kelia norą protestuoti. Žodžiai dažniau sukelia konfliktą. Juk ir namuose konfliktai kyla dėl ne taip pasakytų žodžių“, – mano Rasa.
Dar vienas autorės darbų tikslas – dermė. Ne konfliktas? Žurnalistikos esmė ir varomoji jėga? Juk mėgstama kartoti, kad žurnalistika – ne profesija, o gyvenimo būdas.
„O tu ką manai? Ekspertas, kuris tyrinėja lavonus, negali matyti nieko gražaus?“ – stebėjosi pašnekovė.
R. Čergelienės nuomone, dermės jausmas jos nepalieka ir darbe.
Žiūrėdama į aplinką, Rasa neįžvelgia konflikto, tik reakcijas, nes viską lemia dėsniai. „Nežinau, kas sugalvojo konfliką, – svarstė ji. – Tačiau konfliktas – tik teorija, tokia pati kaip galbūt marksizmo, kuria neprivalu tikėti. Tuo tarpu prieš dėsnį nepapūsi“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto