Prieš 15 metų sausio pradžioje Lietuvą ir jos žmones sukrėtė vėliau istorijos ratą pakreipsiantys svarbūs įvykiai. Nors daugumos jų centras buvo Vilnius, abejingi neliko ir Mažeikių miesto bei rajono gyventojai. NORINTIEJI
Į AUTOBUSUS NETILPO
Mažeikiškiai tomis dienomis nesitraukė nuo savo televizorių ekranų, visiems rūpėjo, kaip klostosi įvykiai Vilniuje ir visoje šalyje. Sostinėje prasidėjus neramumams, neliko nuošalyje ir mažeikiškiai.
Jau sausio 10-ąją į Mažeikių Sąjūdžio būstinę, kuri tada buvo Vydūno g. 4, rinkosi Mažeikių demokratinių jėgų koordinacinė taryba. Čia buvo sudarytas veiksmų planas.
Per Mažeikių televiziją į mažeikiškius su kvietimu vykti į sostinę kreipėsi blaivybės brolijos pirmininkas V. Viršila bei tuometinis rajono Tarybos pirmininkas Vygandas Ostrauskis. Pakvietus vykti saugoti Parlamento, antrą valandą nakties prie Sąjūdžio būstinės susirinko tiek norinčiųjų, jog netilpo į autobusus.
SUDARYTAS
BUDĖJIMO GRAFIKAS
Pirmąją naktį į Vilnių autobusais pirmaisiais reisais išvyko per 120 mažeikiškių, nemažas skaičius žmonių nepagailėjo ir nuosavų mašinų.
Dabartinis Lietuvos Sąjūdžio Mažeikių skyriaus pirmininkas Antanas Poškus prisimena, kad įmonės, organizacijos geranoriškai atsiliepė į kvietimą skirti autobusus vežti mažeikiškius ginti tuometinės Aukščiausiosios Tarybos.
Kad prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų nebūtų per didelė spūstis, pasak A. Poškaus, buvo sudarytas grafikas, kada koks rajonas turi budėti. Mažeikiškiai nepabūgo kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių ir po darbų aktyviai važiavo į sostinę.
Nuolat važiuoti į Vilnių buvo pasiruošę tuometinės Autotransporto įmonės vairuotojai. 14-osios rytą drauge su mažeikiškiais budėti į sostinę išvažiavo grupė centrinės ligoninės medikų, kurie išsivežė donorų kraujo. Duodami kraują miesto žmonės buvo itin aktyvūs.
TRANSLIAVO LAIDAS
Sausio 13-osios naktį, kai Vilnių pradėjo šturmuoti sovietinė armija, kai nutrūko Lietuvos TV transliacija, daugelį mažeikiškių prižadino sirena. Žmonės buvo kviečiami saugoti strategiškai svarbių objektų.
Vienas iš tuometinės Nepriklausomybės partijos lyderių Juozas Endriukaitis sako, kad jis tada taip pat buvo vienas iš strateginių taškų gynybos organizatorių. Šiek tiek išmanydamas apie radijo ir televizijos darbą, turėdamas draugų kitų miestų informacijos perdavimo stotyse, nusprendė padėti išsigandusiems mažeikiškiams pateikiant naujausią informaciją apie įvykius Lietuvoje ir rajone. Jų būstinė įsikūrė viename naujojo pašto kabinetų, o įėjimą prie laukutinių durų saugojo jo partijos draugai. Ir dabar Juozas prisimena mažeikiškį Liepą su sūnumis, Saulių Ūdrą, Antaną Uikį, Sigitą Radzį.
„Prie pašto susirinkusiems žmonėms buvo neramu, tad įsteigėme savotišką psichologinę tarnybą“, – pasakojo Juozas.
VAIŠINOSI SAVA ARBATA
Mažeikiškė Danutė prisimena, kaip, išgirdusi kvietimą saugoti paštą, su savo drauge nubėgo ten ir dar nieko nerado, nors paštas dirbo. Tada bėgo pas draugės brolį ir skambino į miliciją paklausti, kodėl niekas nieko nedaro. Moteris pasiūlė milicininkams bent su sirenomis pervažiuoti miestą, kad sujudintų mažeikiškius.
A. Poškus pasakojo, kad mažeikiškiai rinkosi prie naujojo ir senojo pašto pastatų, kadangi buvo šalta, kūreno laužus. Vėliau naktimis tuometiniame kino teatre „Eglė“ nemokamai buvo transliuojami kino filmai. Ten žmonės galėjo ir apšilti. Budėjimo vietose atsirado arbatos, sumuštinių, kuriuos iš namų susinešė patys žmonės.
Mažeikiškė Nijolė pasakojo, kad, stebėdama įvykius Lietuvoje, ji pirmąkart nuoširdžiai prie žvakės meldėsi, o paskui ėjo su arbata palaikyti prie senamiesčio pašto stovinčių žmonių.
SAUGOJO IR TILTUS
J. Endriukaitis pasakojo, kad buvo užmegztas ryšys su Panevėžiu. Žinios į eterį išeidavo rytą ir vakarą, o jei būdavo kas nors svarbesnio, pertransliuodavo bet kada.
Daug ir sunkiai tada dirbo tuometinis Mažeikių televizijos inžinierius Gintautas Alekna. Per vietinę televiziją pasisakydavo rajono valdžios vyrai. Netildavo studijos telefonas. Žmonės skambindavo iš kaimų pranešinėdami gandus, neva kažkur matę ar girdėję važiuojant rusų tanketes.
Panašiai veikė ir vietinis radijas, kuriam vadovavo dabartiniai „Santarvės“ žurnalistai.
Bet visur buvo gana ramu. Žmonės prie centrinio pašto dainavo, vieni nueidavo, juos pakeisdavo kiti.
A. Poškus pasakojo, kad rajono taryba, kurios narys jis tada buvo, nusprendė saugoti pagrindinius tiltus, prie jų buvo sutelkta sunkioji technika. Jam teko vadovauti tilto per Ventą į Skuodo pusę apsaugai.
Žmonių budėjimas, pasak A. Poškaus, tęsėsi bene savaitę.
ŽMONĖS BUVO VIENINGI
Vilniuje mažeikiškiai surado daug draugų ir bendraminčių. Aplink Aukščiausiąją Tarybą nuolat budėjo daug žmonių, kūrenosi laužai, vietos gyventojai siūlė valgių, karštų gėrimų, net cigarečių, veikė lauko viryklės. Dienomis žmonių kiek apmažėdavo, vakarais, pasak A. Poškaus, jų vėl prisirinkdavo labai daug.
Mažeikiškiams buvo patikėta saugoti Parlamento kampą nuo pietų pusės. Jie buvo atsivežę savo miesto simboliką, tautines vėliavas. Per tas dienas mūsų kraštiečiai apsilankė ir prie sovietų armijos užgrobtų televizijos bokšto bei Lietuvos televizijos ir radijo pastatų.
Žmonės buvo drąsūs, ryžtingi ir kaip niekada vieningi.
J. Endriukaičio žodžiais, išsivadavimo kovos idėja buvo gera. „Lietuva – vienintelė valstybė, kuri su dainom ir muzika stojo prieš galingą jėgą ir su minimaliom pajėgom ją įveikė“, – sakė J. Endriukaitis.
