„SIDABRINĖS LINIJOS“ veidai: apie bendravimą, judėjimą ir greitai bėgantį laiką

Išvydę Vandos rankose žaliuojantį alijošių ir ją pačią įamžintą prie gausybės augalų „plantacijos“ ant palangės – likome pakerėti. Vienbalsiai sutarėme, jog „Tai juk apie „Sidabrinę liniją“ – žaliuojančią ir žydinčią senatvę, metų metus kauptos senolių patirties bei išminties vertę.

Įprasta yra tai, jog organizacijos pasirenka žmones tapti savo kuriamo produkto ar paslaugos veidais. Dar įprasčiau yra tai, jog „influencer‘iai“ ir reklamų veidai Lietuvoje yra jauni herojai, apsupti būrio gražių ir sėkmingų draugų ar mažamečių šeimos narių. Mes kviečiame prisidėti prie draugiškos senatvei šalies kūrimo ir socialinėse bei fizinėse erdvėse senjorus padaryti matomus kartu su visais jų privalumais – įdomiomis veiklomis, aktyviu gyvenimo būdu ir charizmatišku bendravimu. Tad išvydę šypsenomis pasipuošusius Vandą (92 m.) ir Algirdą (75 m.) nesudvejojome – pakvietėme juos tapti 2022-ųjų metų veidais socialinėje komunikacijoje apie „Sidabrinę liniją“. Kokios turtingos asmenybės slepiasi už šių šypsenų ir kiek jose energijos! Tikime, jog skaitydami interviu su šiais senjorais, pažinsite ir jūs gražiąją senėjimo pusę.

Pažintis su Vanda ir Algirdu gimė iš poreikio sukurti socialinės reklamos video klipą, kviečiantį bendravimo stokojančius senjorus skambinti į „Sidabrinę liniją“ nemokamu telefonu 8 800 800 20 ir registruotis draugystės pokalbiams arba gauti emocinę bei informacinę pagalbą. Video klipe be kitų dviejų senjorų kartu su gydytoju Alvydu Unikausku nusifilmavo Vanda ir Algirdas. Artėjant metui pasirinkti naujus 2022-ųjų metų veidus ir įvaizdžius socialinėje komunikacijoje bei dalomojoje medžiagoje apie „Sidabrinę liniją“, pagalvojome „O kam ieškoti naujų veidų – juk Vandą ir Algirdą jau „pažįstame“ iš klipo!“. Paskambinome, pasiūlėme idėją – jie mielai sutiko. Sulaukę fotografijų nudžiugome – jose švietė šiltos emocijos, ramybė bei nuoširdūs akių žvilgsniai. Išvydę Vandos rankose žaliuojantį alijošių ir ją pačią įamžintą prie gausybės augalų „plantacijos“ ant palangės – likome pakerėti. Vienbalsiai sutarėme, jog „Tai juk apie „Sidabrinę liniją“ – žaliuojančią ir žydinčią senatvę, metų metus kauptos senolių patirties bei išminties vertę. Vanda ir Algirdas, tapdami „Sidabrinės linijos“ veidais, kviečiančiais kitus senjorus skambinti, pasikalbėti ir klausti, tarsi įsiliejo į mūsų bendruomenę, todėl po kurio laiko užsukome pasikalbėti su jais – apie bendravimą, sveikatą ir tiesiog… gyvenimą.

– Miela, Vanda, prisiminkite – su kokiomis mintimis sutikote pasiūlymą filmuotis „Sidabrinės linijos“ video klipe? Ar tai Jums buvo nauja patirtis?


– Aktorių agentūroje esu užsiregistravusi jau 5-us metus. Teko filmuotis masinėse scenose, o kuriant garsųjį filmą „Ana Karenina“ vaidinau kareivio motiną. Kvietimą filmuotis „Sidabrinės linijos“ klipe sutikau labai džiugiai – man patiko sumąstyta klipo idėja ir linijos veikla labai imponuoja. Aš gyvenu su dukra, bet tik užeina liūdesys – iškart skambinu draugėms ir bendraklasėms. Pasikalbam apie tai, kaip gyvenam. Reikia kalbėtis, vienišam tikrai sunku būti. O žodis tikrai gydo! Linkiu visiems vienišiems žmonėms būtinai bendrauti. Kasdien dabar matau kaip daktaras (gyd. A. Unikauskas – aut. pastaba) ragina skambinti. Labai smagu buvo dalyvauti kuriant filmuką apie „gydančius pokalbius“.

– Algirdai, o kokia Jūsų „aktorystės“ istorija? Kaip jautėtės „atlikdamas“ vieną iš pagrindinių vaidmenų „Sidabrinės linijos“ klipe?


– Aktorių agentūroje užsiregistravau iš „dyko buvimo“ (juokiasi). Negi išėjęs į pensiją gulėsiu lovoje. Prisigalvoju visokių veiklų, taip ir atsiradau aktorių agentūros duomenų bazėje. Įsiamžinęs jau kone 15 filmų, daugiausia masinėse scenose. Tai labai įdomi veikla, nors, pamačius filmų kūrimo „virtuvę“ ir kiek dublių reikia vienam kadrui, į filmus dabar žiūriu jau kitaip. Filmavausi ir „Anoje Kareninoje“ ir „Sisi“ statymuose. „Sidabrinės linijos“ klipo filmavimas vyko kitaip: greičiau ir natūraliau. Atrodė lyg gyvenimiškas pokalbis – net nereikėjo vaidinti nors ir pagrindinėje „rolėje“ buvau. Draugai vis dar klausia „Kodėl skambinai Antanui, o ne man?“ (viena iš video klipe Algirdo sakomų frazių skamba taip: „Alio! Antanas? O kaip tu gyveni?“ – autoriaus pastaba).

– Vanda, kaip atrodo Jūsų kasdienybė? Ar teisingas sklandantis stereotipas, jog garbaus amžiaus žmogui nėra įdomių veiklų ir galimybių dalyvauti užsiėmimuose, susitikimuose? Gal to nuobodulio vejama ir pasukote į „aktorystę“?


– Mano dienose veiklos labai daug! Dalyvauju visur, kur galiu: „Bočių“ draugijoje – ten pasišnekame, „Kryžių namuose“ pabūnu. Šeškinės „Bočių“ chore dainuodavau ir Trečiojo amžiaus universitete paskaitas lankiau. Pandemija didesnius susibūrimus sustabdė – kai tik ji baigsis, vėl dainuosim! Dainavimas mane lydėjo visą gyvenimą – vaikystėje mokyklos chore ir studijų metu universiteto kolektyve dainavau. Vėliau, dirbant, pomėgį teko kiek „padėti į šoną“. Ir tik išėjusi į pensiją galėjau vėl dainuoti! Laikas eina labai greit. Kiti skundžiasi, kad nėra ką veikti, tačiau man niekada nenuobodu. Kai niekur neinu – knygą paskaitau, televizorių pažiūriu. Labiausiai džiaugiuosi, kad turiu su kuo pasikalbėti!

– Algirdai, jei palygintumėte savo gyvenimą jaunystėje ir dabar – kas Jus džiugino tada ir kas džiugina šiandien?


– Mano gyvenimas nebuvo „sukiužęs“: beveik 40 metų vadovaujantį darbą dirbau. Kūrėme Adomo Mickevičiaus vardo kolūkį dabartinėje Ignalinos vietovėje, tuomet ten stovėjo vienintelis mūrinis pastatas. Mačiau kaip kūrėsi Visaginas, atominė elektrinė, o į Ignalinos rajoną poilsiauti traukiniais iš tuometinio Leningrado masiškai traukdavo turistai. Draugų ir dabar turiu daug: grupiokų, kartu studijavusių Žemės ūkio akademijoje, ir buvusių kolegų. Labiausiai man patinka mūsų kraštas: Dzūkijos miškai, Panemunės keliai, o kokie vaizdai atsiveria nuo Vilkijos kalvų! Vis raginu jaunimą, besiveržiantį pakeliauti po užsienį, pirmiausiai būtinai pažinti savo šalį. Bet užvis svarbiausia – judėti, mažiau dejuoti, daugiau juoktis ir bendrauti.

Antrindami Vandos ir Algirdo žodžiams linkime džiaugtis kasdiena ir patirti gražiąją senėjimo pusę: garbaus amžiaus asmenims – atrasti sau mielas veiklas ir žmones nuoširdžiam pokalbiui, o visiems, esantiems pakeliui į senyvą amžių – pamatyti, atjausti ir pakalbinti senjorus. Pabuvę ir susipažinę su jais kitaip pajausite laiko tėkmę, gyvenimo vertę, o bendravimas taps saldesnis ir brangesnis.


DOVILĖ VAINORĖ,
M. Čiuželio labdaros ir paramos fondo komunikacijos specialistė
RENATA ŠNIOLIENĖ,
„Sidabrinės linijos“ savanorė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto