Šimtamečio sveikatos eliksyras – iš daug sudedamųjų dalių

Šiais metais Mažeikių rajone gražius amžiaus jubiliejus švęs penki šimtamečiai. Pirmadienį pirmasis tokią šventę pažymėjo mažeikiškis Pranas Jasmontas iš Aušros gatvės. Šimtamečių eilutėje toliau rikiuojasi moterys, o lapkritį jubiliejinė šventė atkeliaus į priešais P. Jasmontą gyvenančios moters namus. Gražus sutapimas – abu šimtamečiai gimę tame pačiame kaime.


SVEIKATA UŽKODUOTA
GIMINĖS GENUOSE
Pats vyriausias sūnus Prano tėvų Pranciškos ir Albino Jasmontų namuose buvo Pijus, kurio gimimo metų senolis jau nebepamena. 1906aisiais gimė Ona, o tada, 1909-ųjų sausio 12-ąją, į pasaulį atėjo Pranas. Kražiškių kaime, kuris anuomet priklausė Židikų valsčiui, gyvenančių Jasmontų šeimoje iš viso gimė 9 vaikai, tačiau užaugo septyni. Grįžtant į tuos laikus, kai dauguma ligų nebuvo žinomos ir išgydomos, gausiose šeimose, kuriose naujagimiai ateidavo vienas po kito, jie stipria sveikata paprastai nepasižymėdavo ir išlikdavo tik stipriausieji. Geriausiu atveju išgyvendavo tik kas antras, trečias vaikas. Bet Jasmontų šeimos atžalos, matyt, į gyvenimą atėjo ganėtinai stiprios ir ištvermingos.
Pijus, nors ir pats vyriausias, pasirodė besąs silpniausias. Kadangi Pranas buvo trečias vaikas šeimoje, tai jis labiausiai bendravo su vyresniuoju broliu.
Pijui buvo gal 9 ar 10 metų, kai jiedu su Pranu jau ganė karves.
„Pamenu paskutinę mūsų ganiavą. Mama, mudu išlydėdama, dar perspėjo, kad nesušaltume ir nesusirgtume. Pijus jai atliepė: „Turim skaudžius vatagus (botagus – B. P.), apsiginsim“. Tačiau greitai po to Pijus susirgo dizenterija ir mirė“, – iš lėto rinkdamas žodžius kalba senolis.
Be Prano, dabar gyvi dar yra brolis Povilas, kuriam 93 metai (jis gyvena to paties namo kitame gale), ir dvi seserys. Tai 1923 metų gimimo taip pat mažeikiškė Pranciška ir Kaune gyvenanti Stefanija, bebaigianti devintąją dešimtį. Beje, abi Prano seserys netekėjusios. Abu broliai vedė būdami jau, kaip žmonės sako, užkietėję senberniai. Pranas savo antrąją pusę Laimą susirado sulaukęs 36-erių, o Povilas – net 50-ies.
Bendrauti padeda greta senolio sėdinti vyriausioji dukra Birutė, kuri dabar globoja tėtį. Moteris žino beveik visų Prano brolių ir seserų gimimo, mirties bei kitas svarbias gyvenimo datas, nors kai kada sako baiminantis suklysti. Visi jie sulaukė garbaus amžiaus. Jonas, gimęs 1912-aisiais, Adelė, iškeliavusi Anapilin prieš penkerius metus, 1986-aisiais mirusi Ona. Prano tėvai su šiuo pasauliu taip pat atsisveikino ne jaunuoliai. Mama išėjo 83-jų, tėtis buvo perkopęs 70-metį, kai atgulė Sibiro platybėse, neatlaikęs sunkios tremtinio dalios.
SIBIRAS NELEPINO
1948-aisiais visą Jasmontų šeimą, išskyrus Joną, kuris buvo vedęs ir gyveno pas žmoną, „susėmė“ ir išvežė į Sibirą. Pranas su Laima taip pat buvo susituokę, jau augino trejų metukų Birutę, bet gyveno kartu su Prano tėvais, tad juos ištiko bendras likimas. Sarančito kaime (Taišeto rajonas, Irkutsko sritis) 10 suaugusių ir 4 vaikai išgyveno 10 ilgų tremties metų. Ten 1955-taisiais jauniesiems Jasmontams gimė sūnus Benediktas, o jau sugrįžus į Lietuvą, 1959 metais, ir jauniausioji dukra Bernadeta. Pranui tada buvo 50. Taigi šiandien Pranas švenčia savo 100-mečio jubiliejų, o prieš keletą dienų, sausio 1-ąją, jo jaunėlę artimieji ir draugai sveikino su 50-mečiu.
Šventa tiesa, kad kuo daugiau žmogus mato vargo, tuo jis tampa stipresnis. Anot krikščioniškojo tikėjimo, Dievas kiekvienam atseikėja tiek, kiek šis gali pakelti. Šimtamečio Petro pečiai atlaikė sunkią gyvenimo naštą.
Pasiekę galutinę tremties vietą, Jasmontai buvo apgyvendinti barake, kurio sienomis ropojo blakės, o nuo išgyvenimų ir patirto vargo patalynė apėjo utėlėmis. Žiemą ir vyrus, ir moteris varydavo dirbti į taigą. Jos rinkdavo pušų sakus, o vyrai pjovė mišką kaučiuko gamybai.
„Kirsdavome medžius ir veždavome prie netoliese tekančios upės, kuria pavasarį per potvynį sieliais plukdydavo rąstus. Viską darėme rankomis. Tik po trejeto metų atsirado kranas, kuriuo pakraudavo rąstus į mašinas“, – pasakoja senolis.
Sibiro tremtinių gyvenimo istorijos liudija, kad lietuviai – darbšti tauta. Darbštumas buvo ir vienas iš būdingiausių Prano charakterio bruožų. Jo netenkino gyvenimas visiems susispaudus vienoje krūvoje, ir vyriškis nusprendė savo šeimai susiręsti atskirą namą. Sakuotas maumedis pasitarnavo trobos pamatams, o iš pušinių rąstų iškilo sienos. Mama su Birute rąstus nužievindavo, o grįžęs po darbo Pranas be poilsio darbavosi su pjūklu ir kirviu. Troba iškilo per vieną vasarą. Tada kibo į tvarto statybas, o kai šis buvo baigtas, jame netruko atsirasti karvė, paršelių ir pulkas vištų. Prie namų turėjo daržą, ypač derlingas juodžemis atseikėdavo puikių bulvių.
1958-aisiais, kai Birutė mokėsi šeštoje klasėje, pardavusi savo Sibiro „ūkį“, šeima grįžo į Lietuvą.
LIETUVA TREMTINIŲ
NELAUKĖ
Toje pačioje vietoje, kur ir dabar gyvena, Jasmontai nusipirko mažą namelį. Jį nugriovę, kartu su broliu Povilu čia pasistatė mūrinį dviejų galų namą, kuriame jau daugiau kaip 40 metų gyvena abiejų brolių šeimos.
Dar ir prieš karą Pranas buvo pratęs prie sunkaus darbo. Iš pradžių su seserimi Ona tarnavo pas Ukrinų kleboną, kur atlikdavo visus ūkio darbus, šėrė gyvulius, vežiojo kleboną pas ligonius. Vėliau Bukončių kaime tarnavo pas ūkininkę Bukontienę, turėjusią 70 hektarų žemės. Ten reikėdavo dirbti visus žemės ūkio darbus.
Nežiūrint to, grįžęs iš tremties sovietinėje Lietuvoje vyriškis niekur negalėjo gauti darbo. Tremtiniams durys visur buvo uždarytos. Kitoks požiūris į juos buvo Latvijoje. Pranas nesunkiai įsidarbino Saldaus rajone, melioracijos įmonėje. Dirbo sunkiai, nes reikėjo pinigų naujo namo statybai.
„Žiemą kirsdavome krūmus, vasarą klodavome vamzdžius į ekskavatoriaus iškastus griovius. Technika ne visada juos tinkamai iškasdavo, reikėdavo kastuvu juos pataisyti, pagilinti. Lietus ar saulė, apsiavę guminiais batais, kurie traukė drėgmę, turėdavome murdytis po tuos griovius“, – apie beveik prieš penkis dešimtmečius dirbtus darbus kalba šimtametis.
Birutė sako, kad tėtis išvažiuodavo Latvijon visai savaitei. Pasiimdavo lašinių, naminės grietinės ir sviesto. Iš tų produktų pats ten gamindavosi maistą.
KOKIA STIPRYBĖS
FORMULĖ?
Vaikai užaugo, išvažiavo mokytis. Tėvai visiems suteikė išsilavinimą. Sūnus Benediktas baigė Žemės ūkio akademiją, įgijo melioratoriaus specialybę ir vadovauja kolektyvui. Bernadeta – Telšių kultūros mokyklos auklėtinė, dirba Skuode bibliotekininke. Birutė – maisto ruošimo technologė, baigusi Vilniaus kooperacijos technikumą, daug metų, iki pat pensijos, dirbo Skuode.
Tėvai, likę vieni, nors jau buvo pensininkai, negalėjo sėdėti be darbo. Kad prisidurtų prie 102 rublių Prano pensijos, iš kaimynų nuomojo žemę ir augino kiaules parduoti. Mama sovietmečiu pensijos negavo, nes augindama vaikus į darbą nėjo ir neturėjo stažo. Ji mirė sulaukusi 82 metų.
Našlys likęs senolis beveik ketverius metus gyveno vienas. Metų naštos išvargintam vyriškiui reikėjo nuolatinės priežiūros, ir savo šeimą Skuode palikusi Birutė šiandien stengiasi tenkinti kiekvieną tėčio norą.
Kurgi glūdi jo geležinės sveikatos paslaptis? Gal jis labai rūpinosi valgiu? Birutė sako, kad tėtis visą gyvenimą nei rūkė, nei gėrė. Vėliau, kai vyresnėlė ištekėjo ir atvažiuodavo su vyru pas tėvus, norėdamas pavaišinti žentą, kartu su juo uošvis išlenkdavo po „baltos“ stikliuką. Tačiau rytojaus dieną iš tėčio būdavo ne koks darbininkas. Bet tai buvo prieš kokius 40 metų. Dabar į stikliuko pusę senolis nė skersas nebežiūri.
Nuo pat jaunystės Pranas mėgo riebų maistą: kuo storesnius lašinius, riebią mėsą. Grietinės sriuboje turėdavo būti kaip reikiant. Ir druska buvo prie širdies. Į sriubą papildomai jos berdavo. Dabar labai mėgsta saldumynus, ypač vadinamuosius „čiulpinukus“, kurių anksčiau niekada nenorėdavo.
ŠIMTAMETĮ
APSTOJO LIGOS
Visą gyvenimą senolis buvo labai taupus. Jį dukra apibūdina kaip namisėdą, kuris niekada nemėgo svečiuotis. Nežiūrint to, jis labai mėgo puoštis, buvo nepaprastai tvarkingas, pasak dukros, „strainas“. Kostiumus visada pirkdavo pačius brangiausius ir tik iš labai gero audinio.
Birutė pastebi, kad pastaruoju metu tėčio gerokai prastesnis apetitas, ir pats tapo kažkoks apatiškas. Visiškai nieko nebeskaito, nors spausdintu žodžiu niekada labai ir nesidomėjo. Kokie treji metai senolis nebežiūri ir televizoriaus. Vienintelis „draugas“ iki šiol – radijas, kurio jis klausosi kasdien. Anksčiau labai domėdavosi pasaulio įvykiais, dabar jo dėmesio centre – orų prognozės. Senolis pradeda nebeatskirti anūkų, kurių turi šešis, nebepažįsta proanūkių. Visą gyvenimą keldavosi apie penktą valandą, nes laukdavo darbai, o dabar mėgsta pasilepinti gerokai ilgiau.
Šimtą metų nugyventi, tai ne lauką suarti. Nors senolis per visą gyvenimą jokiomis rimtomis ligomis nesirgo, operacijų jokių nepatyrė ir ligoninės lovose nesivartaliojo, sąnarių ligos jį kamuoja jau bene 20 metų.
„Skaitom medicininę literatūrą, vartojam visokius naminius vaistus, maisto papildus, tepam skaudamas vietas įvairiausiais tepalais, ir kažkoks rezultatas yra. Dabar dar atsirado ir kitų bėdų. Rūpestį kelia prostata, nusilpo klausa, regėjimas“, – pasakoja dukra.
Nors senolio kraujotaka sutrikusi, šąla galūnės, todėl nuolat avi veltinius, jo kraujospūdis normalus. Anot dukros, kaip jauno žmogaus. Visą gyvenimą buvęs lieknas, išėjęs į pensiją, po to, kai galutinai atsisakė žemės ir gyvulių auginimo, vyriškis gerokai papilnėjo. Antsvoris privertė sušlubuoti ir širdį, todėl kasdien tenka vartoti vaistus.
Pirmoji šeimos pagalbininkė po senolio žmonos mirties tapo šeimos gydytoja Dalia Jurgaitienė. Šiuo sunkmečiu ji nuolat rūpinasi šimtamečio sveikata, lanko jį namuose, dukra turi jos leidimą, esant reikalui, skambinti ir dieną, ir naktį.
„Dabar jau nieko nebegaliu. Tik padedamas dukros nusiprausiu, nusiskutu barzdą ir sėdžiu sau prie „brolio“ nugarą šildydamas. Taip vadinu krosnį, kuri vasarą molis, o žiemą man kaip brolis“, – rodydamas gražių dantų eilutę, šypsosi senolis.
Į mudviejų su dukra klausimą, kaip jis patartų kitiems gyventi, kad sulauktų tokio garbaus amžiaus, senolis ilgokai ieško atsakymo. Patylėjęs ištaria: „Kaip kas išmano, taip save ir gano. Taip jau yra, kad pirmiausia kiekvienas pats turi rūpintis savimi“.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.: Šventės dieną šimtametis sulaukė svečių, sveikinimų, gėlių ir išskirtinio dėmesio.

One Reply to “Šimtamečio sveikatos eliksyras – iš daug sudedamųjų dalių”

  1. Ilona parašė:

    Ne kiekvienas gali didziuotis, kad senelis 100 metu sulauke!!! Tikiuosi, kad ir as siuos genus paveldejau!!!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto