Židikuose gyvenantis Antanas Barkauskas vasario 15-ąją nesitikėjo savo namuose sulaukti tiek svečių. Tądien 100 metų sulaukusio senuko atvyko pasveikinti Savivaldybės meras, „Sodros” Mažeikių skyriaus Židikų seniūnijos atstovai.
RINKSIS SAVAITGALĮ
Svečius pasitiko jubiliato vyriausioji dukra Irena Andriuškienė. Moteris pasakojo, kad savo tėvą prižiūri ji ir jos brolis Steponas. Tik jie ir likę Židikuose. Kiti išvažinėję kas sau: dvi dukterys įsikūrė Klaipėdoje, dar viena – Naujojoje Akmenėje, vienas sūnus įsikūrė Mažeikiuose, kitas šiuo metu Ispanijoje.
Irena sakė, kad visa šeima pasveikinti tėvo atvažiuos savaitgalį. Antanas jau septintus metus gyvena vienas, po to, kai žmona atgulė miestelio kapinėse.
SVEIKINS DAR DU ŠIMTAMEČIUS
Meras Vilhelmas Džiugelis, sveikindamas šimtametį, sakė, kad tai nepaprastai didelis įvykis. Ir stebėjosi, jog tokio garbaus amžiaus sulaukė vyras.
Su prasmingais linkėjimais į jubiliatą kreipėsi ir „Sodros” Mažeikių skyriaus vedėja Laima Nagienė bei jos pavaduotoja Birutė Ignotienė. Moterys sukaktuvininkui padovanojo „Iki” mokėjimo kortelę ir sakė, kad už joje esančią sumą artimieji galės nupirkti tai, ko pageidaus pats jubiliatas.
„Sodros” darbuotojos pasakojo, kad šiemet pasirengusios pasveikinti dar du šimtamečius sukaktuvininkus. Vieną Mažeikiuose, kitą taip pat Židikų seniūnijoje, Pikeliuose.
DAR PUIKIAI PRISIMENA
Eilėmis į A. Barkauską kreipėsi Židikų seniūnė Stanislava Valatkevičienė.
Pozuodamas fotografams jubiliatas kiek jaudinosi ir sakė, kad tiek daug jį fotografuoja pirmą kartą gyvenime.
Sulaukęs šimto metų jubiliejaus senukas dar be akinių paskaito laikraščius. Stebino ir gera jubiliato atmintis. A. Barkauskas dalijosi prisiminimais, kad Mažeikiuose turėjęs gerą draugą Petrą Pocių, kuris buvęs architektas ir dirbęs Stoties gatvėje. Tai jis ir atmatavęs 15 arų žemės vietoje, kur dabar stovi jubiliato ūkis. Senukas apgailestavo, kad draugas prieš aštuonerius metus miręs.
GAILISI NEPASIRŪPINĘS DANTIMIS
Iki tol A. Barkauskas gyvenęs gražioje vietoje Petraičių kaime. Ten, pasak jo, praėjo melioracija, tad tekę išsikelti į Židikus. Namą Antanas pasistatė savomis rankomis, apylinkėse garsėjo kaip geras meistras. „Grindys dar ir šiandien geros. Vaikštau jomis kaip stalu”, – kalbėjo jubiliatas.
Senukas prisiminė, kad vėliau dirbo „Mičiurino” kolūkyje. „Su užgėrimu neužsiėmiau, taupiau kiek galėdamas, kad užtektų ne tik man”, – toliau porino jubiliatas.
Dabar šimtametis didelių darbų nebedirba, džiaugiasi, kad jam padeda, jį prižiūri vaikai. Sveikata jau nebėra itin gera, jei ko prireikia, apsilanko gydytoja.
Šiek tiek prasčiau su dantimis. Jų jau nebesą. „Buvau apsileidęs, laiku nesusidėjau „padkalų”, tad dabar tenka pavargti”, – vis dar juokauja Antanas. Senukas džiaugiasi, kad dantų skausmo vis dėlto nereikėjo kentėti.
TORTU NESIGUNDĖ
Dukra Irena pasakojo, kad su broliu nuolat apsilanko pas tėvą. Apie jį kalba tik gerais žodžiais, džiaugiasi, kad broliai ir seserys užaugo padorūs žmonės. Tėvas mėgstąs labai daug pasakoti, kalbėti, prisiminti. „Kartais jis tiek daug pasakoja, kad mes patys klausydami susipainiojame”, – sako Irena.
Anksčiau dirbusi mokytoja, dar ir dabar triūsia mokyklos bendrabutyje. „Esu nuolat skubanti ir niekaip visur laiku nesuspėjanti. Žmonės nuolat mane mato važiuojančią dviračiu”, – apie save kukliai kalba Antano dukra.
„Niekada negalvojau savo lizdelyje sulaukti tiek daug tokių svečių”, – vis šypsojosi jubiliatas. Siūlomu vaišintis tortu Antanas nelabai gundėsi, teigdamas, kad, kaip visada, yra sočiai pavalgęs.
Jono STRAZDAUSKO nuotrauka
