Garbingo 100 metų jubiliejaus sulaukusio Alberto Kulvinsko ilgaamžiškumo recepte – ne viena sudedamoji dalis. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Šeštadienį 100 metų jubiliejaus sulaukusį mažeikiškį Albertą Kulvinską būtų galima vadinti laimingu žmogumi. Jis tebeturi žmoną, gyvena apsuptas artimųjų dėmesio.
Tikras mažeikiškis – čia gimęs, užaugęs ir visą savo gražų amželį gyvenęs. Fotografuoti mėgęs jubiliatas „Santarvei“ pasakojo ne tik apie savo šeimą, pomėgį, bet ir apie senuosius Mažeikius.
Neturėjo blogų įpročių
Dar jubiliejaus išvakarėse sukaktuvininko pasveikinti atvyko Savivaldybės meras Antanas Tenys ir „Sodros“ Mažeikių skyriaus direktorė Laima Nagienė.
Bendraudami su jubiliatu, svečiai vis bandė sužinoti, kokios yra jo ilgaamžiškumo recepto sudedamosios dalys, linkėjo stiprios sveikatos, artimųjų rūpesčio ir šilumos.
A. Tenys sakė girdėjęs, jog A. Kulvinskas buvo ir tebėra nepiktas, doras žmogus.
Pats jubiliatas pridūrė: jam niekada gyvenime nesinorėjo rūkyti, gerti alkoholio.
Recepte – ir daugiau sudedamųjų dalių
A. Kulvinskas sako visada buvęs ir tebesantis tikintis žmogus. Dabar ratukuose sėdintis šimtametis pasimeldžia namie – nueiti į bažnyčią norėtųsi, tačiau tam jau neužtenka jėgų. Prieš penkerius metus jis sako išsiruošdavęs į Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčią, tačiau, šiek tiek pasėdėjus ant suolelio, tekdavo grįžti namo.
A. Kulvinsko artimųjų teigimu, šimtametis sekmadieninių šventųjų Mišių klausosi savo mobiliajame telefone įsijungęs radiją. Kartais namuose jį aplanko kunigas.
Kalbantis su jubiliatu ir jo šeima, paaiškėjo ir kitos galimos ilgaamžiškumo recepto sudedamosios dalys. Kad ir įprotis pusryčius, pietus bei vakarienę valgyti vis tuo pačiu metu – ne anksčiau ir ne vėliau. Taip pat nuostata – niekada nepersivalgyti.
Turi nedidelę šeimą
Jubiliatas kartu su savo 87-erių metų žmona Juozapa užaugino sūnų Petrą, kuris su žmona Zita tėvams padovanojo dvi anūkes.
Viena iš anūkių turi dukrelę Rusnę – kol kas vienintelę Juozapos ir Alberto Kulvinskų proanūkę.
Nedidelė, tačiau draugiška Kulvinskų šeima negaili gerų žodžių savo vyrui, tėvui, seneliui, uošviui Albertui Kulvinskui. Sigito STRAZDAUSKO nuotr.
Penktadienį svečių sulaukęs senolis nė neklausiamas pasakojo apie savo marčią Zitą, gyrė ją ir dėkojo už kasdieninę priežiūrą bei rūpestingumą.
Senieji Kulvinskai drauge su sūnumi ir jo žmona drauge gyvena jau dešimtį metų.
Marti taip pat negailėjo gerų žodžių uošviams.
„Ištekėjusi aš atėjau į labai gerų, nuostabių žmonių šeimą. Todėl visi kartu gyvendami puikiai sutariame, nesipykstame“, – kalbėjo Z. Kulvinskienė.
Prisimena savo gimtinę
Pasak A. Kulvinsko, jo gimtinė – Mažeikių kaimas. Jeigu bandytume įsivaizduoti tiksliau, šiuo metu tai būtų Senkelio gatvė ir teritorija nuo prekybos centro „Eifelis“ iki pat Ventos upės.
Pašnekovo tėvai buvo ūkininkai, turėję 36 hektarus žemės.
„Būdamas šešerių metų, tėviškėje pradėjau ganyti kiaules. Vėliau ganiau karves, dirbau įvairius ūkio darbus ir gyventi kaime man patiko. Paskui tėvai mane išleido mokytis staliaus amato“, – pasakojo pašnekovas.
Išmokęs amato paslapčių, A. Kulvinskas dirbo buvusiame baldų fabrike. Po to – Mažeikių kompresorių gamykloje. Išėjusiam į pensiją jam buvo pasiūlyta dirbti meistreliu buvusiame lopšelyje-darželyje „Ledinukas“.
Santuokoje svarbu santaika
Mažeikiškis sako: gyvenimo kelyje jam yra tekę patirti tokios „teisybės“, kad pirmasis atėjęs į darbą ir daugiausiai valandų išdirbęs gaudavo mažiausią atlyginimą, lyginant su kitais darbuotojais.
Būsimąją žmoną Juozapą A. Kulvinskas sutiko dirbdamas baldų fabrike brigadininku. Juodu supiršo bendras pažįstamas.
„Su Albertu susituokėme 1949 metais, tad drauge esame 67-erius metus. Jis buvo ir yra labai geras vyras. Man atrodo, kad norint kartu išgyventi tiek metų, kiek išgyvenome mes, svarbiausia – puoselėti santaiką“, – vyrą apkabinusi ir už rankos paėmusi kalbėjo J. Kulvinskienė.
Senolių marti Zita priduria: uošviai visada vienas kitą palaiko, niekada nesipyksta.
Seneliai visada kartu
Iš senolių Juozapos ir Alberto perėmę tvirtas giminės šaknis jaunesnieji Kulvinskai kuria ir puoselėja savas tradicijas.
„Abi mūsų dukros gyvena čia pat, Mažeikiuose. Taigi jau daugybę metų puoselėjame šeimos tradiciją sekmadieniais drauge pietauti. Per visas šventes, per visus susibūrimus ir visomis progomis esame visi kartu. Ir be senelių – niekaip. Ir šiaip, sakyčiau, esame kad ir nedidelė, tačiau draugiška šeima“, – sakė Z. Kulvinskienė.
Paklausta, ar didelė giminė susiburs sveikinti jubiliato, moteris atsakė: kai švenčiama tokia didelė sukaktis, natūralu, kad vyresnių A. Kulvinsko giminaičių nedaug likę. Amžinybėn jau išėję jo sesuo, brolis. Tad į šventę susirinko patys artimiausieji.
Vyks parodos pristatymas
Pasak Z. Kulvinskienės, dažnas šešuro svečias yra muziejininkas Vytautas Ramanauskas.
„Jie užsidaro senelio kambarėlyje ir valandų valandas rezga kažkokius planus“, – juokiasi jubiliato marti.
Pakankamai guvus, šviesios atminties šimtametis daug ką prisimena, o pakalbintas savo prisiminimais noriai dalijasi. Jis yra nubraižęs 1943 metų Mažeikių planą, sužymėjęs, kur, kokiu laiku ir kokie gyventojai gyveno.
Fotografuoti mėgęs jubiliatas yra surinkęs nemažai vertingos istorinės medžiagos apie Mažeikius. Jis V. Ramanauskui patikėjo negatyvus, kurių nuskenavimu ir skaitmeninimu muziejininkas jau pasirūpino.
Ketvirtadienį 17 valandą Mažeikių muziejuje vyks A. Kulvinsko nuotraukų, bylojančių apie Mažeikių praeitį, parodos pristatymas, kuriame, jei sveikata leis, tikisi dalyvauti ir pats nuotraukų autorius.
Nuotraukose ir žmonės, ir įvykiai
A. Kulvinskas sakė fotografijos paslapčių mokęsis padedamas bičiulio, kuris tuo buvo susidomėjęs anksčiau. Bičiulis turėjo knygą, kurioje buvo rašoma apie fotoaparatus, apie tai, kaip ryškinti juostas, daryti nuotraukas.
Pirmasis jubiliato įsigytas fotoaparatas buvo aplaužytas, apdaužytas „Liubitel“. Juostelių čia pat, Mažeikiuose, nusipirkti nebuvo galima, tad tų, kas važiuodavo į Rygą, tekdavo prašyti, kad parvežtų vokiškų juostelių.
Pats savarankiškai buvo pasigaminęs ir didintuvą – nuotraukoms ryškinti labai reikalingą daiktą. Vėliau A. Kulvinskas įsigijo geresnį fotoaparatą – „Maskva“.
„Būdavo, parašys kas nufotografuoti, tai ir sutikdavau. Ar laidotuves, ar vestuves… Nešdavausi fotoaparatą į pavenčius. Būdavo Mažeikiuose kokia šventė ar eisena, tai ir fotografuodavau“, – sakė A. Kulvinskas.
Prisidėjo prie bažnyčios statybos
Šimtametis savo nuotraukose yra įamžinęs Ventos pylimo statybas, jį stačiusius vyrus. Taip pat jis yra nufotografavęs kaip 1955 metais atrodė Mažeikių paplūdimys ir dar daugelį kitų dalykų.
„Mano tėvai buvo ūkininkai. Ūkininkams pagal tai, kiek jie turėjo žemės, buvo nustatyta, kiek iš Jazdauskų plytinės jie turi parvežti plytų Švč. Jėzaus Širdies bažnyčiai statyti. Kadangi tėvai turėjo daugiau nei trisdešimt hektarų, tų plytų mudviem su broliu teko atvežti nemažai“, – Mažeikių bažnyčios statybą prisiminė A. Kulvinskas.
Jo šeimos, kaip ir daugelio paprastų, dorų lietuvių šeimų, neaplenkė tremties tragedija. Į Sibirą buvo ištremta A. Kulvinsko mama ir sesuo.
„Buvo toks javų kūlėjo padėjėjas. Jis, matyt, kažkokiai organizacijai priklausė, kažką žinojo, tad kartą įspėjo: pasakyk savo mamai ir seseriai, kad būtų atsargios. Bus žmonės vežami… Mama laikėsi nuostatos, kad nieko blogo nesame padarę, todėl mūsų niekas niekur neveš. Taip ir buvo, kad vežėjai atvyko, aš nesirodžiau, o mama su seserimi pateko jiems į rankas“, – prisiminė senolis.
Apie politiką nediskutuoja
Namiškių teigimu, šimtametis mielai žiūri televiziją, klausosi radijo, tad žino visas naujienas apie tai, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, – kartais net ir geriau už jaunesnius šeimos narius. Tačiau apie politiką su artimaisiais senolis nekalba. Laikosi nuomonės: kalbėsi apie tai ar nekalbėsi, nuo paprastų žmonių kalbų niekas nesikeis. Tad kam tos neigiamos emocijos ir tuščios diskusijos? Mėgstamiausia Alberto ir Juozapos Kulvinskų laida – „Klauskite daktaro“. Dar jie mielai žiūri detektyvus, kurių herojai – tarnybiniai šunys, – apie komisarą Reksą, Muchtarą.
A. Kulvinsko artimieji pasakoja, kad senolis visada buvo sumanus ir nagingas. Kadaise, vos vedęs, jis savo rankomis pasigamino baldus. Buvo sumeistravęs ir televizoriaus anteną…
„Kad ir dabar, gal prieš kokius metus, turėjome problemėlę: vėjas varstydavo, draskydavo ūkinio pastato duris. Senelis sėdėjo vežimėlyje, žiūrėjo, žiūrėjo – ir mums sako: reikia paimti tokią vielą, ją taip ir taip išlankstyti, paskui užlenkt – ir bus toks fiksatorius. Būdamas tokio garbingo amžiaus, jis pats sugalvojo, kaip padaryti, kad tos durys nesidraskytų“, – šešuro guvumu ir šviesiu mąstymu džiaugėsi Z. Kulvinskienė.
