Živilė Spūdytė-Žvėrūna džiaugėsi surengusi personalinę parodą gimtajame mieste. Tatjanos BALČIŪNIENĖS nuotr.
Antradienį Mažeikių muziejuje pristatyta Živilės Spūdytės-Žvėrūnos skaitmeninės grafikos darbų paroda „Simuliacija“.
Gimtajame mieste personalinę parodą surengusi menininkė dar prieš jos pristatymą sutiko atsakyti į keletą „Santarvės“ klausimų. Ji pasidžiaugė ir gražėjančiu miestu.
Iš Mažeikių į Šiaulius
Mažeikiuose gimusios, užaugusios ir prieš septynerius metus Merkelio Račkausko gimnaziją baigusios Ž. Spūdytės-Žvėrūnos kelias pasuko į Šiaulius. Praėjusiais metais ji Šiaulių universitete baigė grafikos magistrantūros studijas.
Pernai Živilė gavo Šiaulių savivaldybės įsteigtą jaunojo menininko stipendiją. Ji bendradarbiauja su Šiaulių dailės galerija.
Dar mokydamasi gimnazijoje mažeikiškė ėmė dalyvauti grupinėse parodose, kituose miestuose yra surengusi ir kelias personalines. Dažniausiai ji kuria skaitmeninės grafikos darbus.
Kūrybinis slapyvardis Žvėrūna gimė tuo merginos gyvenimo etapu, kai ji intensyviai domėjosi etnine kultūra.
Parodoje „Simuliacija“ pristatomi kiek ironiški ryškaus, net akį rėžiančio kolorito siurrealistiniai vaizdiniai. Jais autorė siekia atkreipti dėmesį į vartotojišką kasdienybę, tačiau nesijuokia, nemoralizuoja – tik perduoda žiūrovams žinią.
Parodą bus galima apžiūrėti iki balandžio 27 dienos.
Buvusi „pagreitukininkė“
Ž. Spūdytė, mokydamasi gimnazijoje, buvo viena iš „Santarvės“ leisto priedo jaunimui „Pagreitis“ kūrėjų. Tad pokalbio pradžioje ji mielai leidosi į prisiminimus. O tie prisiminimai geri, mieli.
Pasak pašnekovės, kai esi moksleivis, jautiesi gerai, kai tavimi pasitiki, leidžia išbandyti, „pasimatuoti“ žurnalisto profesiją.
„Tą laikotarpį „Pagreityje“ prisimenu kaip įdomų. Susitikdavome, aptardavome, kas kuo domėsimės, ką rašysime. Mums buvo leidžiama rašyti susigalvotomis temomis. Aišku, tie mūsų straipsniukai gal ir buvo vaikiški, bet jausmas, kai galėjome rašydami atspindėti savo kartos aktualijas, buvo geras“, – kalbėjo menininkė.
Pasak Živilės, per tą žurnalistinę patirtį – domintis įvairiais dalykais, kalbinant nepažįstamus žmones – ji įgijo drąsos. Kuriančiam žmogui drąsa labai svarbi.
Pirmoji paroda – sulaukus penkiolikos
Kalbinama apie tai, kada pajuto, jog jos kelias – kūryba, pašnekovė prisiminė mokyklos suole nutikusią istoriją. Jai tas suvokimas atėjo prieš dešimtį metų. Tuomet 15-metė per dailės pamoką piešė ir įsižiūrėjo, kaip piešia jos klasės draugas Marius Samavičius.
„Tiesiog pasiūliau jam po mėnesio surengti parodą miesto bibliotekoje. Neturėjome sukaupę piešinių, nes tuo metu dar net ir nesuvokėme, kad, norint surengti parodą, reikia sukaupti gerų, stiprių darbų arsenalą“, – sakė Ž. Spūdytė.
Tačiau paaugliai užsibrėžto tikslo pasiekė – nuėjo į biblioteką ir pareiškė norą joje surengti parodą, per mėnesį pripiešė piešinių.
Nuo tada mergina žinojo, jog pasuks „į menus“.
Dėkinga netrukdžiusiems
Jauna menininkė sako prisimenanti savo dailės mokytojus. Taip pat – ir lietuvių kalbos bei literatūros mokytoją Laimą Skabickienę. Tai buvo žmonės, išmokę mąstyti, kelti klausimus: kas, dėl ko, kam, apie ką. Padėję kūrybiškumui atsiskleisti ir augti.
Kiekvienas paveikslas kiekvienam lankytojui kelia skirtingas emocijas. Tatjanos BALČIŪNIENĖS nuotr.
Ji prisimena ir tuos mokytojus, kurie netrukdė gimnazistei augti kaip meniškam žmogui.
Pašnekovė prisimena: jai nesisekė tikslieji mokslai. Buvo mokytojų, kurie labai spaudė jų mokytis, nes manė, kad be jų mokyklos nebaigsi. Bet buvo ir tokių, kurie, matydami Živilę sėdinčią paskutiniame suole ir piešiančią, leido tai daryti.
„Niekada nesigailėjau dėl praleistų pamokų, iš kurių pabėgdavau. Tą laiką išnaudojau tobulėjimui. Buvo daug sakiusiųjų, kad vieną dieną gailėsiuosi. Bet taip neatsitiko“, – mintimis pasidalijo Ž. Spūdytė.
Malonus visas kūrybos procesas
Grafikės teigimu, jai labiausiai patinka darbus užbaigti. Tuomet ateina atokvėpis.
„Kartais, būna, prie vieno ar kito darbo prisikankini. Tad pabaiga yra kažkas tokio, kaip nubėgti maratoną. O šiaip man įdomus yra visas kūrybos procesas – nuo idėjų paieškų iki jau paties to juodo darbo“, – kalbėjo Ž. Spūdytė-Žvėrūna.
Ji įsitikinusi: lengvų darbų nebūna ir nuo visko žmogus pavargsta. Skirtumas tas, ar nuovargis malonus, prasmingas, ar ne. Kai užsiimi mėgstama veikla, nuovargis ne toks ir baisus.
„Menas neturi atlikti dekoracijos funkcijos. Tai yra visuomenės pjūvis, refleksija. Man atrodo, kad visais laikais menininkai vaizdavo kažkokias visuomenės aktualijas“, – apie tai, kaip gimsta kūrinių temos, kalbėjo dailininkė.
Dvi svarbios priežastys
Pašnekovė simbolišku dalyku vadina tai, kad pirmąją personalinę parodą Mažeikiuose ji surengė praėjus lygiai 10 metų po to, kai klasės draugui pareiškė norą rengti judviejų piešinių pristatymą.
Prieš parodos atidarymą Živilė sakė jaučianti ir džiaugsmą, ir jaudulį. Vis tik iš anksto lankytojų pasveikinimo kalbos neruošė. Tai būtų netikra ir nenuoširdu.
„Paroda man reikšminga dėl to, kad čia užaugau, formavausi. Be to, būnant paaugle man buvo svarbu Mažeikiuose prisidėti prie kultūrinio gyvenimo, jame dalyvauti. Trūko to, kas atlieptų mano kartos balsui. Dėl to dabar stengiuosi parodas rengti ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose. Tokiuose, kur mažiau girdimas jaunimo balsas“, – sakė Ž. Spūdytė-Žvėrūna.
