Šv. Valentino dienos išvakarėse – pokalbiai apie širdies reikalus.
Valentino dienos kilmė apipinta legendomis. Vieni sako, kad tradicija siekia pagoniškus Romos imperijos laikus, kai romėnai garbindavo deivę Junoną. Deivei buvo priskiriama atsakomybė už vedybas. Vasario 15-ąją prasidėdavusi daugiadienė derlingumo, arba Lupekalijos, šventė. Įsigalint krikščionybei, apie 498 metus, popiežius pagonišką šventę paskelbė Šv. Valentino diena.
Ankstyvaisiais krikščionybės laikais buvo žinomi du šventieji šv. Valentino vardu. Abiejų veikla vienaip ar kitaip siejama su geradarystėmis meilės reikaluose. Beveik visi suprastų, apie ką kalbama, jei šiuos reikalus pavadintume tiesiog širdies reikalais. Lygiai kaip visiems šiandien aišku, ką norima pasakyti, dovanojant širdelės formos suvenyrą ar ką nors šiuo simboliu pažymint.
Daugeliui mūsų jau neberūpi, kaip visiems žinomas širdies ženklas prilipo šv. Valentino dienai. Juolab kad ir istorikai vieno atsakymo neturi. Kai kam atrodo, kad ženklas panašus į anatominę žmogaus širdį, kiti tvirtina, kad širdelė yra tokios pat formos, kaip ir Kupidono, romėnų kūniškos meilės dievo, strėlės antgalis.
Tretiems Valentino širdelė panaši į moteriškus ar vyriškus lyties organus. Esą panašiu simboliu buvo žymimos viešnamių durys, jūreiviai žinoję, ką tai reiškia ir kad su širdimi tai neturi nieko bendra. Valentino širdelę priminė ir Silphium žolelės sėklą – tai buvusi priemonė nuo nepageidaujamo nėštumo. Iki mūsų dienų išlikę monetų, pažymėtų šių sėklų atvaizdais, labai primenančiais mums įprastas širdeles.
Teko išgirsti, kad Valentino dieną juokaudami savinasi gydytojai kardiologai. Tačiau ir jie puikiai supranta, ką reiškia daugybė liaudiškų posakių, kuriuose minima širdis. Pirmiausia tai jausmai. Ir ne kokie paviršutiniški, laikini jutimai, o gilūs išgyvenimai, esminė savijauta, netgi pasaulėjauta. Tai, be ko žmogus neįsivaizduojamas. Ir pats žmogus vargiai gali į savo širdies reikalus dėmesio nekreipti, nes jie reikalauja savo dalies.
Širdelė – ne avelė, šieno nepaduosi – taip sakydavo žmonės. Tačiau su gražumu ar gerumu gali ir širdį išimti. Kitaip sakant, užkariauti jausmus. Arba: ko akys nemato, širdis užmiršta. Šį posakį būtų gerai atsiminti toms poroms, kurias išskiria darbo užsienyje paieškos. Kai kam vertėtų prisiminti, kad nė biednųjų širdis nėra iš pakulų, o kai sąžinė gryna – širdis ponia.
Artėjant Šv. Valentino dienai apie širdies reikalus kalbėjomės su įvairių profesijų žmonėmis. Visų jų gyvenime ar darbe širdis turi ne vien simbolinę reikšmę. Neplanuotai šių kalbintų žmonių dauguma pasirodė moterys. Gal ir gerai: jos apie jausmus dažniausiai kalba atviriau.
Sakoma, kad meilė graužia širdį. Kodėl?
Aelita Kukulskienė. Rasos Čergelienės nuotrauka
Aelita Kukulskienė, psichologė:
– Meilė žmogui – vienas svarbiausių dalykų, o meilę galima pajusti per širdį. Didžiausias žmogaus troškimas – mylėti ir būti mylimam. Ir netgi galima sakyti, kad meilė yra priežastis, dėl kurios žmonės ateina į psichologo ar psichoterapeuto konsultacijas. Paaugliui tokios pagalbos prireikia, kai jis susipyksta su tėvais, dažniausiai su mama arba su artimu draugu. Ir jis ateina dėl to, kad jam trūksta meilės – tai tampa jo gyvenimo tragedija. Šiais laikais dar iškyla ir tapatumo problema: mes nebežinome, kas mes esame. Žmogus nebežino, kas jis toks ir ko jam reikia, netgi svarsto, ar jis vyras, ar moteris. Tarkim, prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo labai aiškūs vyrų ir moterų vaidmenys, aiškios, tradicijos nulemtos funkcijos šeimoje. Nors buvo ir konfliktų, tačiau viskas buvo daug aiškiau nustatyta. Dabar toks laikmetis, kai daug kas nėra sudėliota. Dabar žmogus priverstas ieškoti, svarstyti, kur jo ribos, derinti tai su kitu. Tačiau jeigu aš nežinau, kas aš esu ir koks aš esu, kas su manimi vyksta, man gali būti labai sunku mylėti ir dėl to gali labai graužti širdį. Tai panašu į vaizdą su išskydusiais kontūrais. Viskas, ir tu pats – tarsi rūke. Konfliktai, netektys, gyvenimo sunkumai gali išmušti mus iš vėžių, mes jaučiamės kaip nesavi. Dėl vis didėjančių tapatumo problemų kyla bendravimo keblumų, netenkame esminių gyvenimo orientyrų. Ir meilė graužia mums širdis, ir mes patys tada savo širdis graužiam. Ir dėl to dalis žmonių skundžiasi skausmais ar sunkumu širdies plote. Į psichoterapeutą jie kreipiasi tada, kai kardiologas ištyrė ir pasakė, kad širdis sveika. Tada belieka kaltinti nervus. O kūnas mums niekada nemeluoja. Jis tarsi raudona lemputė – šaukiasi pagalbos, praneša, kad turime problemą. O štai protas yra ir vienas didžiausių melagių, nors ir vienas didžiausių pagalbininkų. Meluoja, nes žino, kaip turi būti, bet nesuvokia, kaip iš tikro yra. Žmogus sako, kad jis neturi bėdų, viskas jam įveikiama – mirtis, laidotuvės, skyrybos. O kūnas ima klykti. Jis stengiasi, kad žmogus nesuskilinėtų gabalais. Ir žmogus ieško tos meilės, netgi nejausdamas, kad ieško. Štai, tarkim, trūksta kažko vakare, nors ir nežinia ko, ir žmogus susiranda ką nors užkąsti. Todėl mes einame, valgome, bendraujame, keliaujame ir vis kažko ieškome, tikimės, ir vis kažko mums trūksta – ieškome tikrosios amžinosios meilės. Bet yra ir kita pusė: gal be reikalo tiek graužiamės ir nematome, kiek daug tos meilės turime.
Ar dažnai vaistinėje žmonės prašo ko nors „nuo širdies“?
Aurelija Vaikasienė. Rasos Čergelienės nuotrauka
Aurelija Vaikasienė, vaistinės vedėja:
– Būna. Tokiais atvejais paklausiu, ar seniai ir kurioje vietoje skauda, kokius vaistus vartoja. Ir jeigu matau, kad žmogui tikrai negerai ir kad žmogus galbūt neobjektyviai vertina visas šių pojūčių pasekmes, patariu nueiti pas medikus – pirmiausia pas šeimos gydytoją, o šis turi galimybę nukreipti ligonį pas kardiologą. Yra buvę ir tokių atvejų, kad tuojau pat duodame ligoniui širdies lašiukų, kad jis nurimtų, ir kviečiame greitąją. Yra tekę šitaip gelbėti žmones ne kartą. Ypač vasarą, didelių karščių metu. Žmonės vartoja per mažai vandens, nežino, kad jiems reikia kalio ir magnio. Be to, žmonės neskuba išsitirti, nenori eiti pas šeimos gydytoją, jiems nesinori laukti eilėse, jie nori savo problemą išspręsti čia ir dabar. O čia ir dabar padeda tie visiems seniai žinomi „širdies lašiukai“ – šiandien, tiesa, patobulinti. Jų paskirtis – panaikinti nemalonius pojūčius. Bet netgi šitie paprasti širdies lašai, kaip ir visi vaistiniai preparatai, turi būti vartojami nustatytomis dozėmis. Padauginus sveikata nepagerės, šitaip ją galima ir pagadinti. Širdies skausmą jaučiančiam ligoniui patartina atsigulti, nusiraminti, pasirūpinti šaltu kompresu galvai. Tiesą kalba ir tie, kurie sako, kad visos ligos prasideda nuo nervų. Todėl kartu reikia gydyti kūną ir sielą, prisiminti ir posakį, kad „sveikame kūne – sveika siela“. Tenka išmokti valdyti emocijas. Žmogus, kuris supranta, kad kurios nors padėties nepakeis, jis pagalvojęs sustos. O tas, kuris mano išversiąs pasaulį iš pagrindų, dažnai kenčia širdies skausmą. Todėl turime pasikeisti patys. Jei nepasikeisime patys – nieko gero nebus. O juk reikia džiaugtis kiekviena diena: saulelė išlindo, žolė sužaliavo, paukščiukas pračiulbo – gražu. Čia labai tiktų smagios eilutės: „Reikalingas vitaminas, kuris širdį nuramina“. Šitaip gydysime savo širdis. Padėtų ir tinkama mityba. Daugelis tam neskiriame deramo dėmesio. Jei taip, verta pagalvoti apie maisto papildus. Tamsiuoju metų periodu – apie papildomą šviesą. Kartais padeda ir mėgstama muzika. Mano devizas: „Reikia kitus mylėti, bet ir savęs nepamiršti“.
Ar įmanoma tikra meilė be širdies skausmo?
Kunigas Vytautas Dvaržeckis. Rasos Čergelienės nuotrauka
Kunigas Vytautas Dvaržeckis, Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos vikaras:
– Jėzaus širdies litanijoje Jėzaus širdis vadinama liepsnojančiu meilės židiniu, teisingumo ir meilės buveine, gerumo ir meilės pilnąja, išminties ir žinojimo lobynu, visų dorybių gelme ir taip toliau. Krikščioniškoje ikonografijoje širdis yra krikščioniškos meilės ir tikėjimo simbolis. Liepsnojanti širdis – karšto pamaldumo ir atsidavimo Dievo valiai ženklas. Kai žiūrime į nukryžiuotąjį Jėzų, į jo širdį, suprantame, kas yra tikroji meilė. Jėzus atiduoda save už mūsų išgelbėjimą. Meilė be savęs atidavimo, aukojimosi nėra tikra meilė. Tai ypač aktualu kalbėti šiemet, kurie Katalikų Bažnyčiai yra Šeimos metai. Šeima yra židinys, čia išmokstama tikro pasiaukojimo, tikros meilės ir tikro pamaldumo. Geriausia, ką gali padovanoti tėvai savo vaikams, tai yra parodyti, kaip jie vienas kitą gerbia ir myli. Tėvų gyvenimas yra pirmoji knyga, kurią skaito vaikai. Tačiau visa aplinka, kartu su žiniasklaida, bando įteigti nuostatą, kad kitaip žmogus gyventi negali: turi gyventi taip, kaip mes norim. Dėl to dauguma porų gyvena kartu be santuokos sakramento, be santuokos, kurią laimina Dievas. Viena iš priežasčių – silpnas tikėjimas. Tai vadinama romantišku gyvenimu: nesame vienas kitam niekaip įsipareigoję – nei civilinės, nei bažnytinės santuokos ryšiais. Pasekmės baisios – irsta, pakrikusi, morališkai nusmukusi pati visuomenė. Dėl to šiemet, Šeimos metais, meldžiamasi už jaunas nesusituokusias poras, prašoma Dievo pažadinti jas iš letargo miego. Visuomenės irimas prasideda nuo šeimos irimo. Lytiniai malonumai vertinami aukščiau už širdį, pasiaukojimą. O iš tiesų tikra meilė be širdies skausmo, be aukos, be atsidavimo neįmanoma. Dėl to šeimos turėtų pasirūpinti vaikų religiniu auklėjimu. Sakramentams besiruošiančius vaikus tėvai atveža į mišeles ir palieka, o paskui atvažiuoja jų pasiimti – ryšys, kai vaikai pamaldumą perima iš tėvų, nutrūkęs. Kartu nebesimeldžiama, žmonėms nejauku melstis prieš valgį, po valgio, tai laikoma atgyvena. O juk kartu meldžiantis sustiprinamas meilės ryšys, nes meilės šaltinis yra Dievas. Didelė tragedija yra ir kai šeimoje sutuoktiniai gyvena tarsi svetimi, nebepastebi vienas kito – didžiulis atšalimas. Linkėčiau tokioms šeimoms atgaivinti meilę. Nebijoti apkabinti vienas kito, pasakyti „Aš tave myliu“. Tai svarbu. O kokia yra meilė, mus moko ir apaštalas Paulius pirmajame laiške korintiečiams: „Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir viską ištveria. Meilė niekada nesibaigia.“
Ar bendrovės vadovei rūpi širdies reikalai?
Daiva Čiužienė. Rasos Čergelienės nuotrauka
Daiva Čiužienė, bendrovės „Dvi širdys“ direktorė, gyvūnų globos draugijos steigėja:
– Reikėtų mintimis grįžti septyniolika metų atgal. Buvo toks radijo stoties „Mažeikių aidas“ piršlybų projektas. Merginos ir vaikinai pildydavo anketas, o astrologas Vladas Daukantas atrinkdavo poras į šou programą. Aš ir mano būsimas vyras Linas tapome viena iš programos porų. Vėliau susidraugavome, draugystė baigėsi sutuoktuvėmis. Dabar auginame trylikos metų dukterį ir trejų metų sūnų. Mūsų bendro gyvenimo pradžioje įkurta įmonė išsaugojo savo pavadinimą nuo 2002 metų gegužės, gyvuoja.
Neseniai susimąsčiau: kaip gimė įmonės pavadinimas, kokia idėja buvo pačioje pradžioje, kodėl jis toks vis dar tebėra šiandien ir ką jis man reiškia. Svarsčiau netgi, ar neatėjo laikas keisti pavadinimą. Bendro gyvenimo pradžioje mudu su vyru turėjome idėją vykdyti kokią nors bendruomenišką veiklą, orientuotą į poras, į šeimą, į tarpusavio santykius. Mąstėme įkurti draugiją ar bendruomenę. Savo kuriamai įmonei davėme vardą, kuris atitiko mūsų vizijas – šis vardas iš ten nusėdo į mūsų firmą. Ar šis pavadinimas man dar ką nors duoda? Galutinio atsakymo dar nesuformulavau. Tačiau suvokiau: kad ir kuria kryptimi mūsų įmonės veikla pakryptų, kad ir kaip į šį pavadinimą žiūrėtum, meilės ženklas suteikia universalumo. Kad ir ką darytume, šis pavadinimas tiks, nes juk savo darbus, visus savo projektus darome su meile. Tiesa, pastaruoju metu mano vyras užsiima kitais darbais, nuo įmonės verslo ir idėjų šiek tiek atitolęs. Tačiau tai, ką darau dabar, susiję su meile, žmonėmis, santykiais. Ir man šis pavadinimas nė kiek netrukdo, o priešingai – išryškina meilės kontekstą – meilės kiekvienam sutiktam, meilės darbe, meilės savo veiklai. Esame savo sukurtų dalykų dievai, suteikiame savo kūriniams širdis. Jau nekalbant apie gyvūnų globą – gyvūnas tikrai turi širdį ir yra labai arti žmogaus. Taip galvoju apie savo projektus. Ir todėl man atrodo, kad iš savo įmonės vardo aš dar neišaugau. Jis man vis dar tinka ir tiks, nes tai, ką ketinu daryti, bus siejama su meile.
Žmogui skauda širdį, kai jam nesiseka meilė ar netgi darbas. Kodėl?
Diana Stravinskienė. Rasos Čergelienės nuotrauka
Diana Stravinskienė, gydytoja kardiologė:
– Viskas susiję. Jei žmogus išgyvena teigiamas emocijas, pavyzdžiui, yra laimingai įsimylėjęs, tai teigiamai veikia jo sveikatą – tiek širdį, tiek visą kraujagyslių sistemą. Ir atvirkščiai, jeigu žmogus išgyvena išsiskyrimą ar net depresiją, tai širdį paveikia neigiamai. Vadinamojo „A“ tipo asmenybės, kurios yra labai energingos, darbingos, greitai absorbuoja visokią aplinkos informaciją, viską stipriai išgyvena, yra impulsyvios, netgi labiau serga širdies ligomis. Aplinkos impulsai labai aktyviai veikia tokių žmonių kraujotaką, širdies darbą. O jei dar turi ir genetinį polinkį, toks žmogus širdies ligomis suserga greičiau. Kitas kraštutinumas – į depresiją linkę žmonės, kurie irgi gali apsirgti širdies ligomis. Jeigu žmogui skauda širdį, tai gali reikšti ir rimtą širdies ligą, ir psichologines problemas. Impulsai iš smegenų keliauja į širdies ląsteles ir jas dirgina, kartais sukeldami kraujagyslių spazmus, dirgina nervines šakneles. Ir tada žmogui atrodo, kad jam skauda širdį. Kai žmogui skauda širdį, gydytojai jam pasiūlo išsitirti. Pasikliauti vien žmogaus pojūčiais ir savo padėties vertinimu negalima. Žinoma, mes, gydytojai, paklausiame apie paciento emocinę būseną, ar jo nekankina kokios bėdos – kad būtų aiškiau. Tačiau vis tiek privalu atlikti tyrimus. Jei rezultatai yra normalūs, tai paciento skundą siejame su nervinio pobūdžio susirgimu ir nukreipiame pas kitą specialistą. Šeimos gydytojas pataria jam nueiti pas psichiatrą, psichologą. Tokių pacientų, kuriems reikia tokių specialistų, o ne kardiologo, yra apie dešimtadalis. Juos vargina ne anatominės širdies problemos, o vadinamieji širdies reikalai, kuriuos žmonės įpratę sieti su išgyvenimais, jausmų pasauliu. Šiais laikais medikai pataria žmonėms mokytis išvengti stresų ar juos suvaldyti. Neretai labai padeda sportas. Tai padeda nuraminti nervinę sistemą, pagerina nuotaiką. Siūlyčiau žmonėms to nepamiršti, ypač jeigu jie mėgsta sportuoti. Kitiems padeda kuri nors kita jų mėgstama veikla. Dar kiti nusiramina skaitydami išmintingą knygą, tobulindami save. Kiekvienas žmogus savo širdies reikalus galėtų pagerinti pagal savo paties polinkius ar pomėgius.
Žmonės kartais sako „širdį paėdė“ arba „taip myliu, kad norėčiau suvalgyti“? Kodėl?
Aušrinė Kaktavičienė. Rasos Čergelienės nuotrauka
Aušrinė Kaktavičienė, pardavėja, prekiaujanti čirvinių blynų keptuvėmis:
– Žmonės sako „paėdė širdį“ pykdami, įskaudinti, galbūt neapkęsdami. Širdis žmonėms reiškia jausmus ir emocijas, ji dalyvauja ir mylint, ir pykstant. Jei tu kažko neapkenti ar tau pačiam trūksta meilės, tai irgi jauti savo širdimi. Žmonėms skauda širdį, kai jie jaučiasi nemylimi. Būdama vaikas tai esu patyrusi – jaučiau meilės trūkumą. Pagalvojus apie vaikystę kartais suskausta širdį. Nors dabar meilės man tikrai netrūksta. Šiame gyvenimo etape man užtenka visko. Ne sykį esu taip pasijautusi ir pasakiusi: „Taip myliu, kad norėčiau suvalgyti“. Taip sakyti skatina šilti jausmai. Šitaip gali mylėti ne vien žmogų, vyrą, vaiką, bet ir gyvūną. Žmonės taip sako, kai jų jausmai, emocijos liejasi per kraštus. Manau, kad tai yra patyrusi kiekviena moteris. Čirvinių blynų keptuvė irgi simbolizuoja meilę. Prisimename šią keptuvę ne tik prieš Valentino dieną. Labiau mėgstame kepti pagerintus blynus, kurie labiau primena pyragėlius, o ne vadinamuosius „bado blynus“, kuriems reikia paprastų produktų ir labai mažai riebalų. Čirvinius blynus kepame su meile – į tešlą dedame daug grietinės, sviesto. Ir jie mums primena meilę: matome širdutes, skanaujame. Tai teikia gerų jausmų, jaukumo.
Jūsų parduotuvės iškabą žymi širdies simbolis. Kodėl?
Alina Šulskienė. Rasos Čergelienės nuotrauka
Alina Šulskienė, sekso prekių parduotuvės pardavėja:
– Todėl, kad intymumas ir jausmai neatsiranda iš nieko, o pirmiausia išeina iš širdies. Jei yra jausmas, meilė, tai ją mes žymime širdute. O jei jausmo nėra, tai ir širdutės nebus. Jei seksas be meilės, jei tai nutinka atsitiktinai, toks seksas širdute nežymimas. Todėl nors mūsų parduotuvė nėra sekso be meilės priešininkė, tačiau mes esame už meilę, už seksą su pagarba ir viskuo, kas gražu. Sekso prekių pramonė padeda paįvairinti gyvenimą, atgaivina rutiną. Kai žmonės ilgai kartu gyvena, jie pakliūva į rutiną, daug kas kartojasi ir atsibosta. Todėl reikia į savo gyvenimą ir miegamąjį įsileisti naujovių. Nebūtinai tai yra vibratoriai ar stimuliatoriai. Kartais užtenka tiesiog gražių, erotiškų naktinukų ar apatinių. Kartais reikia labai labai nedaug, kad papuoštume savo intymumą. Gal tie jausmai tik šiek tiek prisnūdo, ir visai nedaug reikia, kad juos prižadintum. Tačiau žinom, kad pas mus užsuka įvairių žmonių, ir ne visi iš jų siekia meilės. Pas mus dažnai ateina vyresnio amžiaus, maždaug per 60 metų amžiaus, vyriškių, kurie sako: „Su žmona man viskas nuostabiai gerai, bet su kita – neišeina“. Jie bando eiti į šoną, nors juk galėtų tos pačios įvairovės įnešti į šeimą. Kol esi jaunas, viskas atrodo nauja, jaudina. Tik paskui tampa rutina. Prisimenu savo pirmąją meilę. Tada man buvo 18 ar 19 metų. Didžiausias malonumas buvo nusipirkti pusę kilogramo saldainių, kuriuos nešdavomės į kiną ir su malonumu suvalgydavome. Didžiausias intymumas buvo pasilaikyti už rankų, geriausiu atveju – bučinukas į skruostą. Buvome laimingi, to užteko. Daug kas priklauso ir nuo auklėjimo. Anksčiau jauni žmonės labiau gerbdavo vyresnio amžiaus žmones, dabar jiems svarbu išreikšti save pačius. Laikai pasikeitė. Na, ir, ne paslaptis, vyrai pas mus užeina gerokai dažniau nei moterys. Jei užeina moterys, jos elgiasi santūriau, jos drovesnės. Vyrai dažnai čia išsipasakoja. Galima sakyti, kad jie atveria savo širdies paslaptis, pasipasakoja bėdas. O būna ir tokių, kuriuos pavadinčiau „išdykusiais vyriškiais“.
