Širdies skausmus – kaip likimo dovaną

Septyniasdešimt ketverių Zita Vičiulienė, dabar gyvenanti Skuode ir globojanti anūkus, patyrė ne vieną skaudžią netektį, išgyvenimą ir nerimą, tačiau nė puse žodelio nėra užsiminusi, kad jai sunku, negera ar nemiela gyventi. Niekam neturi jokių pretenzijų ar reikalavimų. Ne pirmi metai jos judėjimo galimybes vis labiau riboja poliartritas.
Ji visus gyvenimo jai duotus išbandymus ir širdies skausmus priima kaip likimo dovaną. Už ją maldose dėkoja Aukščiausiajam, nes žino ir mato, kad kitiems būna ir sunkiau, ir blogiau.
ŠVIESIAUSI
GYVENIMO METAI
Daugumai šviesiausi gyvenimo metai – jaunystė. Taip buvo ir Zitai Būtaitei, mačiusiai ir pergyvenusiai karo metus, pokario įvykius, kolūkinės santvarkos atsiradimą.
Jos tėvai su antra dukra Irena, pokario įvykių paveikti, į savo namus Jedžiotų kaime nebegrįžo. Brolis Pranas ištremtas į Rusijos lagerius. Ji liko viena.
Ir tomis dienomis, kai jedžiotiškiai su būtiniausiomis maisto atsargomis ir kitais reikalingais daiktais išsikraustydavo pasislėpti Luobos upės dauboje, Zita likdavo gimtuosiuose namuose.
1951 metais ištekėjo už to paties kaimo šviesiaplaukio Vacio Vičiulio. Susilaukė sūnaus Vytuko. Po gerų ketverių – dukrelės Janinos, o dar po ketverių – Laimutės.
Šeimai nestigo meilės ir sutarimo. Kas be ko, tekdavo ir susibarti, susipykti.
Jedžiotiškių (sodiečių) sodybos spietėsi palei kelią gatvinio tipo gyvenvietėje.
Joje buvo ir daugiau jaunų šeimų, veikė pradinė mokykla.
Prakutus vaikams, Zita tapo keliuose kaimuose žinomos šeimininkės (gaspadinės) Adelės Noreikienės pagalbininke vestuvėse, kituose pobūviuose, laidotuvėse, metinėse. Ėjo šeimininkauti ir su Zita Berniene.

SENAS GATVINIS
KAIMAS NUKELIAMAS
Pokaris, kolektyvinių ūkių tvėrimas praretino kaimą. Su antra banga iš gimtųjų vietų patraukė tie, kurie nepajėgė susigyventi su kolūkine tvarka. Beveik visus iš šaknų pajudino vis stiprėjanti ir besiplečianti laukų melioracija, nukėlusi Jedžiotų gatvinį kaimą ir pavienes sodybas.
Keletą metų blaškėsi ir Vičiuliai, nebeišmanydami, kur savo gyvenimą perkelti, kur beįsikurti. Dairėsi parduodamų namų artimiausiuose miestuose. Zitos žodžiais, vyro Vacelio svajonė buvusi įsikurti Aukštaitijoje, prie ežerų, nes labai mėgo žvejybą. Luoboje net plikomis rankomis nemažai žuvų prigaudydavęs.
Kolūkio pirmininko paraginti ir paskatinti, įsikūrė plikame Klauseikių kaimo kalno lauke, formuojamoje gyvenvietėje. Kai Vacys ją atvežė į tą vietą ir pasakė, kad čia reikės pasistatyti namus ir juose gyventi, Zita pravirko. Plynas laukas – nė vieno medelio. O sodyboje, iš kurios privalėjo išsikelti, buvo pilna medžių, krūmų, vaismedžių.
Prie naujųjų namų, iš šiaurės vakarų pusės, užsodino tankų beržyną, paįvairindami jį kitais medžiais, net vaismedžiais, derliomis trešnėmis. Sodinukus tempė, vežė iš grybingų vietų. Pastangos davė vaisius – užaugusiame beržynėlyje gausiai derėjo grybai.
Kol medeliai buvo maži, liauni, niekas kolūkio žemėje pasodinto miškelio lyg ir nepastebėjo. Vičiuliams nemažai teko pavargti, kol jį apgynė nuo sunaikinimo. O trumpi sugrįžimai į senosios sodybos vietą Jedžiotų kaime visados dilgė širdį.

NEBUVO KADA
JUODOS SKARELĖS
NUSIRIŠTI
Vičiulių vyriausiasis sūnus Vytautas, restauravęs ir konservavęs kultūros paminklus, o laisvalaikiu užsiiminėjęs tapyba, 1989 metų kovo 3 dieną susidegino prie Lenino paminklo Klaipėdoje. Po nepilnos paros dideliuose skausmuose mirė. Kiek apie tai rašyta tuometinėje spaudoje, būta įvairių vertinimų ir interpretacijų apie šį tėvams nenumaldomai skausmingą įvykį.
Gyvenimo išbandymų neišlaikė dukros Janinos, susilaukusios trijų vaikų, šeima. Skyrybos. Neilgai trukus – jos buvusio vyro Augusto laidotuvės.
1998 metais po nepagydomos ligos mirė jos brangusis Vacelis.
Janina su mama vienos liko ūkininkauti, gyventi kaime. Augino vaikus, leido į mokyklą. Dėl jų Skuode kreditan nusipirko butą.
Antrosios dukros Laimos vyrą Saulių STT keistomis aplinkybėmis apkaltino kyšio ėmimu. Teismas priteisė didelę piniginę baudą. Iš ko ją sumokėti, kai netenki darbo? Jaunus žmones pradžioje gelbėjo Norvegija, vėliau – Airija. Ne iš gero gyvenimo įkandin atvyko ir sesuo Janina. Močiutei Zitai Vičiulienei liko penki anūkai: Mindaugas, Dovilė, Vytautas, Birutė, Gediminas. Ji užrakino namus Klauseikiuose. Kurį laiką Mosėdyje, dabar Skuode rūpinasi savo dukrų atžalėlėmis, jų mokslais. Finansinę paramą teikia dukros.
Skaudžiai priėmė žinią apie dukrų išvykimą užsienin. Atrodę, kad jos žus, nebegrįš. Tik kai šių metų vasarą pas jas nuvykę ir pagyvenę bei padirbėję vaikai laimingai sugrįžo į Skuodą, pasidarę ant širdies lengviau. Tuo labiau kad jos neapleidžia tikėjimas, jog jos po metų antrų grįš į Lietuvą, o Janina – gal net į Klauseikius.

STIPRYBĖS TEIKIA ŽMONIŲ
GERUMAS
– Aš esu laiminga, – mano nuostabai sako Zita. – Man nėra kada liūdėti, nuobodžiauti. Jei likčiau vienui viena, būčiau labai nelaiminga. Vaikai geri, klauso manęs. Sutariame ir dėl mokymosi – stengiasi.
Turiu nuostabiai gerą brolienę Janiną, išdirbusią 25 metus akušere. Ji labai manimi rūpinasi. Nuolat atveža įvairiausių vaistų, vitaminų. Nesu turėjusi blogų žmonių – visi geri. Geri ir brolis, ir sesuo Irena.
Zita Vičiulienė prašė būtinai paminėti kaimynus klauseikiškius, kurie pirmieji vakare pastebėję iškilusią liepsną ir subėgę išgelbėjo jų trobą nuo visiško supleškėjimo.
Kitą rytą, dar neatsitokėjusius po patirto gaisro, aplankęs Vaclovas Mitkus ir paklausęs, ką galvojate daryti. Dar nieko nebuvę sugalvoję. Tada kaimynas pasakęs – ieškokitės vyrų. Duodu (dovanoju) šiferio – nieko nebelaukę denkite stogą.
Šiam išėjus, abu su Vaceliu net apsiverkę dėl tokio parodyto gerumo. Tą dieną ir sutvarkę bei apdengę nudegusį namo stogą. O kitą dieną užėjęs didelis lietus – būtų viskas perliję, permirkę.
Ji dėkinga klaipėdiškėms J. Zvonkuvienei, I. Rezgevičienei už moralinį palaikymą jai sunkią valandą. Ją vis aplanko buvę kaimynai klauseikiškiai, atvykę į Skuodą su reikalais.
Juozas VYŠNIAUSKAS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto