Šių dienų žmogaus drama: kaip sukurti ir išklausyti tylą

Šiandien Didysis Ketvirtadienis. Kai Jėzus sukviečia savo mokinius Paskutinės vakarienės. Kai Dievo sūnus nusižemina ir numazgoja savo mokiniams kojas, parodydamas nuolankumą ir tai, jog galima mylėti bet kokį žmogų, kad ir kas jis būtų.
Šiandien viskas nutyla. Bažnyčioje nebegirdime vargonų, į susitikimą su Aukščiausiuoju nebekviečia varpai. Ramuma. Tyla, skambesnė už muziką.
Šiandien tvirčiau įsikimbame į Dievo ranką ir keliaujame į susitikimą su savimi per tylą.


TYLA MUZIKOJE
Pirmas akordas
Muzikos mokyklos direktorius Ričardas Grušas sako, jog bene viena didžiausių problemų šiame gyvenime – tą tylą išklausyti. Muzikoje pauzė – tai skambanti tyla, pauzė tolygi natai.
„Tiek vaikai, tiek suaugę nori tą pauzę kuo greičiau pradirbti, kad vėl galėtų dainuoti ar groti. Bet įsiklausyti, kaip ta muzika, skambėjusi iki tol, tebeskamba tyloje, kaip ji susijungia su tyla, yra didelis menas. Kad išgirstume ją, reikia to mokytis…“ – susimąsto direktorius.
Jis nusišypso: yra tokių, kurie mano, jog jei muzikanto partijoje yra labai mažai natų, daug pauzių, jam reikia mažiau ir mokėti.
„Palaukite! Jo įstojimas ir sugrojimas dažniausiai būna aukso vertės! Skaitytojai tikriausiai prisimena Mažeikių tarptautinį meno festivalį, kai pernai Rolandas Kazlas skaitė Mocarto laiškus. Pajutau, kokia tai asmenybė! R. Kazlas sako dirigentui Sauliui Sondeckiui: „Ar jūs suprantate, kas per atsiliepimas obojaus šitoje vietoje?! Jis tiek nedaug grojo, bet kaip jis ten grojo!..“ – prisiminimais dalijosi muzikas.
Antras akordas
Direktorius pasakoja nuo pat mažens gyvenąs skambančiame pasaulyje – muzika, vaikų klegesys, mama buvo mokytoja, dabar muzikos mokykla, dukra muzikantė, darbas su choru – visur skambesys.
„Kad ir nuo gražaus dalyko, bet kai jo yra per daug – pavargsti. O pavargęs bėgi. Kur? Į tylą – į kaimą, į mišką, į naktį, prie jūros. Kartais ir ta audringa jūra atrodo tokia tyli, kai esi savyje… Esate pastebėję? Kartais eini prie jūros, skamba bangos, ūžia, o mintyse atsiranda koks nors poezijos kūrinėlis ir tos bangų mūšos nebegirdi…“ – pašnekovo žvilgsnis nuklysta į tolumas.
Jis pats tylos prasmę pajutęs, kai išvažiavo mokytis į Vilnių. Tik grįžęs tėviškėn, kol pareidavo nuo autobusų stotelės į pamiškėje dunksančius savo tėvų namų, išgirsdavo ypatingai skambančią tylą.
„Ir koks nors gaidys kad sugiedos! Atrodo, lyg tas garsas būtų iš dangaus. Paskui nuvažiuoji į miestą, o ten viskas vėl žžžž – verda. Tylą galima išgirsti ne miesto aplinkoje. Mieste galima tik susidaryti sau tylą,“ – garsiai mąsto R. Grušas.
Trečias akordas
Ilgą pedagoginę patirtį turintis direktorius siūlo pažiūrėti į žmonių santykius. Kas mus lydi susitinkant ir išsiskiriant su kitu žmogumi? Tyla – pasakys jis.
„Mes susitinkame žvilgsniais, mes susitinkame šypsena, tik po to ištariamas žodis… O atsisveikinimas… Irgi išsiskiriame tyloje, kurioje tebeskamba mūsų pasakyti žodžiai,“ – apie mažus tylos pėdsakus kalba pedagogas.
Pašnekovas paaiškina, kad tylus susitikimas įvyksta ne tik su artimu, kitu žmogumi, bet ir su savimi pačiu. Kai reikia labai susikaupti, kažką padaryti greitai ir neturint sąlygų pabėgti iš triukšmo, atsiranda žmogaus minties galia. Jis gali užblokuoti visą aplinkinį pasaulį ir pasinerti į save. Tokioje tyloje gimsta meninė, dvasinė vertybė.
„Šitas blyksnis nepakartojamas,“ – su pasigėrėjimu ištaria R. Grušas.
Ketvirtas akordas
Pasak R. Grušo, tyla atveria mums žemės gelmes ir kosmines erdves, mūsų vaizduotę, tai kūrybos blyksnis. Šimtmečiais žmonės kūrė tradicijas, į jas įpindami ir tylą.
„Pajuskime Adventą, Gavėnią… Tai susikaupimas, laukimas kažko didelio. O jei susikaupime labai kažko lauki? Gražu… Lauki, kas tai per stebuklas bus… Kad ir kasmet, bet vis kitoks, – mintimis nuklysdamas į savo vaikystės laikus kalba muzikas. Bet tuoj pat žvilgsnis grįžta ir apgailestaudamas jis konstatuoja: – Šiandien tyla iš tikrųjų yra sužeista.“
Su vaikais dirbantis vyriškis pastebi, kad daliai jaunimo tos tylos nė nereikia. Arba jei ir reikia, jaunas žmogus nemoka jos atrasti. Neišdrįsta ateiti ten, kur ta tyla skamba, kur ji nėra slogi ir nuobodi.
„Šiuo laiku tyla žmonėms – didžiausias deficitas ir geriausias vaistas. Kokia palaiminga sielai šventė yra būti bažnyčioje – mes ten ateiname į tylą… Kiek skambančioje tyloje yra spalvų gražiausių, minties blyksnių. Kodėl dabar bažnyčios pilnos? Tokioje įtampoje, neaiškume gyvenant reikia dvasinės ramybės, kad nepalūžtume,“ – tikina Muzikos mokyklos direktorius.
TYLA ŠOKYJE
Pirmas žingsnelis
Į klausimą, kada gimsta šokis, šokio idėja, Mažeikių choreografijos mokyklos pedagogė Olga Gross atsako paprastai – kada prabyla tyla. Sąlyginė tyla. Ir iš karto paaiškina: juk gamtoje apskritai nėra tos išgrynintos tylos, kaip nėra ir baltos spalvos.
„Gal norėdami išgirsti gamtą, mes patys nutylame, įsiklausome, kad pamatytume gamtos spalvas, o tada ir patys nusiramintume,“ – pasakoja choreografė.
Šokis – tai nežodinė poezija, tiek tai ir tesusiję su tyla, paaiškina ji. Kada judesiu atskleidi tai, ką nori pasakyti… Tam dažniausiai padeda muzika. Bet kartais ji nutyla, o atlikėjas tebešoka.
„Tuo metu atliekami tiksliai apskaičiuoti judesiai. Tam reikalingas ritmas, kad ir širdies… toks šokis labai efektingai atrodo,“ – nusišypso O. Gross.
Antras žingsnelis
Kodėl griebiamasi tylos šokyje? Šokėja svarsto, jog galbūt tokiam žingsniui kiekvienas subręsta vedamas kažkokių savo emocijų, išgyvenimų ir kūrybos.
„Dažniausiai taip jau nutinka, kad tuo pačiu laiku kyla tokios pačios idėjos. Vienas žmogus sumąstė, kad jam per daug muzikos ir kad reikia šokyje tylios pauzės. Paskui žiūri, kad ir kitas kažką panašaus sumąstęs. Turbūt kaltas laikas, aplinkybės – per daug triukšmo, lėkimo aplinkui. Tad ieškoma būdų kažkaip sustoti…“ – gurkštelėjusi arbatos prakalbo dešimt metų vaikus šokio paslapčių mokanti mažeikiškė.
Pats tikriausias šokis tyloje – tai kurčiųjų šokis. Lietuvoje yra keletas tokių kolektyvų. Šokantys jauni žmonės nieko negirdi…
Šokti pradedame, kai savo jausmų nebegalime išreikšti žodžiais, juoku ar ašaromis – šokti tarp muzikos garsų arba tyloje. Nesvarbu, ar žmogus apskritai yra šokantis.
„Pastebėkite, kartais „šokame“ nesąmoningai. Pavyzdžiui, siūbuojame. Jei tuo momentu neturime progos išsakyti savo minčių arba nerandame žodžių, mes kažkokias savo emocijas išreiškiame judesiu,“ – į save tylintį dėmesį atkreipti kviečia šokėja.
Trečias žingsnelis
„Aš mėgstu tylą, – paklausta prisipažįsta O. Gross. – Pastebėjau, kad pastaruoju metu žmonės bijo tylos. Žiūrėkite, kas darosi namie – veikia televizorius arba radijas. Aš ne tokia.“ Moteris pasakoja, jog po aštuonių dešimties valandų darbo mokykloje norisi nuo visko atsiriboti.
„Tik tyloje įmanoma sudėlioti darbines mintis, tai, ką tu per dieną nuveikei, jausmus. Net mechaniškai dirbant mintys nuplaukia kitur, susidėlioja. Įmanoma taip atsiriboti, kad nebegirdi triukšmo už lango, nebegirdi pravažiuojančių mašinų, vaikų klegesio. Taip pailsiu,“ – šiltai nusišypso ir ranka pasiremia smakrą choreografė.
Bekalbant už lango sučiulbo ant šakos nutūpęs varnėnas, moteris replikuoja: – Tokie garsai man nekliudo. Iš pusiausvyros išveda triukšmas.“
Ketvirtas žingsnelis
Susimąsčiusi pedagogė nejučia grįžta prie pokalbio apie šokį, ji primena, jog visais laikais buvo ieškoma harmonijos, aukso vidurio tarp garso ir tylos. Dar antikos laikais šalia Terpsichorės, šokio deivės, buvo ir tylos deivė Muta. Per tylų šokį galima susitikti su savimi, atrasti harmoniją, kai tavęs niekas viduje nebedrasko.
„Dažnai nesustojame, nenuraminame savęs. Apskritai negalvojame apie tylą. Tik tada, kai esi pavargęs, ieškai tylos – kaip čia pagulėjus ar patylėjus, kad niekas netrukdytų. Bet apie jos svarbą niekad… Mes šitiek dirbame visi ir nežinome, kodėl mes tokie pasidarėme.
Mūsų tėvai niekada neskubėjo tiek, valdiško darbo neparsinešdavo namo, o mes? Kažkoks košmaras, su vaikais nepabūname tiek, kiek norėtume. Kad bent šventos Velykos priverstų sustoti, kad atrastume harmoningus santykius, – sau ir visiems palinkėjo Mažeikių choreografijos mokyklos mokytoja ir pridūrė: – Gerus santykius lemia ne tik mokėjimas susikalbėti, bet ir sugebėjimas gerai jaustis tyloje. Ir tyla yra bendravimo dalis.“


TYLA DAILĖJE
Pirmas potėpis
Dailininkas ir dailės mokytojas Aleksandras Novakas patikina, kad dailėje taip pat egzistuoja tyla: tiesiogine prasme jos nėra, bet kai kurie paveikslai tiesiog ja alsuoja.
Pedagogas pasakoja, kad daugiausia ramybės ir tylos galima atrasti sakralinės dailės kūriniuose: pradedant nuo ankstyvųjų viduramžių, paskui – renesanse, romantizmo darbuose. Ją naudoja ir simbolistai, kad ir mūsų Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Kiekvienas dailininkas auga, keičiasi tematika, nuotaikos, – primena A. Novakas. Kartais einant gyvenimo saulėlydžio link darbai pasikeičia kardinaliai arba menininkai grįžta prie ištakų – prie pirmųjų savo ieškojimų.
„Pavyzdžiui, lietuvių dailininkas Igoris Piekuras, kada buvo pasiekęs savo kūrybos viršūnę, kūrė modernistinius darbus. O dabar vaizduose ieško ramybės, sugrįžta prie peizažo. Tik jo peizažas toks savotiškas, alsuoja tyla. Kad ir dailės patriarcho Algirdo Petrulio, abstrakčiosios dailės šalininko, dabartiniame gyvenime abstraktumas, spalvų deriniai yra su apmąstymu, su ramybe,“ – tylą pamėgusius dailininkus vardijo A. Novakas.
Antras potėpis
Patylėjęs dailininkas sako, kad į tylą kūryboje galima pasižiūrėti ir kitaip. Tylą galima kurti minimaliomis priemonėmis.
„Moksleiviai mėgsta sudėti daug dalykų, atsiranda dinamiška kompozicija – neva bus įdomiau. Jų kūryboje tai pateisinama. Bet kuo vyresnis menininkas, kuo daugiau pasiekęs, tuo labiau jis ieško minimalistinių sprendimų.
Paprastas parodų lankytojas gal nesupranta, pavyzdžiui, Algimanto Švėgždos darbų, kuriuose grafinėmis priemonėmis nupiešiamas augalas, šakelė ar lapelis sudžiūvęs. Ir viskas. O fonas sukuria ypatingą tylą. Mes susikaupiame tik į tą minimalistinį vaizdą,“ – apie kitaip išreikštą tylą pasakoja A. Novakas.
Vyriškis priduria, kad tyla bene svarbiausia kūrimo procese: „Mintys gali gimti bendraujant, stebint kažką, keliaujant. Bet pačiam procesui turi būti tam tikra rami būsena. Išėjimas iš dirbtuvių dažniausiai būna į gamtą, o gamtoje pasitinka tyla, ramybė“.
Trečias potėpis
Pavasario vidurinėje ir Kazimiero Jagmino pradinėje mokyklose dirbantis A. Novakas pats sako tos tylos ir ramybės turintis nedaug.
„Svajoju apie tylą, – nusišypso dailei gyvenimą paskyręs mažeikiškis. – Bet niekaip neišeina. Vis galvoji, bus vasara, vaikams atostogos, pailsėsi, bet vis tiek darbų nuolat atsiranda.“
Kaip tik tuo metu suskamba dailės mokytojo mobilusis telefonas. Paklausiu, ar yra praleidęs dienų be telefono. „Būna, – atsako. – Bet retai. Sausis ar vasaris gal truputėlį tylesni.“
Su vaikais dirbantis dailininkas stengiasi kuo daugiau jiems padėti – tai mažuosius, tai vyresniuosius ruošia įvairiems konkursams, organizuoja parodas.
„Nuolat reikia suktis. Nors ir krizės laikai, bet kai pamokų daug turi, savo darbus tenka atidėti vėlesniam laikui. O kada dalyvauji visur, tai bene kiekvieną savaitę kažkur reikia atsiprašyti, nedalyvauti,“ – mokytojas apgailestauja, kad visur negali spėti.
Ketvirtas potėpis
Dailininkas pasakoja, jog dirbant nekūrybinį darbą, fone dažniausiai skamba muzika. Bet ne bet kokia. Ji sukuria vidinę tylą, ramybę.
„Esu šalininkas to, kas buvo sukurta iš pradžių, ir tai, mano nuomone, buvo tobuliausia. Tai sakralinė muzika, sukurta ankstyvosios krikščionybės laikais, baroko muzika. Pastaroji gal ne visiems suprantama, o man regis, kad tai susiję su žmogaus būsena, su dvasia. Arba ankstyvųjų viduramžių, vadinkime, pusiau liaudiška muzika, su dūdelėmis ar būgnais. Tai muzika, prie kurios, žmogus, atsipalaiduoji. Nors dirbi darbą, matai jį, bet esi kažkur kitur,“ – susikaupęs aiškina dailės mokytojas.
Penktas potėpis
A. Novakas džiaugiasi, kad pasitaiko sutikti „tikrai tikinčių“ žmonių, kurie gyvena tikėjimu, bet jo neakcentuoja, nenori kitam įpiršti savo tiesų.
„Tikintis žmogus – tai pasaulis. Jei Dievas sukūrė žmogų, tai jis yra mikropasaulis makropasaulyje. Mes – tai sumažintas pasaulio modelis, kuriame viskas sutelpa. Tik kaip mes didžiojo pasaulio negalime pažinti iki galo, taip ir vienas kito. Atrodo, mokslininkai viską tyrinėja, suranda, atrodo, kad jau žmogų gali kone sukurti, bet vis tiek visada yra kažkokia riba, kurios nepavyksta peržengti“, – kalba dailininkas.
Šiek tiek patylėjęs tuoj pat pasidžiaugia, esą gal ir gerai, kad yra ta paslapties skraistė: „Aš tikiu, kad žmogus dėl to ir sukurtas – visada keliauti ir ieškoti. Ir viršūnės pasiekti neįmanoma. Atrodo, jau pasiekei kažkurią, bet, žiūrėk, dar viena viršūnė kyšo. Ir tai labai gerai.“
Sigito STRAZDAUSKO nuotraukos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto