Siuvinėdama moteris pajaučia gyvenimo pilnatvę

Naftininkų bibliotekoje atidaryta skaitytojos, bibliotekos klubo „Su knyga“ narės Inos Dailidonienės rankdarbių paroda. Per 30 metų Mažeikiuose gyvenanti moteris, iš profesijos pieno produktų technologė, išėjusi į pensiją, su didžiule aistra ir užsidegimu ėmėsi savo vaikystės pomėgio – siuvinėjimo kryželiu.
Pristatydama Inos darbus, bibliotekininkė Sniegena Chriščinavičienė, neslėpdama susižavėjimo intensyviai dirbančios moters užsispyrimu, pacitavo Romeno Rolano žodžius: „Nėra nieko žavingesnio už valią, nugalinčią neklusnų kūną“.
PIRMĄJĮ DARBĄ ATLIKO SU MAMA
Ina puikiai mena, nuo ko visa tai prasidėjo. Ji gimė ir augo Palangoje, mieste, kuriame visos jos giminės šaknys. Čia gyveno tėvai ir tėvų tėvai. Kiek Ina prisimena mamą, ji visada būdavo su siuviniu rankose. Moteris siuvinėdavo viską ir įvairiausiais būdais, pradedant pagalvėlėmis ir baigiant didžiulėmis staltiesėmis.
„Kažkodėl atmintin labiausiai įstrigo juodos spalvos audinys, išdažytas spalvingais kvadračiukais. Susilieję į vieną visumą, jie virsdavo piešiniu, dažniausiai vaizduojančiu rožių žiedus. Tuos kvadračiukus mama užsiuvinėdavo, ir ant juodų pagalvėlių rožės pražysdavo tarsi gyvos. Tokiam darbui reikėjo ne tik begalinės kantrybės, kruopštumo, bet ir didelės meilės ir atsidavimo“, – teigia Ina, iš mamos paveldėjusi troškimą siuvinėti.
Pirmasis Inos darbas gimė Palangoje, kai jai buvo 16 ar 17 metų. Mergaitė su ąsočiu, išsiuvinėti dvigubu kryželiu, buvo bendras jos ir mamos darbas. Tiesą sakant, mama jį užbaigė viena, nes Ina išvažiavo mokytis į Kauno maisto pramonės technikumą.
Naujas gyvenimas, rūpesčiai iš Inos gyvenimo ilgam išbraukė rankdarbius. Baigusi technikumą ji dirbo Šiaulių pieno kombinate, ištekėjo.
„Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Mažeikiuose pastatė sviesto gamyklą. Mudu su vyru, tos pačios srities specialistu, gavome pasiūlymą dirbti naujoje gamykloje. Kai buvo pažadėtas dar ir butas, ilgiau nebesvarstėme, ir taip atsidūrėme šiame mieste“, – į jaunystės laikus grįžta pašnekovė.

PO DAUGELIO METŲ
Metai vijo metus. Užaugo dukros. Ina nespėjo ir susivokti, kad pensija jau ne už kalnų. Kartą vyresnioji dukra Inga, turinti audinių parduotuvę, Motinos dienos proga padovanojo jai siuvinėjimui skirtą paveikslą, kuriame buvo pavaizduota motina su kūdikiu.
„Prieš gerus metus Inga man buvo atnešusi kitą paveikslą su kažkokiais dvaro rūmais. Be jokių sentimentų, prie jo net neprisilietusi, įgrūdau jį į spintą ir pamiršau. Tačiau kai pamačiau pastarąjį paveikslą, kažkas manyje tarytum apsivertė, ir aš pasakiau: šitą tai aš tikrai siuvinėsiu. Būdavo, tik išlipu rytais iš lovos, užsimetu chalatą ir nesipraususi, nevalgiusi, stveriu siuvinį, kad galėčiau nors kelis kryželius padaryti. Tik tada nusiramindavau, nes tiesiog rankos niežtėdavo, kaip norėdavosi siuvinėti“, – apie staiga atsiradusį nepaaiškinamą potraukį rankdarbiams pasakoja moteris.
Vėliau ši aistra šiek tiek atlėgo. Būdavo dienų, kai siuvinio nesinorėdavo ir į rankas paimti. Nebūdavo tos ugnelės ir tiek. Dar po kurio laiko su ne mažesne meile, užsidegimu ir entuziazmu Ina išsiuvinėjo smuiką su pakalnutėmis.
Po kiekvieno užbaigto darbo turėdavo būti pertrauka. Jeigu nekyla rankos, jei darbas nedirbamas su meile, jo geriau ir nepradėti. Ina visada laukia momento, kada ją tarsi iš vidaus kažkas stumtelės.

LABIAUSIAI VILIOJA ARKLIAI
Pirmieji darbai buvo atlikti ant audinio, kuriame spalvos buvo sužymėtos. Vėlesni darbai buvo siuvinėjami pagal schemas. Jos nubraižytos popieriuje, o spalvos pažymėtos atitinkamais ženklais. Schemą reikia „persikelti“ ant audinio ir parenkant spalvas siuvinėti.
Anot Inos, pagal schemas siuvinėti yra sunkiau ir sudėtingiau, tačiau darbas išeina gražesnis. Iš pradžių schemos pasirenkamos lengvesnės, paprastesnės, vėliau pereinama prie sudėtingesnių.
Jeigu audinys minkštesnis, Ina sako siuvinėjanti su lankeliu. Jeigu jis stangresnis, mažesnis, galima apsieiti ir be jo. Į kiekvieną darbą įdėta moters jausmų ir širdies dalelė.
„Man labai brangus pirmasis paveikslas, kurį siuvinėjau su mama. Mielas ir šildantis paveikslas, kuriame išsiuvinėjau arklių porą. Nežinau kaip paaiškinti, bet man buvo labai malonu jį siuvinėti. Jis dvelkia tokia nenusakoma šiluma, meile, intymumu, kad aš tai jaučiu tiesiog fiziškai. Gal todėl, kad manęs taip, kaip arkliai, netraukia jokie kiti gyvūnai. Pastebėjau, kad ir kitos moterys mėgsta siuvinėti arklius“, – savo jausmais dalijasi Ina.
Moteris vardija pačius artimiausius širdžiai darbus. Tarp jų, be minėtųjų, yra paveikslas, autorės pavadintas „Skersgatviu“, keturi nedideli paveikslėliai, kuriuose vienas ir tas pats peizažas, pavaizduotas skirtingais metų laikais.
Kad paveikslas būtų mielas ir malonus akiai, jį reikia įrėminti. Rėmelius tenka pirkti pačiai, o jie nėra pigūs. Tad moteris paprastai užbaigtą darbą nuneša į rėmelių saloną, kur jį įstiklina ir įrėmina.
„Tai mano pirmoji personalinė vieša darbų paroda, todėl labai jaudinuosi. Ekspozicijoje – 14 darbų. Keletas dar liko namuose. Penki iškeliavo į Palangą. Juos padovanojau ten gyvenančiai brolio žmonai“, – apie savo aštuonerių metų kūrybinį turtą kalba moteris.

SIUVINĖJA JAU IR KETVIRTOJI KARTA
Ar tik atsitiktinumas po beveik 40 metų pertraukos sugrąžino moterį prie vaikystės pomėgio? Gal ir ne visai taip, nes šiam užsiėmimui Iną skatino jos vyresniosios dukros draugė ir bendradarbė Vilma. Gabi rankdarbiams, labai gražiai siuvinėjanti ir mezganti, ji tapo Inos konsultante ir padėjėja. Tai Vilma jai parūpino pirmąsias siuvinių schemas ir pasiūlė siuvinėti pagal jas. Ir dabar moterys dažnai susitinka, konsultuojasi, Vilma padeda parinkti spalvas.
Jaunesnioji Inos dukra Sonata, dirbanti darželyje auklėtoja, kaip ir mama mėgsta rankdarbius. Prieš porą metų, stebėdama, kaip Inos rankose juda adata, ji ir pati užsidegė noru pabandyti. Patiko, ir dabar ne tik intensyviai siuvinėja paveikslus, bet ir mezga.
„Sonatos darbeliai labai gražūs. Jie sudėtingesni, kryželis jai gražiau išeina ir darbas kruopštesnis, nes ji jauna ir akys šviesesnės“, – giria dukrą mama.
Šeimoje yra ir dar viena siuvinėtoja. Tai dvylikametė Ingos dukra Monika. Mama jai padovanojo audinį su ant jo nupieštu spalvotu piešiniu, o močiutė ją pamokė siuvinėti kryželiu. Kol kas mergaitė turi labai daug kitų užsiėmimų, tad siuvinėjimui retai telieka laiko.

DOMINO IR KITOKIE UŽSIĖMIMAI
Nuo vaikystės Ina ne tik daug skaitė, bet ir stengdavosi visur dalyvauti. Ji šoko, dainavo, nemažai laiko skyrė sportui. Mokydamasi Kaune, žaidė technikumo tinklinio komandos rinktinėje. Keletą metų buvo net šios komandos kapitonė. Vienais metais respublikinėje technikumų spartakiadoje komanda užėmė prizinę trečiąją vietą. Savo sportinę karjerą Ina tęsė ir atvažiavusi į Mažeikius – žaidė Sviesto gamyklos tinklinio komandoje.
Dirbdama gamykloje, moteris aktyviai įsijungė į saviveiklos kolektyvus: šoko tautinių šokių ratelyje, dainavo mišriame gamyklos ansamblyje.
„Su koncertinėmis programomis važinėdavome po rajono kolūkius, šokdavome ir dainuodavome per ataskaitinius susirinkimus. Gerą balsą, matyt, paveldėjau iš tėčio, kuris buvo puikus dainininkas. Jo mėgstamiausia daina, kuri ir dabar dar skamba man ausyse, buvo „Kur bakūžė samanota“ – į prisiminimus leidžiasi pašnekovė, dabar jau kuris laikas dainuojanti „Bočių“ ansamblyje.
Sigito STRAZDAUSKO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*