***SKAITYTOJO NAUJIENA*** Sedoje – „Žiemos romansų“ festivalis

Ponios Daivos salionėlis, Klaipėda. Jolantos JOTKAITĖS nuotr.

KAS GERA – PRISIMINKIME, KAS BLOGA, LAI  IŠBLĖS… 

Sedoje nuskambėjo penktasis „Žiemos romansų“ festivalis. Festivalyje dalyvavo ir romansus dainavo Sedos etnografinis ansamblis „Rėmolee“, Mažeikių folklorinio ansamblio „Alksna“ romansų grupė, Akmenės „Rasa“, „Sidabrinė mėnesiena“ iš Radviliškio, „Ponios Daivos salionėlis“ iš Klaipėdos, vilniečių „Juodoji rožė“. Ir, žinoma, „Sedos romansai“.


Sudomino visus

Sedos gimnazijos aktų salėje buvo paruošta 200 sėdimų vietų. Laisvų vietų ne tik neliko, bet  pasieniai buvo pilni stovinčiųjų. Sėdėjau viduryj salės, todėl buvo smagu stebėti žiūrovus. O žiūrovai susirinko ne tik mokantys dainuoti, bet ir mokantys ilgiausių romansų tekstus. Taigi lingavo, siūbavo, kas tyliai, o kas ir garsiai pritarė scenoj dainuojantiems, filmavo, fotografavo. Stebėjausi, kad salė dainuoja, rodos, ir visai negirdėtus tekstus. 
Na, o pagrindinė melodija – valsas. Buvo linksmų ir liūdnų, net tragiškų. Visi apie meilę ir dažniausiai pirmą, nelaimingą. Už nugaros vis girdėdama dainuojant, atsigręžusi paklausiau, iš kur tiek romansų moka. „Šiaip namuose dainuoju, ir susirinkę padainuojam“, – nusijuokė Kristina Juočerienė iš Renavo.
Vakaro vedėjai  Lina  Anickienė ir Gediminas Jokubauskas, irgi pasipuošę „į temą“, vis skaitė Maironį.

Juodoji rožė, Vilnius. Jolantos JOTKAITĖS nuotr.

Pirmoji patirtis

Pasibaigus koncertui pakalbinau jauniausią artistę Aušrinę  Rupšytę, „Sedos romansų“ vadovės  ir festivalio organizatorės Linos Rupšienės dukrą.
– Kaip vakaras? Kaip tu pati nusprendei dainuoti, kaip jauteisi scenoj?
 Koncertas patiko. Negaliu tvirtinti, kad tai mano muzika, bet buvo gražu. Dainuoti pakvietė mama. Scenoje – abu mano tėvai, todėl jaučiausi saugiai, jaukiai ir gerai. Nebijojau. O šiaip romansus turi dainuoti jau patyrę meilę, ja nusivylę ir dėl to nelaimingi… Reikia daugiau metų turėti, kad apie nelaimingas, tragiškas meiles išmanytum. Todėl ir pasirinkom paprastą, lengvutį romansą. Smagu, romansai labai melodingi.


Ir gyventi gera, ir dainuoti smagu 

Pakalbinau ir tolimiausias viešnias – „Juodosios rožės“ dainininkes iš Vilniaus.
– Ar nebuvo sunku dainuoti tokį tolimą kelią sukorus? Kur Vilniuj romansų pateikėjų randat, kiek metų dainuojat?
– Vieni niekai tas ilgas kelias, –  vos ne vienu balsu atsakė. – Mes labai mėgstam dainuoti. Kartu jau penkiolika metų, tiesa, dalyviai keičiasi, bet pagrindinės – tos pačios. Vadovauja vyras, o dainuoja moterys. Romansus renkam po gimines važinėdamos. Mūsų knygoje jų per du šimtai. Išleidom savo kompaktinę plokštelę.
– O jaunimas ar dainuoja?
–  Grupėje jaunimo neturim, bet šiaip ateina padainuoti anūkai, giminaičiai. Turim savo romansų klubą. Renkam prezidentę, kuri būna pagrindinė mūsų viršininkė. Ir gyventi gera, ir dainuoti smagu. Turim savo vizitinę dainą „Juodoji rožė“, pagal ją mus atpažįsta, – ilgai galėtų apie save ir savo romansus pasakoti „rožietės“.
Neišsemiami, neišdainuojami tie romansai. Kuo iš seniau, tuo mums naujesni. Bet labai malonu ausiai, ir prisiminimus labiau žadina tie „jaunesni“, daugiau girdėti. O jau Pauliaus Širvio ilgesingais tekstais parašyti – abejingų nepalieka.

Genoveita Gricienė

Šeimyninis Vacio, Linos ir Aušrinės Rupšių trio. Jolantos JOTKAITĖS nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*