Lietuva pirmauja pasaulyje pagal savižudybių skaičių. Vidutiniškai per parą mūsų šalyje nusižudo trys žmonės. Rajone iš gyvenimo savo noru beveik kas mėnesį pasitraukia po žmogų.
PAAUGLIŲ SAVIŽUDYBĖS
RAJONE – NE RETENYBĖ
Pagal Pasaulio sveikatos organizacijos tyrimą, kasmet nusižudo beveik milijonas žmonių. Tai daugiau nei žūsta karuose. Teigiama, kad pasaulyje savižudybė įvyksta kas 40 sekundžių. Didžiausias savižudžių skaičius yra Baltijos valstybėse, kur kasmet nusižudo 40 iš 100 tūkstančių žmonių. Kiekvienais metais Lietuva netenka apie 50 nepilnamečių, iš gyvenimo pasitraukusių savo noru. Dešimteriopai daugiau – bandančių tai padaryti.
Šių metų sausio 1-ąją kraupus įvykis sukrėtė ir Mažeikius – Tirkšlių miestelio pušyne, ant medžio šakos, kabantis kilpoje rastas šešiolikmečio kūnas. Paauglys lankė vieną iš Mažeikių miesto vidurinių mokyklų.
Rajono mokyklų psichologams kasmet tenka konsultuoti po keletą iš gyvenimo išeiti ketinančių ir net jau bandžiusių tai padaryti mokinių. Apie bandymą palikti pasaulį jie papasakoja tada, kai antrą kartą susiduria su tais pačiais sunkumais. Vaikai ir paaugliai psichologams dažniausiai prisipažįsta, kad jau kartą yra bandę nusižudyti.
APIE SAVIŽUDYBĘ
ĮSPĖJA ŽENKLAI
Mažeikių Pavasario vidurinės mokyklos psichologė Diana Bočkienė „Santarvei“ teigė, kad pastebėti žmogų, galintį ryžtis prieš save pakelti ranką, net ir specialistui yra nelengva.
Tik tam tikri testai ir pokalbiai su tuo žmogumi gali „signalizuoti“ apie savižudybę.
Reikia gerai pažinti žmogų, kad kiltų bent menkiausias įtarimas apie ketinimą pasitraukti iš gyvenimo. Būna atvejų, kai pakalbėjęs su gerai pažįstamu ar artimu žmogumi, gali išgirsti žinią, kad šis nusižudė.
Psichologė pabrėžė, kad apie gresiančią savižudybę galima spręsti iš įvairių ženklų. Nerimą gali kelti jau tai, kad pasikeičia žmogaus nuotaika, jis yra prislėgtas, liūdnas, nerimastingas, jaučia didelį diskomfortą, nežmonišką dvasinį skausmą.
Ir kai jis priima sprendimą palikti pasaulį, staiga jo nuotaika tampa pakili, apima euforija. Žmogus grąžina skolas, dovanoja daiktus, gali pradėti visiems skambinti, kalbėti, bendrauti. Pokalbio turinyje dažnai būna atsisveikinimo mintis: „Neminėkite bloguoju“, „Aš tave mylėjau“.
VIENOS PRIEŽASTIES
NEBŪNA
D. Bočkienė teigė, kad pakelti ranką prieš save dažniausiai ryžtasi nebrandžios asmenybės. Brandi asmenybė gali adekvačiai sureaguoti į situaciją, nebijo rizikuoti, priimti sprendimų sunkiais momentais.
Nebrandi asmenybė, susidūrusi su sunkumais, iš karto puola į kraštutinumus. Užtenka netekti žmogaus, prie kurio esi prisirišęs, ir atrodo, kad pasaulis iš po kojų išslydo. Žmogus tada ryžtasi savižudybei.
„Brandumas ateina su metais, todėl paauglystėje ir būna tokių atvejų“, – pridūrė psichologė.
Anot D. Bočkienės, neteisinga manyti, kad bando žudytis ar nusižudo vaikai iš asocialių šeimų. Tokie vaikai kaip tik išmoksta įveikti sunkumus, pasidaro psichologiškai atsparūs. Problemos jiems neatrodo tokios sunkios – jie randa sprendimų, kaip išsikapstyti.
Tiems vaikams ar suaugusiesiems, kuriems viskas sėkmingai klojasi, nedidelė nesėkmė gali dar vieną nesėkmę prišaukti. Taip susidaro virtinė problemų, su kuriomis nebesugebama susidoroti.
„Niekada nebūna vienos priežasties. Nėra taip, kad susipyktų su draugu ar drauge ir nusižudytų. Visada būna problemų „puokštė“. Neišsprendžiamos jos tampa labai didele našta, jaučiamas ypatingas vidinis diskomfortas. Žmogus nebeiškenčia, ir viena situacija gali pastūmėti nusižudyti“, – pasakojo psichologė.
VIENINTELIS KELIAS –
NUSIŽUDYTI
Statistika byloja, kad dauguma savižudžių – psichiškai sveiki žmonės, išgyvenantys krizę. D. Bočkienė patikslino, kad neretai žmogų savižudybės link pastūmėja ir psichikos sutrikimai, gili depresija. Labai daug žmonių, ypač vyresnio, priešpensinio amžiaus, iš šio pasaulio pasitraukti priverčia vienišumo jausmas, vienatvė.
Paauglių savižudybės priežastis dažnai būna bendravimo su bendraamžiais problemos. Brandaus amžiaus žmogui svarbu darbas – jo netekus gali ištikti krizė. Imama galvoti, kad esi vienišas, nemylimas, apima liūdesys, žmogus tampa uždaras. Užtenka kelių dienų visiško atsiribojimo, ir bendravimo sfera dar labiau pakinta. Žmogus mato problemą, bet ji tokia gili, kad vienintelis sprendimas ją įveikti – nusižudyti. Nebematoma alternatyvų, kaip dar būtų galima išspręsti susikaupusias problemas.
Dažnai konsultacijose psichologė apie savižudybę galvojantiems paaugliams užduoda klausimą, ką jie dar galėtų padaryti, kad problema bent kiek palengvėtų.
„Labai nedaug reikia. Šiek tiek prapleti problemos sprendimų galimybes, patari su kažkuo pasikalbėti, kažką padaryti, ir jaunuolis žudytis nebenori. Žmogus nenori mirti. Jis nori išsivaduoti iš nežmoniško, begalinio skausmo. Jis nori išsivaduoti iš diskomforto“, – akcentavo pašnekovė.
ARTIMŲJŲ KETINIMAIS
ŽUDYTIS
REIKĖTŲ PATIKĖTI
Jei artimieji įtaria, kad jų šeimos narys ar draugas ketina nusižudyti, specialistai pataria neišsigąsti ir kuo daugiau apie tai kalbėtis.
„Pirmiausia nereikia praleisti tokių kalbų pro ausis, kaip dažniausiai būna, nesakyti, kad tai nesąmonė. Reikėtų patikėti tuo, kalbėtis, sukurti saugumo jausmą, skatinti suvokimą, kad žmogus yra reikalingas, ne vienas. Taip pat reikia domėtis, kaip, kokiu būdu ketinama nusižudyti“, – rekomendavo D. Bočkienė.
Su mokiniais dirbanti psichologė perspėjo, kad neretai žmogus labai atvirai „transliuoja“ apie ketinimą išeiti iš gyvenimo: pasako, kad nebenori gyventi, parašo atsisveikinimo laišką. Žmogus neprašo pagalbos, bet jis pasako, kad apie tai galvoja.
Jei savižudis neišsipasakoja apie savo ketinimus, mintis nebegyventi, specialistai artimiesiems pataria nesijausti kaltiems, kad nesugebėjo išgirsti, pamatyti… Už savo sprendimus žmogus pats atsakingas. Išeiti iš gyvenimo yra jo sprendimas, kurio net ir patys geriausi psichologai negali pakeisti.
SAVIŽUDŽIŲ DAUGĖS
UAB „Mažeikių psichinės sveikatos centras“ direktorė Jolanta Akavickienė akcentavo, kad vieno atsakymo, kaip užbėgti už akių gresiančiai savižudybei, nėra, nes kiekvienas žmogus yra individualus.
Absoliučios teorijos, kaip atpažinti savižudį, taip pat nebūna. Tai filosofinis klausimas. Juk vienas žudosi, kai palieka mylima mergina, o kitas palaidoja tėvus, brolius, seseris ir toliau gyvena.
Anot psichiatrės, ilgai, keletą mėnesių ar metų brandinta savižudybės mintis yra ligos išraiška, o nepilnamečių savižudybių priežastis dažniausiai būna situacinė reakcija – nestabilūs santykiai šeimoje, su draugais, artimu žmogumi.
J. Akavickienės manymu, ateityje savižudybių skaičius gali išaugti. Tam įtakos turės dabartinė šalies ekonomikos situacija.
„Žodis „krizė“ daugelį išves iš proto. Bus daug psichikos ligų, savižudybių. Reikia bandyti kabintis į gyvenimą, nepasiduoti, nepanikuoti, ramiai sėdus pagalvoti, stabilizuotis. Yra rankos, kojos, galva, nėra sunkumų, kurių negalėtum įveikti. Viena diena bus juoda, o kita gal bus šviesesnė“, – tvirtino psichiatrė.
Nuotr.: Rajono mokyklų psichologams kasmet tenka konsultuoti po keletą iš gyvenimo išeiti ketinančių ir net jau bandžiusių tai padaryti mokinių.