Artimojo slauga – daug specifinių žinių, psichologinės ir fizinės ištvermės reikalaujantis iššūkis. Užklupusi sunki liga neretai pakeičia didžiosios dalies šeimos narių kasdienybę, nes reikalauja didelių pastangų, prisitaikymo ir empatijos.
Dalis slaugančiųjų savo ligotus artimus žmones įsisuka į sunkią kasdienybę bei ilgainiui ir patys suserga.
Sunku ir vyrams, ir moterims
Lietuvos slaugos specialistų organizacijos prezidentė Aušra Volodkaitė pastebi: net ir vyrai skundžiasi, kad pakelti sergantį žmogų yra labai sunku, vėliau atsiranda stuburo problemų, nukenčia fizinė sveikata. Moterims dažniau tenka emocinis krūvis, jos jaučiasi įpareigotos, kad slaugomo žmogaus negalima palikti, ir dėl to yra linkusios daugiau aukotis. Namuose patys slaugyti sergantįjį nusprendę artimieji dažnai susiduria su žinių trūkumu ir milžiniška našta, kuri gali sukelti perdegimą.
Psichologė-psichoterapeutė Sigita Pūrienė teigė: „Stereotipiškai vyras rūpinasi materialiniais dalykais, o moterys yra atsakingos už visų šeimos narių priežiūrą. Visuomenėje labiau priimtina, kad dėl artimojo ligos moteris dažniau ima nedarbingumą nei vyras. Be to, pačios moterys yra linkusios šį vaidmenį tęsti, ypač jei negauna palaikymo ir kitų šeimos narių įsitraukimo.“
Pasak specialisčių, prižiūrint artimąjį ilgainiui gali išsivystyti psichologinis išsekimas. Išskyriami tokie palaipsniui atsirandantys pagrindiniai 8 fiziniai ir psichologiniai išsekimo požymiai: nuolatinis nuovargis, nedingstantis net ir skyrus laiko poilsiui; fiziniai negalavimai (galvos skausmai, raumenų įtampa, virškinimo problemos); miego problemos – nemiga arba pernelyg ilgas miegas; sumažėjusi dėmesio koncentracija ir atmintis; noras vengti socialinių ryšių, susitikimų su draugais ir šeima; jausmas, kad prarasta gyvenimo kontrolė; apatija, kai jaučiamas atotrūkis nuo savo emocijų ir nebesugebama jų išreikšti; pykčio protrūkiai net ir dėl mažų kasdienių dalykų.
Įsitikinimų klausimas
Tiems, kurie prižiūri savo ligotus artimuosius, bet nuolat jaučia, kad trūksta laiko poilsiui, psichologė pataria pirmiausia peržiūrėti savo įsitikinimus.
Pasak jos, dažnesnė problema yra ne laiko stoka, o vidiniai įsitikinimai: „aš negaliu skirti laiko sau“, „kiti yra svarbesni už mane“, „esu blogas žmogus, jei sunkiu kitam metu galvoju apie save“, „negaliu prašyti pagalbos“.
„Šie mąstymo modeliai dažnai ateina iš vaikystės, kur buvome mokomi, kad buvimas geru reiškia visišką pasiaukojimą, ribų nepaisymą ir savo poreikių atsisakymą“, –paaiškino S. Pūrienė.
Gyventojų apklausa atskleidė, kad beveik pusė sergančius artimuosius prižiūrinčių žmonių (47 proc.) jaučiasi psichologiškai išsekę. Tačiau šis darbas dažnai lieka nematomas – visuomenė jį priima kaip natūralią šeimos pareigą. Dažniausiai ši našta tenka moterims, kurioms rūpinimasis sergančiu artimuoju tampa antrąja, nesuplanuota profesija.
Būtina rūpintis savimi
Pasak S. Pūrienės, rūpinimasis sergančiu artimuoju nereiškia, kad reikia visiškai pamiršti save ir savo poreikius, mat nuolatinis savo poreikių ignoravimas gali ne tik vesti prie emocinio išsekimo, bet ir sukelti tokių psichologinių sutrikimų kaip depresija ar nerimas. Kitaip tariant, net ir rūpindamasis kitu, žmogus turi teisę džiaugtis, skirti laiko savo pomėgiams ir emocinei gerovei.
„Ir man teko susidurti su tokia situacija – dėl vaiko ligos konsultaciją atšaukusiai klientei parašiau: ,,Nepamiršk, nėra juoda balta, nerimas nelygu meilei, galima ir sirgti, ir džiaugtis gyvenimu vienu metu.
Nerimavimas dėl kito ir savęs išsižadėjimas nėra meilės įrodymas, nes rūpintis galima ir be nerimo, o iš meilės“, – pasakojo S. Pūrienė.
Ir vis tik tai, kad sergančių artimųjų slauga neretai „sudegina“ pačių slaugančiųjų fizinę ir emocinę sveikatą, vis dar išlieka nematoma – rūpinimasis ligoniais vyksta už uždarų durų.
Psichoterapeutė įsitikinusi: reikia šviesti ne tik visuomenę, bet ir prižiūrinčius artimąjį parodant, kad jie verti poilsio, galimybės save realizuoti, pramogų ir atitrūkimo nuo rutinos, nes jų gerovė nėra mažiau svarbi nei sergančio šeimos nario.
„Vis dar gajus įsitikinimas, kad slauga yra savaime suprantama pareiga, o apie perdegimą ar emocinius sunkumus kalbėti nepriimtina. Tačiau svarbu apie tai atvirai diskutuoti ir skatinti prižiūrinčiuosius nebijoti prašyti pagalbos“, – kalbėjo S. Pūrienė.
Pasirengimas ir noras
Lietuvos slaugos specialistų organizacijos prezidentė A. Volodkaitė pabrėžė: kol žmogus nesusiduria su artimojo slauga, tol ir nebūna tam pasiruošęs. Atsiradus slaugos poreikiui slaugančiajam tenka išsiaiškinti, kaip rūpintis artimuoju, kaip dažnai prie jo prieiti, kaip maitinti, vartyti, išvengti pragulų.
„Manyčiau, kad jeigu artimasis nebuvo susidūręs su medicinos dalykais, slauga ir gydymu, jam gali būti sunku užtikrinti visapusišką slaugą. Tuo labiau, kad ligonis gali turėti demenciją, gali būti agresyvus“, – tvirtino LSSO prezidentė.
Pasak jos, slaugymo galimybės priklauso ir nuo paciento būklės, ir nuo artimųjų pasirengimo, noro.
Pacientų būklė gali būti labai skirtinga, pradedant nuo tokios, kai jie visiškai negali apsitarnauti, turi kitų sveikatos problemų, privalo nuolatos gulėti, jiems reikia užtikrinti slaugą 24 valandas per parą. Ir būna atvejų, kai ligoniai dalinai savarankiški, gali kartais pabūti vieni ir artimieji neprivalo nuolat visapusiškai padėti.
„Slaugyti artimąjį vienam ar dviese – labai sunku, susidaro milžiniška fizinė ir emocinė našta. Ypač kai žmogus turi rinktis, ar gali atsisakyti darbo ir skirti visą savo laiką priežiūrai. Jeigu yra platesnis artimųjų ratas, kurie slaugo pasikeisdami, tada situacija šiek geresnė“, – sakė pašnekovė.
Dėl šios priežasties svarbu nesikankinti ir prisiminti apie teikiamą pagalbą į namus, asmeninės pagalbos paslaugas, kai specialistai padeda iškilus sunkumams ir papildomiems klausimams.
Parengta pagal „Lietuvos sveikata“ inf.
