Reidai atskleidė, kad gyventojai naudojasi nepakankama būsto šeimininkų kontrole.
Skolos, netvarka, „paveldėjimas“ ir atsakomybės trūkumas – tokį vaizdą susidarė „Santarvė“, vieną vakarą kartu su Savivaldybės darbuotojais aplankiusi keletą socialinių būstų.
Specialistų teigimu, tai, ką pamatėme, atspindi pagrindines problemas. Jie įsitikinę, kad nuolatiniai patikrinimai išjudins įstrigusią eilę.
SPECIALISTŲ NEĮSILEIDŽIA
Patikrinti, koks verda gyvenimas socialiniuose būstuose, „Santarvė“ su Savivaldybės Turto valdymo specialistėmis išsiruošė prieš darbo pabaigą – kad į laikinus namus įsileistų dirbantys žmonės.
„Santarvės“ kelionė po naujamiesčio kvartalą prasidėjo nesėkmingai: niekas neįsileido į butą, dėl kurio netvarkos į Savivaldybės specialistus kreipėsi kaimynai.
Laiptinės gyventojai skundėsi, kad čia gyvenantis vyriškis kaupia šiukšles, iš būsto sklinda nemalonus kvapas, iš čia į kaimyninius butus keliauja parazitai.
Nosį smarvė rietė ir užsukus į gretimą namą. Ketvirtajame aukšte įsikūręs vyriškis taip pat mūsų neįsileido, nors už nesandariai uždarytų durų girdėjosi bruzdesys, o netrukus atsklido ir cigarečių dūmų kvapas.
Situacija pasikartojo ir viename iš Žemaitijos gatvės tvarkingų namų. Čia duris radome užkabintas iš vidaus, tačiau į beldimą niekas neatsakė. Tik vėliau specialistės nuomininko byloje aptiko kolegių paliktą įrašą: „Lankyti iš ryto, nes vėliau būna girtas…“
Atidėję kelionę kitam rytui, toliau sukome ratus aplink vadinamąjį Sodų trikampį. Pasibeldėme į duris buto, kuriame pagal sutartį turėtų gyventi brolis ir sesuo. Tačiau ir čia niekas neatidarė durų.
Pakalbinus kaimynus, paaiškėjo, kad būsto nuomininkai čia užsuka retokai.
„Juos reikia aplankyti, nes čia vyksta visokie baliai festivaliai. Kiek kaimynai į policiją dėl to esame kreipęsi… Aš bijau ką sakyti, kad nesulaukčiau kokių negerumų,“ – uždarydama duris paaiškino viena moteris.
Vėliau specialistės „Santarvei“ pasakojo, kad prašant kaimynų informacijos apie socialinio būsto nuomininkus, jie dažnai nekalba, bijodami užsitraukti nemalonę.
BUTĄ „PAVELDĖJO“
Socialinis būstas yra skiriamas mažas pajamas gaunantiems žmonėms. Tokia vietos valdžios pagalba žmogui turėtų būti laikina – kol jis atsistos ant kojų.
Apsidžiaugėme namuose radę pirmuosius nuomininkus. Už nemokumą teismo antstoliams jau perduota šeima skolos vis tiek negrąžina. Skola vis auga, nes nuomininkai ir toliau nemoka nuomos mokesčio. Už dviejų kambarių butą jiems paskaičiuotas nuomos mokestis – šiek tiek daugiau nei šimtas litų per mėnesį.
Savivaldybės darbuotojai skolininkams paštu siunčia raginimus, nurodydami grąžintinas sumas, bei įspėjimus. Tačiau Lijana (šios ir kitų aplankytų nuomininkų vardai pakeisti – K. V.) gynėsi negavusi nė vieno laiško. Tiesa, vėliau taip tvirtins visi iki vieno aplankyti socialinio būsto nuomininkai.
Klausiama, kodėl neužsuka dėl skolos pasikalbėti su specialistais, moteris tik gūžtelėjo pečiais ir nuleidusi akis prisipažino: „bijau“.
Serialą per televiziją žiūrėjusi moteris pasakojo, jog skolos susidarė dėl sunkios finansinės padėties. Vyras darbo negaunąs, o ji dabar auginanti mažametę dukrą. Anksčiau viename iš prekybos centrų dirbusi mažeikiškė pasakojo pasirašiusi dokumentą, jog į darbą grįš, kai vaikui sukaks treji metai. Taip liepė darbovietė, – paaiškino socialinio būsto nuomininkė. Vyriausieji vaikai jau išsikraustę – kuria savo gyvenimus.
Apžiūrėjus butą, akivaizdu, kad šeima šiuo metu naudojasi tik vienu iš kambarių, šis pakankamai tvarkingas, o kitas – apleistas, nuplėšytais tapetais.
Pagal įstatymą, žmogui privaloma skirti dešimt kvadratinių metrų ploto. Tad specialistams užsiminus, kad pagal kvadratūrą šis butas šeimai jau per didelis, mažeikiškė tikino, jog viename kambaryje neišsitektų.
Čia jau priprasta vieta, be to, mažeikiškė užsiminė, kad šį socialinį būstą paveldėjo: „Mes seniai čia gyvename, anksčiau tėvai gyveno, jie buvo gavę iš Savivaldybės“.
TURI TEISĘ RINKTIS?
Išsikelti į mažesnį butą nepageidavo ir erdviame dviejų kambarių bute su dvylikamečiu sūnumi gyvenanti Roma.
„Neatsimenu, kada taip ilgai miegojau,“ – ne kartą pokalbio metu mažeikiškė teisinosi, kad ilgai neatidarė durų. Tačiau viską paaiškino nuo moteris sklidęs aitrus alkoholio kvapas.
Kelis tūkstančius litų skolos turinti nuomininkė Savivaldybėje paskutinį kartą lankėsi prieš dvejus metus, kada po trejų gyvenimo socialiniame būste metų reikėjo patikslinti pajamas.
„Žiūrėsime dabar, reikia tvarkytis po truputį. Sakė, kad mums nuims tą skolą,“ – įsitikinusi dviejų vaikų motina.
Sužinojusi, kad tokių dalykų nebūna, o tik galima pasirašyti skolos grąžinimo mažomis dalimis grafiką, mažeikiškė truputį sutriko. Iš pašalpų gyvenanti moteris atviravo, kad smaugia ne tik skolos Savivaldybei bei jai priklausančioms įmonėms už komunalines paslaugas, bet ir išperkamoji nuoma.
„Vis tas, vis anas, labai sunku buvo – viskas sustojo, depresija man. Reikia pradėti mokėtis. Vis problemos, tad mokėjimą atidedame vis toliau, kada bus geriau, – nelabai rišliai kalbėjo moteris ir vėl pasiteisino, kad yra užsimiegojusi.
Specialistams prakalbus apie galimybę keisti šį butą į mažesnį, nes tada ir nuomos mokestis būsiąs mažesnis, Roma reagavo greitai: geriau, kad ta pati vieta būtų, vaikui mokykla čia pat, kiemo draugai…
SAVIVALDYBĘ – Į TEISMĄ
Visų tą dieną aplankytų butų nuomininkų pagrindinė problema – nemokumas. Jie įsiskolinę ne tik už nuomą vietos valdžiai, bet dažnai ir už komunalines paslaugas.
Trisdešimt metų socialiniame būste gyvenanti Birutė prisipažino, kad moka tik už elektrą – kitaip išjungtų, o visa kita – į skolą.
Moteris pasakojo gyvenanti iš trijų šimtų litų ir laukianti pensijos. Už butą nemokanti mažeikiškė viliasi, kad pinigų pavyks laimėti loterijoje.
Skolininkei specialistės priminė, kad ji gali būti perkelta gyventi prastesnėmis sąlygomis.
„Ak, dabar man jau siūlote be patogumų… Ne, dėkui, mano ne toks amžius, kad aš eičiau kur nors į kaimą – vanduo iš šulinio. Suprantama, kažkas nori šio buto,“ – prie tokios išvados priėjo keturis vaikus užauginusi moteris.
Grūmodama pirštu, mažeikiškė pareiškė neprivalanti prižiūrėti buto – niekas už tokią „pareigą“ nieko nedavė… Be to, tūkstančius litų įsiskolinusi netrukus pensinio amžiaus sulauksianti mažeikiškė įsitikinusi – tai valdžia jai yra skolinga.
„Iškeldins mane? Toli gražu! Aš puikiai įstatymus žinau. Jeigu reikės, aš apskųsiu Savivaldybę. Už ką?
Dieve tu mano, už moralinę žalą: aš buvau priversta laukti dvidešimt metų didesnio butelio, kam mulkino mane? Kodėl mano vaikai turi dirbti kaip jaučiai ir mokesčius mokėti, nebėgti iš tos Lietuvėlės?“ – piktinosi pašnekovė.
RŪPINTIS TURI ŠEIMININKAI
Kad ir sunku, iš Lietuvos nebėga aplankyta Jono šeima. Dviejų kambarių bute šiuo metu jie gyvena penkiese, vyresnieji vaikai jau sukūrę savo šeimas.
„Dengiame tą priteistą skolą. Bet daug negalime duoti, juk gyventi reikia, vaikams reikia,“ – paaiškino vyras, negalėdamas atsakyti, kiek turi skolų.
Jonas į šį butą naujamiestyje su šeima atsikraustė prieš daugiau nei dvidešimt metų. Tačiau su būsto šeimininkais, Savivaldybės administracija, bendrauja itin retai.
Pasiteiravus, kodėl takai į įstaigą užžėlę, septynių vaikų tėvas atsakymo ilgai neieškojo.
„Po tokias vietas nevaikštau. Reikės, buto šeimininkas pats atvažiuos,“ – replikavo iš pašalpų ir atsitiktinio uždarbio gyvenantis šeimos tėvas.
Vyriškis, kaip ir visi kiti aplankyti socialinio būsto gyventojai, pažadėjo artimiausiu metu apsilankyti Savivaldybės administracijoje ir atnaujinti sutartis su nuomotoju bei komunalinių paslaugų teikėjais.
SUTARTIS NEGALIOJA?
O štai Ventos gatvėje gyvenanti Irena pareiškė, kad jai socialinio būsto nebereikia.
Dėl įsiskolinimų jau kartą perkelta gyventi prastesnėmis sąlygomis moteris teigė, kad už poros mėnesių butą atiduos. Kadangi nėra iš ko gyventi, išvažiuos.
Savivaldybės darbuotojų į butą neįsileidusi mažeikiškė pareiškė: kaip ji su vaikais gyvena – tik jos reikalas.
„Aš įsipareigojusi butą tvarkyti? Taip, pasirašiau sutartį, bet tas neturi reikšmės, daug kas pasirašoma. Savivaldybė ir taip žino, ką turi. Ji šeimininkė? Tokia ir šeimininkė, jei stogas kiauras varva,“ – piktinosi vieno kambario bute su dviem mažamečiais vaikais gyvenanti mažeikiškė.
Pokalbis laiptinėje visgi baigėsi Savivaldybės specialisčių naudai. Joms pavyko įtikinti įsileisti bent vieną žmogų, kad galėtų butą nufotografuoti.
Nuotraukos reikalingos bylai atnaujinti, kad specialistai matytų, kaip prižiūrimas butas. Su būsto šeimininku, Savivaldybės administracija, sutartis sudarę mažeikiškiai privalo pasirūpinti nuomojamo būsto gerove: jį atiduoti ne prastesnės būklės nei gavo.
Jono STRAZDAUSKO ir Elijaus KNIEŽAUSKO nuotraukos.: Už nuomos sutarties nesilaikymą socialinių būstų gyventojai gali būti iškeldinti gyventi prastesnėmis sąlygomis.
„APLANKYSIME KIEKVIENĄ ŽMOGŲ“
Rima PODELIENĖ, Savivaldybės Turto valdymo skyriaus vedėjo pavaduotoja:
– Taip, pasiklausius nuomininkų, gali susidaryti įspūdis, kad čia MANO būstas. Bet rinktis nelabai jie gali. Nuolaidų tikrai nebus – tą tai galiu pažadėti, nes tikrai yra žmonių, norinčių gyventi sąžiningai.
Iš tų jūsų aplankytųjų jau kitą dieną pusė atėjo, vadinasi, tokie apsilankymai naudos turi. Dabar vyksta masinis seniai sudarytų sutarčių atnaujinimas – aplankysime kiekvieną žmogų. Pirmiausia sustiprinome kontrolę dėl nepriemokos.
Jeigu aš metus nemokėjau ir niekas nieko nesakė, gyvenu antrus – aha, vėl niekas nieko nesako. Tai kam mokėti? O po to geriau pamesti viską ir pabėgti nesumokėjus, plius dar iš principo sugadinti būstą. Tokio keršto sulaukėme, kai žmones pajudinome ir pradėjome ieškoti nepriemokų…
Tie pinigai, surinkti už nuomą, niekur kitur nenaudojami – tik socialiniam būstui remontuoti. Vyksta judėjimas, stengiamės suremontuoti tuos, kurie buvo kelerius metus neremontuoti. Baigiame susitvarkyti visą apskaitą.
Dabar, sudarydami naujas sutartis arba jas atnaujindami, aplankytą būstą fotografuojame. Taip atsinaujiname kiekvieną bylą, pridedame nuotraukų – tam, kad paskui nebūtų pretenzijų, kai žmogus Savivaldybei atiduos būstą. Nuomininkai privalo grąžinti jį ne prastesnės būklės nei gavo.
Jeigu mažeikiškiai nesumoka skolų, galime juos iškeldinti gyventi prastesnėmis sąlygomis – į būstą be patogumų. Ir kas įdomiausia, pastaruoju metu pasipylė prašymai suteikti tokį būstą – jau tuoj pritrūksime. Čia apsisuko lazda: pradėjome judinti „nepriemokininkus“, pasipylė žmonės, su malonumu norintys atiduoti būstą daugiabučiuose ir prašantys būsto be patogumų.
Įdomu, kad socialinis būstas dažnai įsivaizduojamas kaip landynė. Tikrai taip nėra, tačiau vienas šaukštas deguto sugadina statinę medaus. Be to, dažniausiai, jeigu tik žmogus nemoka, vadinasi, tikrai kažkas yra ne taip. Ne paslaptis, kad yra socialinių būstų, kurių nuomininkai daro, ką nori, butuose padaro šiukšlynus. Tačiau, žinokite, dabar arba žmonės tapo mažiau tolerantiški, ar pajautė, kad kreipimasis į mus padės, kad bus sureaguota, tai padažnėjo kaimynų pranešimų apie tokius atvejus.
Pagal sutartį, nuomininkai neturi trikdyti kitų žmonių gyvenimo sąlygų, kartais padeda jiems išsiųsti įspėjimai. Jei situacija nesikeičia, patariame kaimynams kreiptis į policiją, reikalai su pareigūnais – vienas iš pagrindų nuomininkui iškeldinti.
„PASIRINKTI GALI VIENĄ KARTĄ“
Laura BUŠMĖ, Savivaldybės Turto valdymo skyriaus vyriausioji specialistė:
– Eilėje stovintis žmogus pasirinkti gali vieną kartą. Pagal neseniai įsigaliojusią naują Socialinio būsto teikimo tvarką, vieną kartą atsisako, antrą kartą atsisako – braukiame iš eilės.
Tačiau socialinį būstą mes siūlome, atsižvelgdami į žmonių norus. Prašyme jie numato, kokio būsto viliasi: mieste ar kaime, su patogumais ar be patogumų. Išklausinėjame visko, kad nesiūlytume, kas netinka.
Išbraukiame iš sąrašo ir tokiu atveju, jei žmogus neatsiliepia į skambučius ar grįžta jam siųsti laiškai. Todėl visada žmones perspėjame, kad jei keičia gyvenamąją vietą ar adresą, būtinai mums praneštų.
Tačiau nors taisyklės mums tai leidžia daryti, bet nesuradę žmogaus, nebraukiame…
Kiti žmonės pasižiūri, kad jiems pigiau išsinuomoti ne iš Savivaldybės, tačiau visgi mažeikiškiai labai sparčiai stoja į eilę, nes Mažeikių rajone butų trūksta.
Būna situacijų, kada žmonės nuomojosi butą, tačiau be jokių garantijų, ir juos išvarė lauk, ir liko be pastogės. O socialiniame būste žmogus ir gyvenamąją vietą deklaruoja, ir dar kompensaciją gauna.
„REIKIA KEISTI SISTEMĄ“
Rimantas DAGYS, Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas:
– Iš esmės socialinis būstas yra savivaldybių reikalas. Tačiau savivalda lėšų neturi, o investicinė politika specialiai socialiniam būstui menka, tai nieko iš esmės neišsprendžia. Turbūt reikėtų iš principo pereiti prie kitokios problemos sprendimo strategijos.
Reikėtų ryžtingiau pereiti prie „nuomos krepšelio“. Nes nė viena valstybė problemos nėra išsprendusi investicine politika, kokią mes dabar turime.
Iš esmės dabar vyksta parengiamosios diskusijos ir, matyt, laukia esminiai pakeitimai, nes su dabartine sistema, ji per dvidešimt metų nepajudėjo ir nepajudės į priekį.
O jeigu būtų sutvarkytas krepšelis, tada būtų galima į statybas pritraukti privatų kapitalą, jie matytų investicinę perspektyvą ir taip toliau… Bet viskas priklauso nuo lėšų kiekio, kiek tas krepšelis gali būti didelis.
Tačiau nėra aiškaus vaizdo, mat socialiniu būstu rūpinasi Aplinkos ministerija, o socialinis būstas jai tarp visų prioritetų yra galutinis – kažkur toli toli toli… Užtat mūsų komitetas šiuo metu yra pasiūlęs Vyriausybei, kad socialinių būstų problematika būtų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos akiratyje. Ji disponuoja pajamomis, geriau žino poreikius nei Aplinkos ministerija.
Be to, reikia apsispręsti, kam mes tą socialinį būstą garantuojame, jei negalime jo suteikti plačiam žmonių ratui. Dabar turinčiųjų teisę į socialinį būstą lyg ir daug, bet pasinaudoti ja negali – eilėse stovi metų metus.
Tad iš esmės reikia keisti pačią sistemą: geriau pažadėti mažiau žmonių, bet kad gautų garantuotai.
Kas turėtų pirmumo teisę, nedrįstu dar svarstyti, nes pirmiausia reikia gauti aiškų vaizdą, kiek mes išgalime tai padaryti.
Manyčiau, į socialinį būstą reikėtų žiūrėti plačiau. Tai yra būstas, kuris turėtų būti sietinas ne tik su asocialiomis šeimomis, kaip kartais pas mus įsivaizduojama, bet ir su jaunomis šeimomis, kurios dar neturi būsto, kurioms reikia susikurti kažkokią pastogę.
