Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Gėlynuose jau ima žioruoti raudoni ir oranžiniai „žibintai“, šiltnamiuose noksta rausvos žemuogių skonio uogytės. Tai dumplūnės – bulvinių šeimos augalai. Jų yra ir vienmečių, ir daugiamečių. Būdinga jų visų savybė – vaisius – mažytė uogytė apvalkale.
Darželiuose nuo seno auginamos paprastosios dumplūnės. Šie 70–90 cm aukščio dekoratyviniai augalai daugiamečiai, jų žiedai neišvaizdūs, bet ryškiai raudonos apyvaisių širdys rudenį šviečia kaip mažyčiai kinų žibintai.
Raudonas dumplūnių apyvaisis pamažu suyra, bet raudonas vaisius ir gyslos lieka – iš toli atrodo, kad įkalinta ažūriniame narvelyje plaka raudona širdis. Vaisiai prinoksta rugsėjo–spalio mėn. ir kybo iki žiemos tarp gelstančių lapų. Laiku nuskintos dumplūnių „širdys“ gražiai sudžiūva ir daug metų nekeičia nei formos, nei spalvos.
Sausoms puokštėms skinama, kai apyvaisis nusispalvina sodriai raudonai, arba palaukiama, kad jis suirtų. Ryškūs taurėlapiai nuodingi (!), bet vyšnios dydžio raudonos uogytės prinokusios valgomos.
Paprastųjų dumplūnių giminaitės – valgomosios ir žemuoginės dumplūnės, auginamos kaip vienmečiai daržo augalai.
Valgomosios dumplūnės užauga iki 80–100 cm aukščio, žemuoginės vos siekia 30–40 cm. Jų žiedus gaubia ryškios taurelės, kurios vėliau apgaubia ir vaisių. Vaisiai pradeda nokti liepos mėn. ir noksta iki rugsėjo, vienas keras subrandina apie 2–3 kg vaisių. Apvalkalėlis perplyšta ir pasirodo 2–5 cm skersmens mažą žalią pomidoriuką primenanti uoga.
Jeigu iš vaisių gaminami pirmieji patiekalai, juos reikia skinti mažiau prinokusius, jeigu desertams – visai prinokusius.
Valgomosios dumplūnės skonis specifinis, ne visiems patinka, o žemuoginės – malonus, žemuogių kvapo ir skonio. Vaisiuose yra citrinos rūgšties, vitamino C, karotino, rauginių ir pektininių medžiagų. Žemuoginės dumplūnės vaisiai valgomi žali arba verdama gardi uogienė su citrina. Juos skanu valgyti ir džiovintus, kaip razinas. Taurelės (apyvaisiai) nuvalomi, nes nuodingi.
Valgomosios dumplūnės vaisių dedama į sriubas, salotas, iš jų gaminama ikra, konservai su morkomis bei pomidorų padažu, vaisiai marinuojami ir raugiami. Prieš gaminimą ar konservavimą vaisiukai minutę palaikomi karštame vandenyje, kad lengviau nusivalytų juos gaubiantis lipnus apvalkalas.
Dumplūnės vertingos ir medicininiu požiūriu. Jose yra pektino, todėl vaisiai tinkami dietinei mitybai, šalina iš organizmo sunkiuosius metalus, perteklinį cholesteriną, padeda viduriuojant, sergant podagra, reumatu, „streikuojant“ skrandžiui ir kepenims, pasižymi šlapimo išsiskyrimą skatinančiu poveikiu.
Šie augalai mėgsta saulę, šilumą, joms patiks bet kokia trąši dirva, tik ne rūgšti ar šlapia, nepatinka šviežias mėšlas, o kalkės bus į naudą. Skurdžioje žemėje dera menkiau, bet vaisiai greičiau subręsta, ryškiau nusidažo apyvaisis.
Dumplūnių nereikėtų sodinti greta pomidorų, paprikų, baklažanų, nes gali sirgti tomis pačiomis ligomis. Auginama panašiai kaip pomidorai, tik nereikia laužyti pažastinių ūglių.
Paprastosios dumplūnės šalčiui atsparios, apšąla tik šaltą besniegę žiemą. Plinta į šonus šakniastiebiais, todėl keras netrunka išsiplėsti.
Dumplūnių sėklų galima pasiruošti patiems ir užsiauginti daigų.
