Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Kam yra tekę lankytis Kryme ar kituose šiltuose kraštuose vasaros pabaigoje, be abejo, atkreipė dėmesį į gražų vijoklį didžiuliais raudonais arba oranžiniais trimito formos žiedais. Tai ląstūnė.
Pas mus ši puošni liana nėra labai paplitusi, dažniausiai sutinkama – stambiažiedė ląstūnė. Tai stambus vijoklinis augalas su orinėmis šaknimis, kurios prisitvirtina prie sienos ir gali pakelti šakas net į 15 m aukštį. Ryškiai oranžiniai 5 cm skersmens ir 9 cm ilgio žiedai po 10–15 sutelkti žiedynuose ūglių viršūnėse. Žiedai išsiskleidžia paeiliui, todėl augalas žydi labai ilgai.
Dažnai gėlininkai skundžiasi, kad ląstūnės apšąla arba prastai žydi. Geriausia įsigyti nuo senų, gausiai žydinčių augalų nupjautus ir įšaknydintus auginius. Jie pražysta jau po 2–3 metų. Sėjinukai auga labai lėtai, o pražysta tik po 7–8 metų.
Ląstūnės formuojamos panašiai kaip vynuogės. Žydi pirmamečiai ūgliai, išaugę iš senų daugiamečių stiebų. Pavasarį įsišakniję auginiai persodinami į didesnius vazonus. Ant kero paliekami 2–4 stambiausi ūgliai, kiti išlaužomi. Svarbu nepertręšti, kad iki 2,5–3 m išaugusios šakos rudenį spėtų sumedėti. Jos sudarys augalo skeletą.
Vazonuose augančios ląstūnės žiemai pernešamos į rūsį, o pavasarį persodinamos į lysvę. Iš skeletinių šakų išaugę ūgliai kartais pražysta tais pačiais metais. Per žiemą jie greičiausiai nušals ar bent apšals, bet pavasarį juos pakeis nauji. Jeigu daigeliai labai prastai auga ir pirmaisiais metais skeletinių šakų suformuoti nepavyksta, ląstūnės vazonuose paliekamos dar metams.
Sodinama saulėtoje vietoje, geriau prie pietinės arba pietvakarinės namo sienos. Jei šiam augalui vieta ir dirva patiks, jis ims kraustytis iš proto!
Ląstūnėms reikia lanksčių atramų, kad žiemai būtų lengva nuimti. Vėlų rudenį storai mulčiuojama durpėmis arba pjuvenomis, o jeigu nuo stogo bėga vanduo – uždengiama stogeliu. Svarbiausia – gerai užengti skeletines šakas.
Ląstūnės bijo tik vieno – šalčio, jos nereiklios žemei, gerai auga nelaistomos ir netręšiamos. Jas nesunku prižiūrėti – pavasarį išpjaunami pernykščiai ūgliai, o vasarą reguliariai išlaužomos silpnos tankios šakutės.
Maniškė auga gal kokie 7 metai, bet nėra nei vienos atžalėlės padauginimui. Kodėl?
Tikrai labai abejoju del teiginio, kad augalas neatlaiko Lietuvos salciu. Gyvenome Cikagoje, kur ziema salciai siekia -30 ir daugiau, dabar- vidurio JAV-(cia salciai irgi ne mazesni) ir augalas niekada nebuvo nusales. Tik yra dvi didziules problemos: kasmet is zemes islenda daugybe atzalu, su kuriomis praktiskai neimanoma kovoti. Tad augalas tampa piktybiniu: nesulaikomai pleciasi ten, kur visai nepageidaujamas. Kita problema: belipdama i virsu, prisisiurvia prie atramu ir jas sugadina: tad ten, kur auga sis augalas bus sugadinta ir pergola, ir, tuo labiau, pastato siena.
Tikrai labai abejoju del teiginio, kad augalas neatlaiko Lietuvos salciu. Gyvenome Cikagoje, kur ziema salciai siekia -30 ir daugiau, dabar- vidurio JAV-(cia salciai irgi ne mazesni) ir augalas niekada nebuvo nusales. Tik yra dvi didziules problemos: kasmet is zemes islenda daugybe atzalu, su kuriomis praktiskai neimanoma kovoti. Tad augalas tampa piktybiniu: nesulaikomai pleciasi ten, kur visai nepageidaujamas. Kita problema: belipdama i virsu, prisisiurvia prie atramu ir jas sugadina: tad ten, kur auga sis augalas bus sugadinta ir pergola, ir, tuo labiau, pastato siena.