Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Besidomintieji sveiku maistu, be abejo, šį augalą pažįsta, bet tikrai atsiras tokių, kurie nieko apie jį nėra girdėję, juolab kad į Lietuvą jis atkeliavo ne taip seniai. Tai saldžioji stevija, labiau žinoma medaus žolės vardu.
Stevijos žolės ar iš jos pagamintų maisto papildų galima nusipirkti vaistinėse, bet galima šį augalą tiesiog užsiauginti ant palangės – tai nėra itin sudėtinga. Tad kuo stevija naudinga ir kaip ją užsiauginti namuose patiems?
Iš pažiūros stevija – niekuo neišsiskiriantis augalas: užauga iki 0,5–1 m aukščio, lapeliai žali, 2–3,5 cm ilgio, paprasti, panašūs į mėtų ar dilgėlių lapus, bekvapiai. Žydi vasaros pabaigoje arba rudenį smulkiais baltais žiedeliais, bet sėklų Lietuvoje paprastai nesunokina. Pati didžiausia stevijos vertybė – tai jos lapai, kuriuos galima naudoti ir šviežius, ir džiovintus. Jie yra 100–300 kartų saldesni už cukrų, bet beveik nekaloringi ir yra kone idealus saldiklis tiems, kurie serga cukriniu diabetu. Džiovinti lapeliai tiks arbatai saldinti (vienas šaukštelis džiovintų lapelių – vienam puodeliui). Per stiprus stevijos koncentratas arbatai suteikia kartoką skonį, todėl nepersistenkite. Džiovintus stevijos lapelius sumalus į miltelius, jų galima dėti į visus gaminius, kuriuos norima pasaldinti.
Stevijos saldumas yra keistokas, ne toks kaip įprasto cukraus, bet prie to galima įprasti.
Stevijos turi ir gydomųjų savybių: veikia antibakteriškai ir priešuždegimiškai, gerina medžiagų apykaitą, nesukelia refliukso (rėmens).
Jei susidomėjote ir nusprendėte, kad šį augalą vertėtų turėti namuose, tai galite padaryti keliais būdais. Sėklų parduotuvėse galima nusipirkti stevijos sėklų. Sėti reikėtų pavasarį kambaryje į vazoną. Tiesa, sėklos gan sunkiai dygsta, jų daigumas tik 15–20 proc. O galbūt turite pažįstamą, auginantį steviją? Tuomet paprašykite pavasarį prilenkti stevijos šakelę vazone prie žemės ir su kuo nors prismeigti (užsiauginti steviją iš nulaužtos ir pamerktos vandenyje šakelės greičiausiai nepavyks). Kai šakelė išleis šakneles, atskirtą augalą jau galima persodinti į kitą vazoną.
Šiam augalui parinkite pačią saulėčiausią namų vietą. Žemė turi būti derlinga ir drėgna. Stevijos labai nemėgsta sausros, kaip ir šlapios žemės. Praėjus šalnų pavojui vazoną su augalu galima išnešti į lauką ar balkoną. Lauke persodinama tiesiai į lysvę arba su visu vazonu įkasama į žemę. Lauke stevijos gali augti tik iki pirmųjų šalnų, nes gavusios šalčio tuoj pat žus.
Steviją parsinešę iš lauko į vidų, kruopščiai patikrinkite, ar kartu neparsinešėte kenkėjų – skydamarių, voratinklinių erkučių, baltasparnių ar kt., kuriems taip pat labai patinka stevijos saldumas. Jei taip, kol kenkėjų neišnaikinsite, nestatykite augalo šalia kitų, kad neužkrėstumėte.
Gali būti, kad žiemą stevija numes lapus – tai natūrali reakcija į sausą patalpų orą. Neturint galimybių žiemą stevijos laikyti šiltai ir drėgnai, vertėtų bent pastatyti šalia indą su vandeniu, kuris garuodamas sukurtų drėgnesnį mikroklimatą, arba kuo dažniau augalo lapelius purkšti drungnu vandeniu. Bet jei augalas per žiemą ir nuskurs – nieko baisaus, pavasarį jis greitai atsigaus.
