Šokoladu reikia mėgautis, o gal net gydytis

Apie šokoladą, jo istoriją, savybes ir gamybą desertų parduotuvės-kavinukės „AJ šokoladas“ savininkas Valerijus Fatejevas gali pasakoti daug ir ilgai.
Ir ne tik pasakoti, bet ir praktiškai parodyti, kaip atsiranda šis unikalus maisto produktas.
Visa tai patyrė, išgirdo ir pamatė Židikuose stovyklavę Jaunimo meno studijos „Atgaja“ vaikai ir vadovai.


DAUG SALDAINIŲ RŪŠIŲ
Tikru V. Fatejevas vadina belgišką šokoladą. Šiuo metu gaminami šokoladiniai saldainiai su įvairiausiais įdarais – tokių saldainių priskaičiuojama per 1500 rūšių, pradedant šokoladiniais saldainiais su įprastu uogienių įdaru ir baigiant lašiniais. Kiekvienam – pagal skonį.
„Nesvarbu, koks bus saldainių įdaras, svarbiausia, kad šokoladas būtų geros kokybės. Tik tada bus kokybiška prekė, kokybiški saldainiai“, – tikino šokolado meistras.
Šokoladas gaminamas iš kakavos pupelių. Jos auga ant kakavos medžio – kakavmedžio, vedančio vaisius, kurių viduje gali būti nuo 20 iki 60 pupelių – tai priklauso nuo augalo rūšies, amžiaus.
Kakavmedis yra vaisingas nuo 10 iki 30 metų – jaunesnio medžio vaisiai būna neprinokę ir pupelių gavybai netinka, vyresnio jau nebūna tokie sultingi.
Po trisdešimties metų kakavmedžiai paprastai nukertami, o į jų vietą sodinami nauji.
Kakavmedžio vaisiai panašūs į agurkus, jie auga prie pat medžio stiebo, o kai prinoksta, darbininkai nuo medžio juos nukapoja aštriomis mačetėmis.

PUPELĖS PANAŠIOS Į AKMENUKUS
Daugiausia kakavmedžių auginama Afrikoje – iš ten mus pasiekia 70 procentų kakavos pupelių, daug plantacijų yra Pietų Amerikoje, Azijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje. Kakavmedžių yra labai daug rūšių, jie žydi įvairių spalvų žiedais.
„Kakavmedžių žydėjimas – kažkas panašaus į rojaus sodus. Būna labai gražu“, – lygina V. Fatejevas.
Kol kakavos pupelės virsta šokoladu, labai ilgas kelias. Iš vaisiaus išimtos pupelės sudedamos į statines, kitokias talpas, gali būti net suberiamos į duobes, uždengiamos lapais ir laikomos nuo 7 iki 9 dienų.
Pupelės saulėje vis labiau įkaista, prasideda jų rūgimas. Šis procesas vadinamas fermentacija, kurios metu vyksta labai sudėtingi biocheminiai procesai ir išsiskiria įvairios reikalingos medžiagos.
Antrasis kakavos pupelių ruošimo etapas – džiovinimas: pupelės paskleidžiamos prieš saulę ir taip laikomos apie savaitę – kol tampa panašios į akmenukus. Paskui tie „akmenukai“ supakuojami ir vežami į šokolado fabriką.

VARTOJAMAS NE TIK SALDAINIAMS
Fabrike vyksta dar sudėtingesni procesai, naudojama labai sudėtinga ir brangi įranga, todėl tikras šokoladas brangiai ir kainuoja: už toną kakavos pupelių mokama nuo pusantro iki trijų su puse tūkstančio dolerių – kaina priklauso nuo rūšies.
Iš sumaltų kakavos pupelių – kakavos miltų – spaudžiamas kakavos sviestas. Jam spausti 1825 metais olandai išrado hidraulinį presą.
Kakavos sviestas – labai sudėtinga, maistinga, unikali substancija, turinti įvairių medžiagų: antioksidantų, fermentų, kurie naudojami ne tik šokolado gamybai, bet ir farmakologijoje, kosmetikoje, iš jo gaminami kremai, žvakės ir dar daug kas.
Kakavos sviestas ir miltai tam tikromis proporcijomis sumaišomi, o po to kaitinami.
„Gautą masę jau ir būtų galima vadinti šokoladu. Čia galima įdėti cukraus, kitokių prieskonių – priklausomai nuo receptūros“, – kalbėjo V. Fatejevas.
Įkaitintas šokoladas vėliau supilamas į penkių centų dydžio formeles ir atvėsinamas. Toks produktas ir iškeliauja į saldainių fabriką.

ŠOKOLADU REIKIA MĖGAUTIS
Yra trijų rūšių šokoladas: juodasis – jis kietas ir kartus, rudasis – pieniškas ir baltas. Šokolado rūšis priklauso nuo to, kokiu santykiu sumaišoma trinta kakava (milteliai) su kakavos sviestu: juodajame šokolade yra apie 56 procentus trintos kakavos ir 32 procentai sviesto.
Pieniškas šokoladas yra šviesesnis, į jį dedama apie 30 procentų trintos kakavos ir pilamas sviestas – tos proporcijos priklauso nuo gamintojo.
Baltajame šokolade trintos kakavos yra labai mažai arba jos visai nėra, čia daugiau dedama cukraus, todėl jis yra saldus ir minkštesnis.
„Baltą šokoladą vargu ar galima vadinti šokoladu, bet nuo seno dėl panašumo į šokoladą jis taip ir vadinamas“, – paaiškino V. Fatejevas.
Visų trijų šokoladų skoniai, kvapai yra skirtingi – tuo įsitikino juos ragavusieji stovyklautojai.
V. Fatejevas ragino neskubėti šokolado kramtyti, jis turi tirpti ant liežuvio – tik tada pajusime tikrąjį šokolado skonį ir malonumą jį valgant.
Tyrimais nustatyta, kad juodąjį šokoladą labiausiai mėgsta vidutinio amžiaus žmonės, pieniško šokolado daugiausia suvartoja vaikai, o baltasis šokoladas – senjorų skanėstas.

DAUG GYDOMŲJŲ SAVYBIŲ
Apie šokoladą sakoma, kad jis – ne tik maistas, bet ir vaistas.
„Taip kalbu apie tikrą, gerą šokoladą, nes pasaulyje yra daug netikro šokolado, kuris vaistinių savybių neturi. Imamos pigios medžiagos, maišomos su konditeriniais riebalais, dedama įvairių prieskonių ir išeina, kad šokolado plytelė tekainuoja tik devyniasdešimt centų. Toks šokoladas jokių gerų savybių neturi“, – perspėjo V. Fatejevas.
Kadangi šokolade daug antioksidantų, jis geriau nei raudonas vynas stiprina imunitetą, organizmą gerai veikia ir šokolade esantys antidepresantai. Šokoladas gerina atmintį, todėl jo patariama valgyti egzaminų metu.
Tikri šokoladiniai saldainiai gaminami rankiniu būdu naudojant formeles – tada visi saldainiai būna vienodi, o galima juos formuoti ir rankomis.
Vaikai net aiktelėjo, kai įkaitintą šokoladą jo gamintojas išpylė ant stalo – mat dažniausiai naudojamas akmeninis stalas. Tokia procedūra naudojama siekiant šokoladą šiek tiek atvėsinti. Paskui šokoladas buvo supilstytas į formeles ir vėl išpiltas ant stalo.
Dalis šokolado liko formelėse – jas Valerijus sudėjo į šaldytuvą atšaldyti.
Ant stalo likusį šokoladą meistras išsklaidė: jam atšalus ir sustingus po to buvo sugrandytos šokolado drožlės – taip jos gaunamos ir saldainių fabrikuose.
Į išimtas iš šaldytuvo formeles Valerijus sudėjo po riešutą, rūpestingai, kad neliktų oro burbuliukų užpylė skystu šokoladu ir vėl atvėsino – saldainiai paruošti.

ŠOKOLADAS NETURI TRUPĖTI
V. Fatejevas „Santarvei“ sakė, kad normos, kiek per dieną galima suvalgyti šokolado, nėra – tai priklauso nuo paties žmogaus.
„Pasaulyje yra daug skanių dalykų – visų jų nesuvalgysi. Tiesiog reikia turėti saiką. Sakoma, kad gero nebūna per daug, bet tai nereiškia, kad jo turi būti per daug, tad dar pasikartosiu – šokoladą reikia vartoti su saiku“, – įsitikinęs pašnekovas.
V. Fatejevas sakė nepastebėjęs jokio neigiamo šokolado poveikio žmogaus organizmui, iš patirties žinąs, kad yra šokoladui alergiškų žmonių, jo negalima valgyti diabetikams.
Parduotuvėse, turguose didelė šokolado pasiūla, bet kaip iš tiesų atskirti, kuris šokoladas tikras, gali tik specialistas.
Valerijus sako, kad perlaužus gerą juodąjį šokoladą, jis neturi trupėti. Be to, šokoladas turi kvepėti kakava, jis turi specifinį savo kvapą ir jokių kitokių kvapų, ypač degėsio, neturi būti. Jokio kitokio kvapo neturi būti ir šokoladą kaitinant.
„Kokį, skystą ar kietą, šokoladą vartoti – skirtumo nėra“, – sakė Valerijus. Jo nuomone, ištirpintas šokoladas suteikia daugiau malonumo jį valgantiesiems, be to, į tokį šokoladą galima įmaišyti prieskonių – čili pipirų, vanilės.
„Šokoladas kaitinamas iki 50–56 laipsnių, ir jis nėra gėrimas – vis dėto tai yra valgis. Mes bandydavome ant trintų kakavos pupelių užsipilti karšo vandens – išeidavo specifinis, subtilaus skonio gėrimas, kuris ne visiems patinka“, – teigė V. Fatejevas.
Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka.: V. Fatejevas tikino, kad pasigaminti tikrą, kokybišką šokoladą nėra lengva.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto