Nuotrauka iš redakcijos archyvo
Tolerancija kitaip mąstantiems, kalbantiems ir atrodantiems kaip vertybė daugiatautėse demokratinėse valstybėse yra vertinama ir ginama įstatymų. Tolerancija ir diskriminacija – visada šalia figūruojančios sąvokos. Sociologų duomenimis, tolerancijos visuomenėje buvimas ar nebuvimas labai priklauso nuo šalyje vyraujančios ekonominės, politinės, socialinės situacijos.
Apie tai, kaip šios savybės išmokstama, kokie esame ir ar diskriminacijos problema Lietuvoje egzistuoja, kalbėjomės su psichologe Renata Lupeikiene ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėju viešiesiems ryšiams Valdu Dambrava.
Lietuvoje atlikti sociologiniai tolerancijos tyrimai rodo: šiuo klausimu prieštaraujame patys sau.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atlikta nuomonių apklausa atskleidė, kad 80 proc. šalies gyventojų laiko save tolerantiškais. Antra vertus, tos pačios apklausos duomenimis, dauguma iš tų 80 proc. pasisakiusiųjų negalėtų dirbti su „kitokiais“.
Prieš dvejus metus Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto užsakymu atliktos visuomenės nuostatų apklausos duomenimis, kaimynystėje su ukrainiečiais, rusais, baltarusiais, lenkais, moldavais, gruzinais, turkais, kazachais, žydais, kinais nenorėtų gyventi mažiau kaip penktadalis Lietuvos gyventojų. Nepalankiau vertinama kaimynystė su pakistaniečiais, čečėnais ir romais (čigonais). Romai įvardijami nemėgstamiausia visuomenės etnine grupe, net 66 proc. apklausos dalyvių nenorėtų gyventi šalia jų. Visuomenės nuostatos romų (čigonų) etninės grupės atžvilgiu nekinta jau dešimtmetį.
Daugiau specialistų pastebėjimų – „Santarvės“ laikraštyje.
