Tikriausiai kiekvienas esame pasakęs frazę: „Kaip norėčiau sugrįžti į jaunystę“ arba „jei man dabar būtų aštuoniolika“. Suprantama, amžiaus laikotarpiai gali kaitaliotis, skaičiai taip pat. Vieni gyvenimą norėtume pradėti nuo šešiolikos, kiti nuo dvidešimt penkerių, vieni svajojame ištaisyti ankstyvas klaidas, kiti – vėl pasijusti kupini jėgų, vilčių ir troškimų…
Prisipažinsiu, regis, įpusėjusi ketvirtąją dešimtį, lioviausi svaidytis tokiomis ir panašiomis frazėmis. Kas buvo – buvo, kad ir labai norėtųsi kai ką išgyventi iš naujo, galbūt – kitaip, kažkokią duobę aplenkti, o kažkokį lemties išbandymą – pasirinkti kelrodžiu ir daugiau nebenudegti nei pirštų, nei sparnų…
„Jeigu jaunystė žinotų, jeigu senatvė galėtų“, – filosofiškai atsidūsta gyvenimo degustatoriai ir hedonistai prancūzai. Jų patarlė galėtų būti šūkis (arba iššūkis) kiekvienam. Bet, deja, jaunystė nesupras, o senatvė nieko nebegalės pakeisti.
Suprantu, suprantu, senatvė dar nebeldžia į duris, dar gyvename vieną iš gražiausių ir turtingiausių laikotarpių (jei tikėsime M. Mastrojanio herojumi iš „Itališkų skyrybų“, gyvenimas apskritai prasideda tik po 40-ties), bet gal todėl būtent dabar, sustojus kažkur ties pusiaukele (jei tik gyvensime antra tiek!), žvalgomės atgal. Į klausimą, ar norėčiau pradėti ką nors iš pradžių, tvirtai atsakau: ne!
Ne, nes mūsų ugdymas, prasidėjęs tradicine mokykla, įgaliojimus perdavė rimtesniam mokytojui. Jis mažai aiškino teorijų ir vis įsukdavo į praktines užduotis. Ko verta vien pirmoji meilė?.. O pirmoji darbovietė ir savarankiškas darbas? O pagundos, laisvė nuo tėvų priežiūros, jūra iki kelių (ką ten iki kelių – iki kulkšnių!)… O jausmas, kai tave išduoda arba paprasčiausiai supranti, kad niekas nevyksta pagal vieną – mylimiausios knygos – scenarijų, ir už laimingą pabaigą reikia oi, kaip pakovoti. Kartais – gal ir nekovoti, gal pasitraukti į kampą, palaukti, kol du pasipeš, o tu būsi nugalėtojas trečiasis.
Dabar, dabar aš viską (arba daug ką) suprantu, gudriu veidu apeinu pamestą grėblį, triskart nusispjaunu per kairįjį petį ir… pataikau į kokius nors naujus, dar nematytus spąstus! Tiesa, tų spąstų vis mažiau, nes per tiek metų jau išugdytas intuityvus pavojaus jausmas, nuojauta, kuri kartais verčia mus pūsti ir į kopūstų lauką…
Ir vis tik, paklausi tu: nejau nesinori išgyventi kažką tobulo ir gražaus, tai, ką mums dovanoja vaikystė ar jaunystė? Išgyventi, sugrįžti kaip į spalvingo ir romantiško filmo atkarpą su gera muzika ir idilės vaizdeliu – taip. Bet paskui leiskite skuosti atgal – ir iš visų jėgų!
Amžiaus vertė ir yra ta, kad vis mažiau darome klaidų. Gal net ne tai – reikėtų sakyti: mažiau lemtingų, sunkiai pataisomų klaidų. Prisimeni, kaip žavėjomės Oskaro Vaildo paradoksais? Tarp jų buvo ir toks: esi jaunas tol, kol kartoji jaunystės klaidas.
Juokinga, bet iki šiol negaliu atversti savo dienoraščio. Ir kuo jis senesnis – tuo sunkiau paimti į rankas ir susitikti su savimi ana, buvusiąja. Gal nebent kada nors, – sakau sau ir apeinu ratu seną komodą, kurioje jau daugelį metų ilsisi visi svarbūs raštai.
Kartais pagalvoju, ta vargšė komoda tiesiog turėtų plyšti ir sprogti nuo emocijų, išgyvenimų, didingų planų ir meilės priesaikų… Ir nuo visaapimančios nevilties – tik dėl to, kad kažkas labai svarbus nepakvietė šokio ar kitas, bjaurybė, nepasirašė įskaitos! Dievulėliau, tada net nenutuokiau, kad praeis metai ir kažkelintąjį kartą įsimylėdama melsiu, kad leistų išgyventi nors kažką panašaus į tą jausmų audrą, tą spalvų, garsų ir pojūčių vandenyną, tą jausmą: nemylėsi – nekvėpuosi…
Ilgai maniau, kad praradau gebėjimą džiaugtis iki pamišimo ir liūdėti taip, kad norėtum šokti nuo aukšto skardžio. Nes gyvenimas prasideda. Nes gyvenimas baigiasi. Ak.
O šiaip nei jis prasidėjo, nei jis baigėsi. Prasidėjo naujas pamokų ciklas. Naujas išbandymų etapas.
Ačiū Dievui, jis jau praeityje, – sako manyje patogiai įsitaisiusi cinikė.
Bet tai tave sukūrė, tai buvo tavo pamokos, – subamba pareigingoji ir teisuoliškoji „aš“. – Atsižadi – prarandi dalelę savęs.
Ir apskritai dažniau džiaugeisi, nei verkei į pagalvę, – primena romantikė.
O vieną dieną ateini tu ir klausi, ar prisimenu Rygos geležinkelį ir mėnesienos nušviestą ramunių lauką.
Taip, sakau, aš esu ta pati ir kitokia, aš viską prisimenu, bet nebepakartosiu.
Tyliai uždarau spintą su skeletais ir atverčiu naują švarų lapą.
Rytoj jis bus pilnas. Galbūt klaidų, galbūt nesąmonių, galbūt – nuobodaus gyvenimo, kuriam taip praverstų geležinkelis.
Pats žinai, jaunystė ir yra tokia įžūli, kad trumpalaikė. O paskui – nei geru gyvenimu, nei maldomis, nei plastinėmis operacijomis jos nebeprikelsi.
Ir žinai, manau, jei prikeltum – susipyktum su ja jau pačią pirmąją dieną. Kodėl? Todėl, kad ji įžūli. Ir todėl, kad mes tai suprantame. Tad ir sakau tau: reikia tikėti siekiu „čia ir dabar“.
Nebent nuriščiau aukso spalvos kaspinėlį, prilaikantį komodos duris…
AUDRONĖ
Spintoje su jaunyste-kvailyste ir grupele skeletų
