Šisbeitauskas
Prasidėjus tikrajai žiemai, jos pavojus pajutau ir aš: kažkurią dieną eidamas šlapiu, bet slidžiu šaligatviu taip slystelėjau, kad pagalvojau, jog tai bus mano paskutinis sveikas pasivaikščiojimas – iš pradžių vos negriuvau aukštielninkas, bet išsilaikęs pradėjau svirti į priekį. Ir jei nebūčiau laiku susivaldęs, nežinau, kuo tas paslidinėjimas būtų pasibaigęs. Belieka tik dėkoti Dievui, kad viskas baigėsi laimingai: sustojęs džiaugiausi, kad likau sveikas ir gyvas. Ir nieko čia nepakaltinsi – šaligatvis lyg ir pabarstytas ir smėliu, ir druska, tad kaltas dėl skubėjimo buvau pats. Dabar įsivaizduoju, kaip dažnai tokie paslydimai baigiasi nelaime ir pėstieji susilaužo rankas, kojas ar dar kažką.
Praėjusios savaitės pabaiga ir visa ši savaitė buvo nemažas galvos skausmas ir didysis spėliojimas pensininkams – gaus pensiją laiku ar ne? Šį sąjūdį jų galvose sukėlė žinia, kad pensijas į namus atneš nebe Lietuvos pašto darbuotojos, o konkursą šiai paslaugai teikti laimėjusi bendrovė iš Radviliškio. Viena mano pažįstama, sužinojusi, kad jos giminaitei pensija neatnešama tris dienas nei įprasta, supanikavo: esą prašys, kad pensiją jai išmokėtų pašte ar pervestų į banko sąskaitą. Keturios išgyvenimų dienos nuėjo šuniui ant uodegos – pensija pasirodė kaip įprastai – dieną pagal grafiką. O jos giminaitei rūpesčių buvo daugiau – ši išmoka vėlavo penkias dienas. Artimieji, pamatę žinių reportažą apie vėluojančias pensijas per televiziją ir ten dejuojančias senjores – esą jos nebeturi iš ko nusipirkti maisto, jau buvo pasirengę nešti savo giminaitei maisto. Ačiū Dievui, to neprireikė – reikalai susitvarkė. Ta pati moteris teiravosi pensiją atnešusios moters, kurią mėnesio dieną bus atnešama pensija, bet ši to pasakyti negalėjo: koks bus nuolatinis pensijų pristatymo grafikas – dar neaišku. Išeitų panaši situacija – moteris, bijodama pražiopsoti pensiją, vėl turės sėdėti namuose keletą dienų.
Aš nesuprantu, kodėl senjorai verčiami išgyventi tokias dienas, kodėl, net ir pasikeitus paslaugos teikėjui, tuos grafikus reikia keisti – juk pinigai vežami ne iš Radviliškio, o gaunami čia pat. Suprantu – kiekvienos pertvarkos metu būna vienokių ar kitokių nesusipratimų, bet juk čia nieko nereikėjo keisti: pasiimi senąjį grafiką ir dirbi pagal jį. Kam tos permainos ir kai kam – bereikalingi galvos skausmai bei rūpesčiai?
Man sunkiai suvokiami ir principiniai dalykai: kodėl šiais laikais pensijas turi nešioti Radviliškio bendrovei priklausantys žmonės, ligoninėje esančius žmones maitinti kažkokia skandalinga įmonė iš Kretingos? Negi mažeikiškiai verslininkai tokie apsnūdę, kad negali vietoje sukurti tokių paslaugų tiekimo įmonių? Ar jie tokie plėšikai, kad savo rajonui negali padaryti nuolaidų ir nėra suinteresuoti, kad mokesčiai liktų savame rajone, o ne iškeliautų kažkur kitur?
Jei pensininkai susirūpinę savo problemomis dėl išgyvenimo, kiek kitaip jaučiasi mūsų rajono sveikuoliai – sportininkai. Praėjusį savaitgalį vyko praėjusių metų geriausių sportininkų apdovanojimai. Nors ir nieko nesu šioje srityje nusipelnęs, neiškenčiau savo nosies į šią ceremoniją neįkišęs ir aš. Niekur nelindau, niekuo nesireiškiau, tiesiog sėdėjau ir stebėjau. Kad tokia ceremonija vyksta jau daugelį metų, žinojau seniai, bet nė kartą neteko gyvai jos matyti. Dabar galvoju – gal man ir šiemet nederėjo ten lįsti, nes pamačiau tai, ko gal nereikėjo matyti. Nežinau, kaip vykdavo ankstesnės šios šventės, bet paskutinioji buvo su tiek „kliurkų“, kad man kompaniją padėję palaikyti iš kaimo atvykę žmonės sakė, kad visas renginys buvo panašus į netikusią generalinę repeticiją.
Renginio vedėjai darė viską, kad jis vyktų sklandžiai, bet suorganizuotas jis buvo taip, jog tiems žmonėms, mano galva, turėjo būti gėda. Net pats rajono Savivaldybės meras, matyt, pastebėjęs, kad čia kažkas ne taip, prasitarė, kad šį vakarą visi yra kažkaip išsiderinę.
Ir dar. Šiame renginyje dalyvavo įvairaus amžiaus mažeikiškiai – ir jauniausieji sportininkai, ir veteranai. Man keistai atrodė vaišių stalas, ant kurio puikavosi alkoholis – pradedant vynu ir baigiant brendžiu. Laimė, kad, pasibaigus oficialiajai apdovanojimų ceremonijai, daug jaunimo iš šventės dingo, tad gal ir nematė, kaip jų vyresnieji sporto kolegos krenta į nuodėmę. Bet jie negalėjo nematyti, kokios vaišės šauniausiems sportininkams yra suruoštos. Beje, pavyzdį jiems gal parodė Savivaldybės galva, iš šventės išėjęs taip pat anksti.
Šį savaitgalį Kultūros centre vyko dar vienas renginys, sakyčiau, pretenzingu pavadinimu – „Teatrinės invazijos 2018“. Oficialiai skelbiama, jog tai yra Žemaitijos regiono mėgėjų teatrų festivalis. „Festivalis“, mano galva, yra labai skambus žodis, o žodynas sako, kad tai yra masinė kultūros šventė, susijusi su įvairių meno šakų, pvz., teatro, kino, muzikos, šokių, konkursu. Mažeikiuose turime tarptautinį meno festivalį, į kurį susirenka tūkstančiai žiūrovų ir šiek tiek mažiau atlikėjų. Į „Teatrinių invazijų“ festivalį Mažeikiuose turėjo susirinkti trys mėgėjų teatrai, deja, pasvališkių nesulaukta. Liko tik svečiai iš Gargždų ir šeimininkai mažeikiškiai. Tai bent festivalis! Svečiai iš Aukštaitijos gal neatvyko dėl to, kad mūsų „ala“ festivalis įvardintas kaip Žemaitijos regiono. Kitą kartą prieš rengiant tokius „festivalius“ jo organizatoriai turėtų pagalvoti, ar iš tiesų jis yra toks didingai garsus – gal užtektų tą renginį pavadinti kelių teatrų susibūrimu?
Pabaigoje norėčiau grįžti prie labiau gyvenimiškų mūsų miesto problemų. Kažkurią dieną užsukus į senamiesčio J. Basanavičiaus gatvę man į akis krito 8-uoju numeriu pažymėtas dviaukštis medinis namas – tokių buvusių gyvenamųjų pastatų anksčiau buvo ir daugiau – dabar likęs vienas kitas. Kaimynai sakė, kad gyventojai iš jo, kaip avarinio, iškelti prieš keletą metų. Dabar ši apleista vieta – puiki pastogė įvairaus plauko lankytojams, o renovuotos gatvės vaizdo jis tikrai nepuošia. Aplinkiniai baiminasi, kad jo kas neuždegtų – tai būtų grėsmė jų namams. Belieka paklausti valdžios – ar ilgai ši „grožybė“ išdaužytais langais „puoš“ mūsų miestą?
