Praėjusį penktadienį Mažeikių sporto mokykloje vyko nekasdienis renginys: po daugiau nei dvidešimties metų susitiko buvę mokyklos ugdytiniai.
Ši trenerio Algimanto Giedros auklėtinių krepšinio komanda Moksleivių krepšinio lygoje (MKL) 2001 metais tapo jaunučių, o 2002 metais – jaunių čempionais ir paliko ryškų pėdsaką šalies ir Mažeikių miesto jaunimo krepšinio istorijoje.
Toks visų komandos narių ir trenerio susitikimas, kuriame sužaistos draugiškos varžybos, dalytasi jaunystės prisiminimais, kalbėta apie treniruotėse ir varžybose išmoktas pamokas, kurios pravertė ne tik krepšinio aikštelėje, bet ir gyvenime, buvo pirmasis po daugelio metų.
Sužaidė simbolines rungtynes
Po Lietuvą ir pasaulį išsibarstę 1985 metais gimę trenerio A. Giedros auklėtiniai apie susitikimą galvojo jau nuo praėjusių metų.
Idėja – vėl susitikti Mažeikiuose, pabendrauti, prisiminti praeitį ir du kadaise laimėtus čempionatus – kilo buvusios komandos nariams Pauliui Budreckiui ir Marijui Norkui.
Sulaukus kitų komandos bičiulių pritarimo, imta planuoti susitikimą ir jam ruoštis.
„Sužaisti simbolinių rungtynių į gimtąjį miestą sugrįžome keturiolika čempionų.
Susiskirstėme į „Baltųjų“ ir „Mėlynųjų“ komandas. Sutarėme, kad nestabdydami laiko sužaisime keturis kėlinukus po dešimt minučių. Šiose rungtynėse teisėjavo mūsų treneris“, – pasakojo buvęs čempionų komandos kapitonas Simas Gumuliauskas.
Nebe taip, kaip anksčiau
„Baltiesiems“ atstovavo bene garsiausias visų laikų Mažeikių krepšininkas Artūras Jomantas kartu su Arvydu Pocevičiumi, Ramūnu Rozgiu, Tomu Klimu, Edgaru Kulakausku, Tadu Tuomenu, P. Budreckiu.
„Mėlynųjų“ komandoje žaidė M. Norkus, S. Gumuliauskas, Gintaras Kukanauskas, Romas Žvingela, Rimvydas Šimkus, Andrėjus Semionovas ir Tomas Liberis.
Jau pirmame kėlinyje vyrai suprato: kūnai ir jėgos nebe tokie, kaip prieš dvidešimt metų.
„Bežaidžiant pirmąjį kėlinį, trenerio paklausiau, kiek dar liko iki jo pabaigos. Kai treneris atsakė, kad keturios minutės, negalėjau tuo patikėti“, – juokėsi M. Norkus.
Minčiai, kad dabar, po pergalingų 2001-ųjų ir 2002-ųjų praėjus daugiau nei dviem dešimtmečiams, krepšinio aikštelėje atlaikyti nors ir draugiškai nusiteikusių, bet vis tiek varžovų „spaudimą“ yra nebe taip paprasta, pritarė ir kiti varžybų dalyviai.
„Juk kai buvome jauni, galėjome „spausti“ visas rungtynes be keitimų, o dabar – dvi minutės ir paprašiau keitimo“, – pasakojo T. Klimas.
Draugiškų rungtynių rezultatas toks: „Baltieji“ jas laimėjo 50:44. Po rungtynių įvyko ir tritaškių mėtymo konkursas. Jį vienu tašku ir vėl laimėjo „Baltieji“.
Drauge pasportavę vyrai įteikė savo treneriui A. Giedrai ir Mažeikių sporto mokyklos direktoriui Algirdui Pocevičiui diplomus.
Tai, kas išmokta, praverčia gyvenime
Pasibaigus oficialiajai susitikimo daliai, jis buvo pratęstas vienoje iš rajono kaimo turizmo sodybų.
„Susėdę prie stalo visi labai greitai, kaip senais gerais laikais, nutilome, nes atsistojo treneris. Jis pagyrė komandą kaip darnų ir labai sunkiai dirbusį kolektyvą. Ir pridūrė, kad jam labai malonu matyti gyvenime, nebūtinai krepšinyje, daug pasiekusius savo auklėtinius“, – trenerį citavo S. Gumuliauskas.
Kitas buvęs šios komandos narys T. Tuomenas pridūrė, kad, praėjus keliems dešimtmečiams, galima drąsiai teigti: įgūdžiai, įgyti treniruočių ir varžybų aikštelėse, padėjo ir vis dar padeda augti, kaip stipriais charakterio bruožais pasižyminčioms, atkakliai savo tikslų asmeniniame gyvenime siekiančioms asmenybėmis.
„Sakome, kad baigėme ne tik krepšinio mokyklą, bet ir gyvenimo mokyklą. Tos pamokos labai paruošė gyvenimui ir išmokė, koks svarbus yra sunkus darbas. Už tai nuoširdžiai dėkojame savo treneriui Algimantui Giedrai. Ačiū visiems dalyvavusiems už nepakartojamas emocijas ir iš naujo išgyventus prisiminimus“, – komandos draugams, treneriui už bendrystę dėkojo T. Tuomenas.
Jis pridūrė, kad kito susitikimo tikisi sulaukti greičiau nei po dvidešimties metų.
Legendinė krepšininkų karta
Buvęs ilgametis MKL direktorius Darius Sarakanas viename savo interviu 1985 metų gimimo amžiaus grupės krepšininkų kovas vadino įsimintiniausiomis per visą savo vadovavimo lygai laikotarpį, o šią krepšininkų kartą – legendine.
„Visi jų finalo ketvertai buvo labai įdomūs ir tai – tikras krepšinio desertas. Arvydo Sabonio krepšinio mokyklą tuomet į priekį „vedė“ Jonas Mačiulis, Kauno „Merkurijuje“ žaidė Linas Kleiza, buvo ir Šarūno Marčiulionio akademija, taip pat „juodasis arkliukas“ – Mažeikiai su Artūru Jomantu priešakyje. Palangoje žaidė Renaldas Seibutis, Klaipėdoje dominavo Martynas Mažeika. Tai tikrai viena stipriausių kartų Lietuvos krepšinio istorijoje ir jų finalo ketvertų laukdavo visa mūsų bendruomenė“, – prisiminimais dalijosi D. Sarkanas.
Mažeikių sporto mokyklą lankiusių, 1985-aisiais metais gimusių jaunuolių komanda Lietuvoje buvo žinoma kaip viena geriausiai besiginančių komandų Lietuvoje.
Penkiolikmečiai mažeikiškiai MKL čempionatą 2000 metais baigė būdami 8-oje vietoje, o jau po metų finalo rungtynėse įveikę Kauno „Merkurijaus“ komandą (joje žaidė L. Kleiza, vėliau tapęs NBA ir Lietuvos krepšinio rinktinės nariu), tapo jaunučių čempionais. Po metų, 2002-aisiais, ši komanda čempionato finale įveikė Kauno rinktinę ir tapo jaunių čempionais. Prie komandos tuomet prisidėjo ir labai daug padėjo Mantas Simonavičius, gimęs 1986 m.
Toliau publikuojame buvusio komandos žaidėjo ir vieno iš komandos susitikimo iniciatorių S. Gumuliausko ir trenerio A. Giedros pokalbį, kuriame jiedu dalijasi savo prisiminimais ir įžvalgomis.
DARBŠTI
IR DRAUGIŠKA KOMANDA
Treneris: Kokie prisiminimai iš ano meto? Na, ne kiekvieną dieną tampi čempionu…
Simas: Prisimenu, 2000-aisiais buvome aštunti, o jau kitais metais ėmėme kilti. Jūs mūsų klausėt, ar norime laimėti, ar nenorime. Jei norime, vadinasi, reikia daugiau treniruotis.
Nebuvo nė vieno, kuris būtų atsisakęs, nenorėjęs dirbti. Po to pokalbio pradėjome treniruotis papildomai ir darbo dienomis turėdavome iš viso 8 treniruotes, savaitgaliais sužaisdavome po dvejas varžybas. O juk dar žaidėme ir Mažeikių rajono turnyre, Plungėje, Palangoje, Rygoje…
Treneris: Prisimenu tokį momentą, kai pro mus, nuvažiavusius į Kauną žaisti, visi vaikščiojo kaip pro tuščią vietą. Tada ir pasakiau jums: „Vaikinai, matote, mes jiems neegzistuojame. Jeigu norime ko nors pasiekti, reikia daugiau dirbti ir įrodyti, ko esame verti.“ Taip viskas ir prasidėjo.
O dėl varžybų kiekio, tai yra buvę, kad per sezoną sužaidėme 76 rungtynes.
Ir iš karto pasimatė skirtumas tarp to, kokie buvote sezono pradžioje ir kokie sezono pabaigoje, sužaidę tiek rungtynių.
kurioje paauglystėje jie žaidė ne kartą.
Prisimeni, kad jūsų komandą kartais pavadindavo „teletabiais“? Pakalbi kartais su tais žmonėmis, su kuriais komanda žaisdavo, ir dažnas sako: „Atėjo kažkokie „teletabiai“, o paskui, sezono pabaigoje, nebegalėjome tų „teletabių“ aplošti.“
Simas: Man dar įsiminė tai, kad sakydavote: jei per varžybas įmesit 70 taškų, nepralaimėsit. Nes mes labai stipriai ir kolektyviškai žaisdavome gynyboje.
Treneris: Taip, komandiškai. Įdomiausia, kad rungtynių pirmajame, antrajame, trečiajame kėliniuose žaisdavote apylygiai su varžovais, o va, ketvirtajame kėlinyje „praeidavote“ pro juos kaip pro stovinčius.
GYVENIMO PAMOKOS – IR ANT SUOLELIO
Simas: Taip, iš tiesų buvome sunkiai dirbantis, draugiškas ir geras kolektyvas. Net ir Artūras Jomantas, būdamas stipresnis už visus kitus komandos žaidėjus, žaidė komandinį žaidimą.
Treneris: Tai jis, grįžęs iš rinktinės, varžybose Šiauliuose bandė lyderiauti, kur nereikėjo. Jau būtų „ragus parodęs“ – neva, aš žvaigždė.
O aš tą kartą pasakiau, kad apsieisime be jo, ir pasodinau pailsėti galvodamas sau – žvaigžde pabūk ant suoliuko. Ir sėdėdamas matė, kad kaunamės be jo pagalbos. Tuo laiku komandoje buvo žmonių, kurie kuo puikiausiai žaidė.
Simas: Aš irgi esu iš Jūsų tą pamoką gavęs. Kaip turbūt ir visi, vienaip ar kitaip, esame ją gavę.
Žaidėme Akmenėje, leptelėjau kažkokį ne tokį žodį. Leptelėjau – ir tas varžybas prasėdėjau ant suolelio.
Kai dabar pagalvoji: o kaip kitaip, kaip be tų pamokų? Juk kai esi 15-os, atrodo, kad pats viską žinai geriausiai.
DABARTINIS KREPŠININKŲ RENGIMAS
Treneris: Dabar jie sprendžia problemą: oi, nieko neatsiranda, nėra krepšininkų, trūksta žaidžiančiųjų tam tikrose pozicijose. Tai kaip jų atsiras, jei tokius pyplius iš rajonų suveža į Vilnių, Kauną?
Krepšinio piramidė statoma čia, rajonuose. Tad didmiesčiuose statykit ją savo – iš kauniečių, vilniečių – vaikų. Juk jei provincijoje atsiranda koks geras, talentingas jaunas žaidėjas, jis čia ir turi žaisti, čia turi visus aplošti – taip grūdinasi žaidėjo charakteris, taip jis bręsta.
Bet ne, visi tik ir kalba: rinktinė, rinktinė… O toje rinktinėje, žiūrėk, visi vilniečiai, kauniečiai, o žaidėjai iš provincijos – Lietuvos krepšinio lygoje (LKL).
Internatus visus išardė. Viskas gerai, surinkit tuos kaimietukus, tegul jie mokosi, treniruojasi tose krepšinio mokyklose, bet varžybose leiskite tiems jauniems krepšininkams žaisti už savo rajonus.
Žodžiu, pamato dar visiškai vaikus ir „išgaudo“ į didmiesčius. Ir ką tas vaikutis ten, tame Vilniuje ar Kaune, atitrūkęs nuo tėvų? Ogi jis būna mandrų vietinių bendraamžių „uždusinamas“. Kiek jau tokių – išvažiavusių mokytis į didmiestį ir po kurio laiko sugrįžusių, bet nebegalinčių žaisti net už Mažeikių sporto mokyklą, buvo…
Simas: Taip pat yra ir kalbant apie suaugusius krepšininkus. Išvažiuoja į kokią „Eurolygos“ komandą ir po poros metų grįžta silpnesni nei buvo prieš išvykstant. Ten visai kitoks žaidimas. Svarbiausia, laimėti čia ir dabar, o krepšininko potencialas, jo galimybės žaisti savo šalies rinktinėje – neįdomios.
Treneris: Taip, jie moka pinigus ir reikalauja rezultatų čia ir dabar. O tavo tas potencialas, talentas niekam nerūpi.
Jono STRAZDAUSKO ir klubo archyvo nuotr.
