Stabdykime vasarą!

Šisbeitauskas

Kaip ir įprasta, pradėkime kultūringai – apie orus. Man ši savaitė pasirodė kažkokia keista: rytai ramūs ir šilti, dienos – vėsios ir vėjuotos, o vakarais vėjas lyg niekur nieko silpsta – ir vėl ramybė. Žmogui, galvojančiam, ar imtis į darbą skėtį, megztuką, o gal net striukę, tos dienos buvo problemiškos. Antradienį patikėjau sinoptikais ir apsirengiau vasariškai. Vidurdienį sustirau į ožio ragą, nes lengva vasariška apranga su aplinkos iššūkiais visiškai nesiderino, savaitės viduryje pasiruošiau liūčiai, žaibams ir net škvalui, bet šį kartą nieko neįvyko.
Žodžiu, tie orų horoskopai – kaip sename angliškame anekdote, kai kalbasi dvi garbios damos, kokios TV laidos joms labiausiai patinka. Viena sako, kad ji labiausiai mėgsta orų prognozes. „Bet jos gi retai kada išsipildo!“ – nustemba draugė. „Todėl ir patinka: visada lažinuosi, kad bus priešingai, ir labai dažnai išlošiu“. Deja, mes ne tokie azartiški lažybininkai kaip britai. O ir tie sinoptikai kartkartėmis pataiko, tad užsidirbti, įtariu, kaip ir per loterijas – nepasiseks.
Stebėdamas tą įkyrų vėją, kuris pakeliui namo vis taikydavo pažerti man į akis ne vieną saują dulkių ir smėlio, galvojau, kad tas šiaurys, vakarys ar pietys dirba pagal naująjį Darbo kodeksą – jėgainių sparnus suka darbo valandomis. Ir ne „senosiomis“, o pagal prailgintos darbo savaitės normatyvus. Ir kuo toliau į vakarą, tuo intensyviau darbuojasi.
Įdomu, galvojau, kaip mums seksis prisitaikyti prie naujųjų darbo valandų ir viršvalandžių. Kol kas klaustukų daugiau nei atsakymų. Tiesa, girdėjau, kad protingi žmonės, kitaip tariant, tie, kurie bent kiek domėjosi darbo tvarkos pakeitimais, Kodeksui pasirengė. Daugelis pensininkų laiku išėjo iš darbo. Žodis „laiku“ čia nelabai tinka, nes pensinio amžiaus kai kurie jų sulaukė prieš dešimtmetį ar net anksčiau.
O tai, kad jie išėjo „brangiai“, tikras faktas. Juk nuo metų vidurio išeitinės išmokos už ilgametę tarnystę vienoje darbovietėje gerokai sumažės. Tai daug kas ir susigundė gauti padoresnę sumelę ir pagerinti užtarnautą poilsį.
Pažįstu vieną garbią moterį, kuri ilgai svarstė, ar jai pasiduoti bendram pensininkų vajui, ar vis dėlto dar palaukti. Kaip manote, ką ji nusprendė? Cituoju: „Pagalvojau, kad bus labai gražu sulaukti auksinės mano ir mano įstaigos santykių sukakties“. Neišsigąskite, dirbti moteris pradėjo labai jauna, pensijos sulaukė tik šiemet, o iki reikšmingos datos – nei daug, nei mažai – septyneri metai.
Pagirtinas optimizmas, tiesa? Ir darbdavys gerbtinas.
Kita vertus, kai svajoji apie orią senatvę, reikia jai rimtai ruoštis. Pratinti organizmą prie duonos ir kefyro (pienas, sako, nesveika), daug judėti (kad paskui nereikėtų rymoti eilėse prie vienmečių daktarų), kaskart pasilikti vieną kitą dešimtinę eurų ateičiai (juk mes, mažeikiškiai, vidutiniškai uždirbame daugiau nei kaimyninių rajonų gyventojai – per 600 eurų), susitvarkyti namus taip, kad jie būtų patogūs ne tik jaunimui, bet ir mums patiems. Kodėl taip sakau? Todėl, kad nugirdau pokalbį viename prekybos centre.
Dvi moteriškės apžiūrinėjo dušo kabinas. Viena siūlė atkreipti dėmesį į pigesnę, kita purtė galvą: ne, jos stiklai tokie, kad pavargsi valydama. Tada žiūri į kitą. Šioji irgi netinka – labai aukštas „padas“. „Koks tau skirtumas – aukštas ar žemas?“ – kantrybės netenka konsultantė. „Dabar jokio, bet kas bus, kai išeisiu į pensiją?“ – atsako potenciali pirkėja. Įdomiausia tai, kad moteriai iki pensijos – gal dvidešimt metų. O ji jau ruošiasi.
Arba nebent kaip aš – visada daro paskutinį gyvenimo remontą. Vėliau paaiškėja, kad reikia dar vieno… Tiesa, apie remontus. Tikiuosi, kad nepradėjote planuoti jų atostogoms? Būtų didžiausia kvailystė. Kažkur skaičiau mintį, kodėl lietuviai tokie liūdni ir pavargę. Todėl, kad per atostogas daro visus sunkiausius darbus, kuriuos suplanavo vos pasibaigus pernykštėms atostogoms: duodasi po daržus, remontuoja, tapetuoja, dažo namus, pradeda daugiadienį generalinį tvarkymąsi- švarinimąsi ir t. t., ir pan.
Į darbą jie grįžta pailsėti.
Kiek teko domėtis naujuoju Darbo kodeksu, toliau taip elgtis nepavyks. Nori nenori, teks ilsėtis, kai leidžiama. Štai mano kolegė – parėjo po atostogų ir vis klausinėja, kas naujo. Pasirodo, išsijungė visiškai: nei laikraščių skaitė, nei TV žinių žiūrėjo, nei radijo klausėsi. Žodžiu, debesis ganė. Sakė, kad labai geras pojūtis, kai išvalai galvą nuo įprastos rutinos. Siūlau pamėginti įgyvendinti jos kažkur perskaitytą naudingą psichologinį patarimą: per atostogas daryti tik tai, kas visiškai nesusiję su įprastomis pareigomis. Na, suprantama, jei jūs dirbate tokioje vietoje, kur vis dar galima dienas leisti pramogaujant, „delfinantis“ ar „feisbukinantis“ ar gurkšnojant kavą su arbata, toks patarimas vargu ar padės. Bet pabandyti verta. Gal ir nuo virtualiųjų erdvių reikėtų pailsėti? Kad bent kas nors tavęs pasiilgtų…
Rytoj – Joninės. Trumpiausia naktis, ilgiausia diena. Gaila tik, kad šeštadienis. Ką sako sinoptikai, jau nebesvarstau, nes visas švenčių žavesys priklauso nuo mūsų pačių. Svarbiausia – jų nepramiegoti, o taip pat neįžeisti pažįstamų Jonų ar Janinų, užmiršus juos pasveikinti su vardadieniu.
Kai kas sako, kad po Joninių vasaros lyg ir nebėra. Kokia nesąmonė! Vasara tik prasidėjo, o kad ji būtų ilga ir įsimintina, labiau pasistenkime.
Stabdykime vasarą. Pasakokime įspūdžius. Rašykite man (adresas, kaip visada, nurodytas).
[email protected]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*