Nerimas, net nervas, kai žinai, jog tavęs laukia didelis, sunkiai įveikiamas darbas, ir net isteriškas džiugesys, pakilimas, energijos pliūpsnis, kai jį pagaliau padarai. Esate patyrę šias būsenas? Manau, kaip ir aš, pirmojoje stadijoje esate tyliai koneveikę save: kodėl aš toks, kodėl atidėliojau iki paskutinės dienos, kodėl nesuorganizavau visko gerokai anksčiau, kodėl nepaprašiau pagalbos ar patarimo. Darbas atrodo baisus ir didelis kaip kalnas, kurio paprasčiausiai neįmanoma nukasti vienu kastuvu. Koks tas darbas? Tai gali būti profesinė užduotis, pasiruošimas egzaminui, generalinė tvarka prieš svarbią šeimos šventę, pačios šventės organizavimas, svarbaus pranešimo rengimas… Galybė variantų. Kuo sudėtingesnė ir sunkiau įveikiama atrodo užduotis, tuo labiau mes delsiame, gąsdiname patys save ir dejuojame aplinkiniams.
Bet štai pagaliau viskas padaryta. Spėta laiku, rezultatas – džiuginantis, palengvėjimas – nenusakomas. Manote, todėl, kad užduotį jau galima užmiršti, kad ji įveikta? Ne, todėl, kad jūs ją įveikėte! Todėl, kad šis įveikimo procesas taip pat buvo pakankamai įdomus ir teikė džiaugsmo.
Pastangos teikia džiaugsmą, – teigia mūsų laimės tyrinėtojai. Visiškas pasinėrimas į veiklą padeda patirti palaimą. Štai dvejų metų vaikas. Jis labai susikaupęs ir rimtas, nes krausto virtuvės spintelę. Iš pradžių viską išima, paskui bando sudėti. Psichologai sako, kad tai nėra žaidimas, tik suaugusieji linkę manyti, kad vaikas pramogauja arba „kažkuo užsiima“. Mažajam pasaulio tyrinėtojui tai – svarbus ir didelis darbas, reikalaujantis susikaupimo ir pastangų. Vaikas mokosi. Jis visiškai pasineria į veiklą.
Ar ne tuo pačiu principu organizuotas mūsų mažylių ugdymas pagal M. Montessori sistemą? Pedagogė suvokė, kad vaikai nežaidžia, jie dirba ir mokosi, ir tas procesas padeda jiems pažinti pasaulį. Man teko matyti, kaip ramiai ir susitelkę mažyliai skuto morką, kažką plovė, kažką šluostė, paskui bandė paaiškinti vienas kitam, kodėl ir kaip tai yra daroma… Jie buvo labai rimti, labai solidūs ir labai savimi patenkinti.
Vokietė Juta Oster, rašanti knygas, kaip susitvarkyti savo gyvenimą ir požiūrį į jį, pateikia Rytų išminties propaguotojų rekomendacijas: vaiko, kraustančio spintelę, būseną gali pasiekti ir suaugusysis, jei darbuosis iš visų jėgų, tačiau nereikalaus iš savęs pernelyg daug. Tai palaima, kurią galima pavadinti panirimu į tėkmę. Pabrėžiama, kad dirbdami gana dažnai pasineriame į tėkmę, o užsiėmę kokia nors pastangų nereikalaujančia veikla (pavyzdžiui, žiūrėdami televizorių) to niekada nepatirsime. Kodėl?
Dirbdamas žmogus laimingesnis nei poilsiaudamas. Už pastangas mums atlyginama ne tik sėkme, bet ir tikros palaimos jausmu.
Šie teiginiai gali mums pasirodyti paradoksalūs arba paviršutiniški. Bet pasidomėkime šia teorija plačiau.
Tam, kad panirtume į tėkmę, privalome laikytis atitinkamų sąlygų. Turime iškelti sau nei pernelyg aukštą, nei pernelyg menką tikslą. „Per maži reikalavimai kelia nuobodulį, per dideli – įvaro baimę“, – sako Juta Oster.
Puiku, jei šalia bus sąžiningas žmogus, kuris kritikuos ir girs, nes nėra mums abejingas. Kiekvienam mūsų svarbu, kad darbas ne tik vyktų, bet ir būtų pastebimas (ar pastebėtas) ir įvertinamas.
Tėkmės pojūtį išgyvena visi. Tai nepriklauso nuo pareigų, išsilavinimo ar darbo reikšmingumo. Nereikia manyti, kad kuriantysis simfoniją ar projektuojantysis naują automobilį patiria kitką nei žmogus, nutaręs savo sodyboje užveisti naują gėlyną, daržą ar sumeistrauti stalą. Palaima yra patiriama bet kokiame darbe, jei užduotis atitinka mūsų gebėjimus. Svarbiausia, kad ji pareikalautų valios pastangų ir teiktų džiaugsmo.
Štai ir viskas. Tiesa, yra dar vienas „bet“, kurį dažnai užmirštame. Jį suformulavo rašytojas Gustavas Floberas: „Sėkmė – tai rezultatas, jos negalime sau kelti kaip tikslo“.
Todėl sakau: palankios tėkmės. Nes kada, jei ne pavasarį, mes pradedame svarbius, didelius ir mums malonius darbus? Tuos, kurie atitinka mūsų gebėjimus ir poreikius. Tuos, kurie gali suteikti mums palaimą ir kaip rezultatą padovanoti sėkmės kruopelyčių.
Audronė
Stengiuosi, vadinasi, džiaugiuosi
